Home » Protakos » Balandis Perkūno ratais atbilda

Balandis Perkūno ratais atbilda

Balandis Perkūno ratais atbilda

Dalia SAVICKAITĖ

Virsmas gamtoje

 Pavasaris – nuostabiausias metų laikas. Kalvų atokaitoje mėlynas akeles pramerkia pirmosios žibutės, žirginiai tilindžiuoja skelbdami džiaugsmą ir visiems juos išgirdusiems barsto auksą. Nedaugelis mūsų yra pastebėję, kad visi pavasario mėnesiai pragysta paukščių balsais: kovas (kovarnis), balandis (karvelis), gegužė (gegutė). Balandis – antrasis pavasario mėnuo.

Lietuvoje peri keturios karvelių rūšys: uldukas, keršulis, paprastasis purplelis ir pietinis purplelis. Uldukas įrašytas į Raudonąją knygą. Keršuliai – dažni mūsų miškų paukščiai. Jie patys stambiausi iš laukinių karvelių (iki 0,5 kg). Keršuliai kapsi druską, lesa mėlynes, giles, grūdus, kuriuos drėkina gūžyje. Vaikus, kaip visi karveliai, maitina „karvelių pienu“ – balta, suvirškinta ir atryta maisto tyre, įkišdami ją snapu į jauniklių gerkles. Ar žinot, kodėl balandžio snapas raudonas? Kadaise žmonės neturėjo ugnies, na, Dievas ir pagailėjo žmonių, ir per balandį atsiuntė ugnį. Balandis, nešdamas tą ugnį per jūras, marias, labai pavargo, jo snapelis įkaito iki raudonumo. Žmonėms Dievo dovanotą ugnį jis atidavė jau iš užsidegusio snapelio. Nuo to laiko jo snapas ir liko raudonas… Dėkingi žmonės balandį iki šiolei gerbia, o savo vaikams vis sako: ugnis šventas daiktas, su ja reikia pagarbiai elgtis. Tai ypač pravartu atsiminti tiems, kurie ruošiasi žolę deginti. Kiek gaisrų vien per tai balandžio mėnesį kyla, kiek vabaliukų ir laukų gyventojų žūsta…

Iš savo požemio rūmų išropoja skruzdėlės. Atgyja driežiukai, margosios gyvatės pasipuošia legendomis apipintomis karūnomis ir pradeda budėti raistuose, laukdamos turto ištroškusiųjų… Saulėje sumirga drugelių – dilgėlinukų, citrinukų, spungių – spalvoti sparneliai. Būna, kad balandis ir sniegu dar pasišvaisto. Tačiau garmančių upelių ledais neužtvenksi. Jie į savo tėkmę suima viską, kas pakeliui pasitaiko. Tad perspėkime visus, kas aplinką teršia. Tegul balandis būna gamtos gelbėjimo mėnuo. Šį mėnesį formuojasi suaugusiųjų vaismedžių vainikai. Norintiems papildyti sodą vaiskrūmiais, patariama prilenkti jų atlankų, kurie apiberti žemėmis, išleis šaknis. Patariama pašalinti derėjusius aviečių stiebus. Mėnesio pabaigoje sužaliuoja pievos, žydi blindės, šalpusniai, karpotieji klevai, sprogsta vaismedžių pumpurai. Balandį ir orus spėdavo: jei daug sulos, vasara bus lietinga; jei žvaigždės paryčiais labai mirga, lauk lietaus; jeigu žvirbliai balose maudosi, atšils; šalpusnio žiedai užsidaro prieš blogą orą.

Pavasario dangus

 Pavasario žvaigždės nuteikia romantiškiems apmąstymams. Aušrinė (Venera) buvo mylimiausia prof. Tado Ivanausko žvaigždė – plazdantis žibintas. Meironyse patekėjus Aušrinei viršum Dringio, Lūšių ežerų žvejų žmonos sakydavo: „Aušra aušrelė – Saulės tinklely aukso žuvelė. Ta žuvelė ne iš marių marelių, o iš Meironių upelio. Bėkit žuvys žuvelės į žvejų tinklelius, bučius su sidabro ąselėm“. Labanore Aušrinė paukštelius kelia: „Aušra aušrelė – aukso gegelė. Aušra aušrelė išsiilgo strazdelio, lakštingalos giesmelės. Parodyk, aušrele, Saulės stebuklus mažam vaikeliui. Parodyk ir gandrui gandreliui šilko lopšelį, kad papuoštų mažą vaikelį“.

