Home » Protakos » Kitoks. Dėl to – įdomus

Kitoks. Dėl to – įdomus

Kitoks. Dėl to – įdomus

Vida ŽUKAUSKAITĖ

Sukurtas ir pristatytas filmas „Algimantas Arcimavičius: „Aš einu“

Prieš dešimt metų gruodį Ignalina išgirdo, kad prieš Kalėdas, eidamas Kauno Laisvės alėja, susmuko ir mirė Algimantas Arcimavičius, labiau visiems žinomas Tarzano vardu. Jam buvo lemta nugyventi du Kristaus amžius.

Ir, kaip dažniausiai būna, tik po jo mirties supratom, kad jau nebus vasarų, į kurias dar anksčiau nei paukščiai iš Kauno šurmulio į mūsų miškus sugrįždavo Algimantas Arcimavičius. Žmogus – gamtos vaikas. Tik ar jį pažinojom? Juk jis, kaip gamta, buvo (ir liko) didelė paslaptis. Vieni mėgavosi bendravimu su juo, kiti tikėjo apie jį sklandančiomis legendomis ar net patys jas kūrė. Vieni žavėjosi jo nuoširdumu, kiti vengdavo jį net prakalbinti. Buvo tokių, kam jis buvo ir labai nepageidaujamas… O dabar štai radosi bandymas jį pažinti, galimybė prisiminti jo gyvenimą: Vidiškėse gyvenantis fotomenininkas Aidas Dolotovas sukūrė ir jau Ignalinos visuomenei Ignalinos krašto muziejuje bei Ignalinos rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje pristatė savo sukurtą filmą „Algimantas Arcimavičius: „Aš einu“.

Nėra abejonės, Algimantas buvo KITOKS. Dėl to – įdomus. Nes buvo ne vien į mišką pasitraukęs vienišius, bet ir nuoširdus pašnekovas, fotomenininkas. Tebesidžiaugiu, kad teko laimė jį pažinti, kad jo fotodarbų „parodą“ galėjau apžiūrėti jo parodų salėje – miške, prie žymiųjų Laumakėlių. Tai buvo seniai, dar… praėjusiame amžiuje! Bet įspūdis liko. Nes taip pamatyti gamtą gali, tik joje gyvendamas – keldamasis dar prieš išnyrant ryto saulei, guldamas, jau ištirpus nakties tamsoje paskutiniam jos spindulėliui.

Apie Tarzaną Ignalina išgirdo gal 1974-aisiais. Bet dar iki tų metų, kaip liudija jį artimiau pažinoję, šis atletiškas jaunuolis atlėkdavo JAVA iš Kauno į mūsų kraštus. O 1974-aisiais įsiprašė į vieną žygį su turistais, buvo net įsidarbinęs tuometinėje Palūšės turizmo bazėje instruktoriumi, vedė grupes į daugiadienius žygius mūsų krašto ežerais. Išdirbo neilgai, „sudegė“, kaip prisimena Pranas Zubrickas, per paneles. Bet ir atleistas iš darbo, Ignalinos miškų nepaliko, pradėjo vienišiaus gyvenimą. Jo vienišumas, tiesą sakant, buvo sąlyginis: kuo giliau jis brido į mišką, tuo labiau darėsi geidžiamas pašnekovas, bičiulis. Paslaptis juk visada vilioja. Ir mažus, ir pražilusius. Jis buvo kaip paukštis, norėjo laisvės, troško skristi. Ir gyveno, kaip paukštis – medyje, taip vykdydamas savo priesaką: „Sutik ir palydėk saulę medyje“. Atsiskyrėlišku gyvenimu jis kūrė savo istoriją kaip legendą ir tai neleido jam būti… vienam.

Ilgainiui apie keistuolio gyvenimą Ignalinos miškuose sužinojo ne tik mūsų rajono žmonės. Turistai tiesiog troško pamatyti Tarzaną! Tad buvo laikas, kai Ignaliną žmonės net siejo su Tarzano vardu, kas labai nepatiko oficialioms struktūroms. Iš čia atėjo pasakojimai (kaip legendos) apie „nukeltą“ Tarzano „lizdą“, nusiaubtą poilsiavietę, išardytą „tarzankę“. Jis buvo išvarytas iš savo pamėgtos vietos prie Laumakėlių, prie Dringio, Balčio… Bet visur būdavo iš naujo atrandamas pagal „paukščių pašto“ pranešimus. Paskutinioji jo vasarojimo vieta – jau ir visai prie Ignalinos, netoli Ilgio.

Kuo buvo pavojingas? Greičiausiai pareigūnai turėtų tam paaiškinimą, nes „Tarzano klausimu“ buvo renkamasi net Vilniuje (!), bet su Tarzano pasitraukimu iš miško mes praradome miško pasaką, tikėjimą, kad žmogus gali išgyventi gamtoje, gražiai su ja sutardamas..

