Home » Protakos » o paveikslai skaitomi širdimi

o paveikslai skaitomi širdimi

o paveikslai skaitomi širdimi

Giedrė Mičiūnienė

101-osioms Lietuvos Valstybės atkūrimo metinėms paminėti Turmanto pagrindinėje mokykloje organizuota dailininko Juozo Žuko kūrybos paroda „Lietuva – paveikslas akyse“, atkeliavusi iš Jurbarko rajono Veliuonos kultūros centro. „Menas – tai Prigimtis. Diagnozė. Man niekas kitas daugiau nelipo. Nuo pat vaikystės, kiek save prisimenu, norėjau būti dailininku – piešti ir piešti“, – sakė veliuoniškis Juozas Žukas.

Tai buvo ilga kelionė barža. Aplinkui tyvuliavo neaprėpiami vandens plotai“, – tai pirmieji dailininko, grafiko prisiminimai. Jam, trejus įpusėjusiam vaikui, atmintyje neišliko nei gyvenimo Lietuvoje, nei atsisveikinimo su tėvu Naujoje Vilnioje (tėvas – Šaulių būrio vadas – buvo atskirtas nuo šeimos ir ištremtas į Rešotų lagerį) detalių.

Į tremtį Tomsko srityje gabeno tik moteris ir vaikus. Vaiko sąmonėn įsirėžė didelis skurdas ir badas. Ten pradėta lankyti mokykla. Kai tremtiniai sužinojo, kad vaikus su pilnamečiu asmeniu galima išleisti į Lietuvą – mama greit suruošė jį su broliu. Kelionė buvo sudėtinga – prekiniais vagonais. Juos lydėjo devyniolikmetis. Biržų rajone berniukų laukė teta (motinos sesuo).

Vaiko laimė truko neilgai. Iki dabar prisimena, kaip 1952 m. rudenį per pamoką į klasę įėjo du civiliai ir milicininkas, kaip išbalo mokytoja… Jis – kaip liaudies priešas – iš Lietuvos buvo ištremtas dar kartą. Taip atsidūrė Tomsko vaikų kolonijoje. Sąlygos buvo nepavydėtinos, požiūris į juos – taip pat. Egzistavo neginčijamas įstatymas: nusikaltėlius, kokie jie bebūtų, dar galima perauklėti, o laisvės priešus reikia naikinti.

1959 m. Sibire baigė mokyklą ir buvo paimtas į armiją. Vėliau dirbo radistu. Darbas sekėsi puikiai, tačiau neapleido mintis – grįžti į gimtinę ir studijuoti dailę. Grįžo, 1965 m. įstojo į Dailės institutą. Visada buvo stebimas, nes buvęs tremtinys: iškvietė į KGB, prašė fiksuoti, ką šneka studentai, viską pranešti. Nesutiko… Nors kitiems studentams buvo pareikšti tik papeikimai, jį 1968 m. išbraukė iš studentų sąrašų, nes neatitiko tarybinio piliečio įvaizdžio…

Veliuonoje dailininkas gyvena nuo 1973-iųjų. 1989 m. pūstelėjus laisvės vėjams, J. Žukas buvo priimtas į Dailės akademijos 4 kursą. Dėstytojavo kurso draugai… Pagaliau jo gyvenimo svajonė išsipildė. Baigiamasis darbas „Kaimo darbai“ įvertintas aukščiausiu pažymiu. Menininkas – laisvas žmogus. Turėjo nemažai užsakymų. Žinia apie dailininką sklisdavo iš lūpų į lūpas – atvažiuodavo žmonės, prašydavo nupiešti patikusį gamtovaizdį. Dabar jo darbai iškeliavę į Kanadą, Čikagą. Dailininko paveikslų ciklai „Metų laikai“, „Lietuvos kunigaikščiai“, „Lietuvos kaimas“. Kiekvienas jų savaip brangus. Menininkas pabrėžiaː paveikslai nėra tikrovės aprašymas. Paveikslai – kūriniai ir į juos reikia žiūrėti ne kaip į dokumentą, protokolą, bet suprasti, kokias emocijas jie sukelia.

Metų laikai“ atskleidžia ne tik pokyčius gamtoje, bet ir nuostabų tėviškės vaizdą, kuris tarsi dėlionė sulipdytas iš mažų gabalėlių. Kiekvieno paveikslo centre – medis, tarp jo šakų įsiterpę nedideli peizažai, ir jie tokie išraiškingi: gamta, kaimo žmonių gyvenimo būdas, pomėgiai ir darbai, bažnyčia, aplinka. Medis – mūsų gyvybės ir esaties simbolis. Jauti, kaip pulsuoja gyvybinės jėgos. Kiekviename paveiksle yra ir mažytis autoportretas, kuris siejamas su konkrečiu metų laiku.

Grafikos darbai „Lietuvos kunigaikščiai“ labai įtaigiai atspindi Kęstučio, Vytauto, Mindaugo ir Gedimino valdymo subtilybes. Dailininkas sakė, kad teko atidžiai studijuoti Lietuvos istoriją, kad galėtų keliais sakiniais apibūdinti šių kunigaikščių valdymo ypatumus, juos vizualizuoti. Grafikos darbuose daug smulkių, tačiau labai svarbių detalių. Štai Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas laiko iškėlęs kalaviją, kuris virsta gyvybės medžiu – jis nešė kultūrą į Rytus. Piešinyje matome daug lietuvybės simbolių, kariaunas, pilis. Visa tai sietina su konkrečiais istorijos įvykiais. Kunigaikščio Gedimino sapne matoma pilis. Kunigaikščio Kęstučio kalavijas ne kartą gynė žemę nuo kryžiuočių.

miciuniene-dailininkas-juozas-zukas-1 miciuniene-zuko-paroda-4

Daug vietos autoriaus kūryboje užima Veliuona. Tai istorinė vieta, siejama ir su garsiaisiais Lietuvos kunigaikščiais: vienas iš trijų Veliuonos piliakalnių pavadintas Gedimino Kapo kalnu, nes manoma, kad ten nuo sužeidimų mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Ant II piliakalnio, pasibaigus kryžiuočių puldinėjimams, Vytautas Veliuonoje pastatė pilį. Ten iki šiol stovi ir Vytauto statyta bažnyčia.

Apie šiuolaikinį meną J. Žukas kalba ramiai, akcentuoja, jog mene kartais svarbi mada. Dailininkas nenusimena, nes laikas, išgrynindamas vertes, pats atsako į šį klausimą: išlieka tai, kas tikra. Tai yra tikrasis menas. Dailininkas pritaria Vydūno filosofijai, kad viskas vyksta bangom: vertes lemia ir istorija. Menas privalo žadinti jausmus. Jam apmaudu, kad daugelis talentingų menininkų dar lieka nepastebėti, nes jie kuklūs, o tiems, kurie moka save išsireklamuoti, suteikiama pirmumo teisė. Menas turi išryškinti tai, kas yra mūsų prigimtyje, istorijoje, pateikdamas tai įvairiomis formomis ir būdais.

Darvino teorija teigia, kad gamtoje išlieka ištvermingiausi“, – sakė dailininkas J. Žukas. Ištvermės galime pavydėti kiekvienam žmogui, sugebėjusiam įgyvendinti savo svajonę. Negali nesižavėti šiuo menininku, mačiusiu daug vargų, iškentusiu daug pažeminimų, tačiau niekada nepasidavusiu ir likusiu ištikimu sau, svajonei ir Lietuvai.

Violetos ANDRIKAITIENĖS ir Giedrės MIČIŪNIENĖS nuotraukos

66 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.