Profesorė Eugenija Šimkūnaitė balandį vadino ievos ir kurmio mėnesiu. Ieva – tikra šermukšnio sesuo. Vieno kraujo su ja. Indrajos ežero laumėms „pasdabojo“ šermukšnis, nulaužė jo šakų ir pabalyje į drėgną žemę įkišo. Išlapojo ieva, aitriai kvapni, kaip šermukšnis. Tik gražumo, kaip moterų giminei tinka, didesnio, slaunesnio. Tikra nuotaka – balta balta, tarsi mėnulio pasidabruota. Ieva pavasario, meilės medis. Žiedų sodas, pilnas aistros ir pagundų. Mergelė – ievužė – stuomeninga, pilnakrūtė. Karšta kaip žarija. Ne vienas paežerių bernas tinklus pamiršta Ievą išvydęs, jos glėby net nualpsta… Su Ieva vestuvės linksmos ir greitos. Ji ne kokia paleistuvė, o skaisti mergelė, ne viliokė, o sveikos moters potraukiais apdovanota, iš medaus ir pieno sukurta. Nežinia, nuo kokių laikų sakoma: medaus mėnuo. Bet ryšio su ievos medžiu be abejonės yra. Tauragnų, Lamėsto, Taukelių, Indubakių moterys gražiai dainuoja: „Ant tėvelio didžio dvaro sidabro ieva žydi, su balta skara jaunas dienas lydi“, „Marelių paukštelis, baltas balandėlis tai nutūpė į ievos medelį“, „Oi krinta, byra ievos raselės ant margų skrynelių…“. Vestuvėse moterys dainuodavo „ Vidury lauko ievelė, ant tos ievelės gūžtelė, toj gūžtelėj – mažas vaikelis“. Ievaičiai, tiek bernai, tiek vyrai – tvirtai žemėn šaknis suleidę, kaip ir patys ievos medžiai. Daugiakamienė ievaičių kaimynė: 3, 4, o kartais ir 12 kamienų guotas išauga. Ievų giminė, dažniausiai, apibūdinama tik iš gerosios pusės. Ieva – saulės medis, net paraistėje saulėn pro kitus medžius prasimuša. Romantikai sako: ieva – Romeo ir Džuljetos medis. Romantiškas, aitraus, svaiginančio kvapo medis, lyg liudijantis švelnų prieraišumą, tyrus jausmus. Bet nevalia braidžioti po rožines miglas. Ieva ir atgailos medis. Bjauraus nepakenčia, bet susimyli ir atleidžia įžeidimus. Sako, Minčioj negandų užklupti žmonės eidavę prie Bukos upelės, apsikabindavę ievą ir jiems palengvėdavo. Ji mat sugerianti blogas emocijas. Ievos šeimoje išdavystės nebūtų, kad liepos, guobos ir vinkšnos neviliotų…

Kurmio akys mažytės it rugio grūdas ir mato menkai: gal tik šviesą nuo tamsos atskiria. Taip sako profesorė. Bet turi gerą jutimo organą – knyslę. Taip pat manoma, kad kurmio kailiniuose yra mikroskopinio dydžio „antenų“, kurių pagalba kurmis orientuojasi po žeme. Jo ausys puikiai girdi ir uoslė nuostabi. Kurmio uodegėlė, kaip požeminis vedlys. Šio gyvūnėlio darbštumas neapsakomas. Jo išrausti koridoriai, olos, guoliai, sandėliai, medžioklės teritorija – apie 100 kvadratinių metrų. Požemiuose jo maistas – sliekai, karkvabalio vikšrai ir kiti smulkūs gyviai. Naktį paviršiuje jie gaudo smulkias varlytes, peles, į driežus panašius tritonus. Įdomiausia, kad kurmių negaudo pelėdos ir vanagai, lapės ir šeškai. Kurmio ženklu pažymėti žmonės – sudėtingo, painaus charakterio. Kurmiukai būna lipšnūs, bet tas jų švelnumas tik sau naudos siekiant: ne kad kam kitam, o tik jam medus ir vaisiai, linksmybės ir kiti malonumai atitektų. Prisigerinti moka, prisigerindami gerai numato, koks puodas bus pilnas gėrybių. Gudrus yra žaltys, bet kurmis jį pralenkia. Sakykim, gaus kurmis kokią mažą valdininko vietą ir tyliai, ramiai po žeme rausiasi. Žiūrėk ir iki kokio poniško krėslo nutipens. Kurmiukės – žvitrios mergiotės – bernus iki alpulio sužavi. Jos ir nuogom krūtim apsvilins, bet nuodėmės sugebės išvengti, berną sugebės pajuokti. Kurmiai seniai visame pasaulyje pripažinti šykštuoliai. Anot profesorės E. Šimkūnaitės, jei kurmių sodyboje „kas mergavo ar bernavo, kitais metais geriau žydberniauti eidavo“. Samdiniai vengdavo pas tokius gaspadorius antrus metus būti…