Algimantą galima laikyti net savotišku gamtos mokyklų pradininku. Dabar sakytų, jog jis „vedė edukacinius užsiėmimus“ (na ir frazė!). Pas jį užklydusiems vaikams, jaunimui Algimantas pasakodavo apie gamtą, savo tikrus (o gal – ir ne) susitikimus su žvėrimis, mokė išgyventi gamtoje ir jos neskriausti. Įsiklausykit į jo priesakus: nerauk ežerų karalienės lelijos, nesmaigstyk peiliu ar kirviu medžio, neversk medžio be reikalo, nepuošk girios cigaretės dūmais, neteršk, kur neršia žuvys – mylėk viską, kas kruta! Kas čia blogai?! O jo priesakas „Neošk garsiau už girią“ man ir šiandien yra ypatingai gražus. Pasaulis nebūtų blogesnis, jei paklustume šiems priesakams.

Vaikams, kurie išklausydavo jo „kursą“, atlikdavo 30 užduočių iš pateikto sąrašo (sustaugti Tarzano balsu; įlipti į medį, ne žemesnį kaip 25 metrai; nuplaukti 100 metrų ne lėčiau kaip per 3 min.; su virve apskristi medį 2 kartus; nueiti rankomis 10 metrų; padaryti špagatą; garsiai sušvilpti; parašyti ketureilį apie Tarzaną; sudainuoti dainą „Šią naktelę per naktelę“ ir pan.) išduodavo pažymėjimus. Gal ne vienas dar tebesaugo šį „dokumentą“ su žymiuoju Tarzano parašu – nupieštu girios žmogaus veidu. Gal kam jis daug vertingesnis nei koks didžių žmonių pasirašytas Padėkos raštas…

Pareigūnų kontrolė, greičiausiai, Algimantui buvo mažų mažiausiai nemaloni. Gal dėl to tarp priesakų atsirado ir priminimas: nekask duobės kitam – pats įkrisi. Ir nurodymas: negeisk Tarzano žemės!

tarzanas-2

Jis buvo romantikas, pilnas vaikiško džiugesio, – Aido Dolotovo filme prisimena kalbinama Algimantą artimai pažinojusi Diana. – Galėjo ankstų rytą lėkti iki Ceikinių, kad ten (būtent ten) pasivažinėtų riedučiais, kol visi dar miega, kelias tuščias.

Pragmatikas jis buvo tik tiek, kad išgyventų. Kaip retas galėjo nusispjaut, kad neturi pinigų, už paskutinius nusipirkęs benzino galėdavo važiuoti pasižiūrėti saulėlydžio prie kokio nors ežero, nors saulėlydis būdavo ir čia pat. Buvo vaikiškai naivus, bet žavėjausi ir jo drąsa: nebijojo rizikuoti, – papildo Dianą jos vyras Rimas Kindurys, prisimindamas vasaras su Algimantu. – Buvo gera su juo būti. Čia buvo intelektualių bastūnų prieglauda.

Į tas „intelektualių bastūnų prieglaudas“ filmo žiūrovus palydės ir Aigris Bulavas bei Pranas Zubrickas, daug bendravę su Algimantu Arcimavičiumi. Dabar ten – tuščia. (Ar dabar jau pareigūnams ramiau?) Bet paslaptis – liko.

Nes žmogus planuoja, Dievas – juokiasi. Algimantas rašė dienoraštį, savo bičiuliams yra prasitaręs apie svajonę išleisti knygą apie visus, kurie jį aplankė. Bet be gamtos Algimantas nuvyto. Žeminė, kurioje jis gyveno, kažkieno valia ir ranka buvo padegta (ten sudegė ir dalis Algimanto dienoraščių). Vietas, kur kadais vasaras leisdavo Tarzanas ir kur lyg magnetu traukiami ėjo pulkai turistų, kur rinkdavosi, anot Rimo, Kindurio, intelektualūs bastūnai, dabar teatranda tik dažniau jį lankiusieji.

Taip, Algimantas galėjo daug ką erzinti. Besislėpdamas jis tapo… labai matomas. Jam teko patirti ir šlovės valandų. Ir vėliau tai jam net patiko! Kai kas sakys, jog visas jo gyvenimas buvo tik poza. (Kas draudžia panašiai pozuoti?!)

Bet netekę Tarzano mes neabejotinai praradome gražią legendą apie… Ignaliną, kuri buvo net plačiau pasklidusi nei Igno ir Linos meilės legenda. Netekome žmogaus, kuris buvo KITOKS, nes… tikrai besąlygiškai mylėjo mūsų kraštą, jį gerai pažinojo ir kurį savo vardu darė žinomą visam pasauliui. Netekome ir galimybės jam įrodyti, kad šiam pasauly mylime „viską, kas kruta“ ir mokame taikoje su visais sugyventi.

Kvietimas sugyventi buvo bene svarbiausias Algimanto siekis. Čia negaliu nepacituoti jo minties, užrašytos man ant dovanotos nuotraukos: „Žmonės – tai paukščiai vienu sparnu. Jei norime skristi – apsikabinkim“. Jis ir pats vis ieškojo kito žmogaus, su kuriuo apsikabinęs galėtų pakilti. Negali tad sakyti, kad jo gyvenimas buvo be skrydžio.

Aido Dolotovo filmas tebus užskaitytas kaip padėka mūsų krašto legendai – Tarzanui. Fotomenininkui, romantikui Algimantui Arcimavičiui. Susidomėjusieji Aido Dolotovo filmu „Algimantas Arcimavičius: „Aš einu“ nesunkiai jį gali rasti yotube.

tarzanas-a-krivicko-nuotr

857 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.