Kurmiai mums ir apie orus praneša. Jie gerų ir blogų metų, sausrų ir liūčių spėjikai. Jei kurmiarausiai pabaly – bus sausa, jei kurmio kupstas žemas, bus karšta, jei kurmiarausiai aukštai – lietinga. Norint varnas ir vanagus, šeškus nuo viščiukų nubaidyti, reikia negyvą kurmį pakabinti.

 Smagios ir balandžio šventės. Balandžio 1-oji – Melų diena. Dar galima kvailioti, darbai nespaudžia, tad ir apgaudinėja vienas kitą iki pietų. O jei pasisekė apgauti – visus metus seksis.

Balandžio 4-oji – šv. Izidoriaus – artojo diena. Darbštūs kaimo žmonės turi gausybę artimų širdžiai savo globėjų. Mieliausias artojui – šv. Izidorius. Jo lyg ir nieko gaspadorius neprašo. Kartu su šventuoju ir aria, ir sėja. Žemaičiuose jį dar Aprūpintojėliu vadina. Krikščionys Izidorių kildina iš Ispanijos. Europoje žinoma legenda: nedorėliai apskundė tarną ūkininkui. Girdi, jis neariąs laukų, o tik meldžiasi prie ežios. Atėjęs patikrinti šeimininkas iš tikro rado tarną besimeldžiantį, o už jį arė… angelas. Ispanų dailėje šis šventasis vaizduojamas ūkininko drabužiais, su skrybėle, auliniais batais. Rankose laiko kokį nors ūkio padargą, o maldingumui pažymėti – rožančių. Lietuvių dievdirbiai, medžio drožėjai, šv. Izidorių „aprengė“ liaudiškai: kaimiška sermėga, trinyčiais, uždėjo šiaudinę skrybėlę, per petį permetė sėtuvę, o kojas paliko basas. Tą pat dieną būdavo apverčiamos ir barsuko taukais sutepamos žagrės, kanapių aliejumi nuvalydavo noragus.

Balandžio 23-oji – Jurginės. Anksčiau ši šventė buvo Jore vadinama. Didysis lietuvių kalbos žodynas šį žodį aiškina taip: „pavasario žaluma, pažaliavo kaip Jorė, medis žalias it Jorė“. Jorėti – augti, plisti ir t. t. S. Daukantas aprašo, kaip žmonės kreipdavosi į Jorį jam aukodami: „Linksmą pavasarį mums pagražini, tu laukus ir daržus gaivini, girias žaliuodini… Lapodink medžius, brandink žiedus, margink vaisius“. Jorės šventės metu buvo sodinami medžiai. Šiai šventei buvo būdingi specialūs patiekalai: bandos su įkeptu kiaušiniu, margučiai – jais buvo žaidžiama kaip ir per Velykas. Jaunimas gamtoje kepdavo kiaušinienę. Visose senosiose pavasario šventėse daug reikšmės skiriama kiaušiniui – gyvybės simboliui. Šios šventės metu Žemė tarsi atrakinama raktu. Jorės spalvos – žalia ir balta. Šią dieną senovėje jodinėdavo baltu žirgu, apsirengę būdavo baltais rūbais. Apeiga buvo ir vaikščiojimas basom kojom. Jorė ir Jurginės vėliau buvo sutapatinti. Tam padėjo ir žodžių skambesio panašumas. Rytų Lietuvoje Jurginių dainose skamba „jurja, jorja“. Krikščioniškame šventės variante taip pat labai daug apeigų skirta arkliui pagarbinti. Krikščionybėje šv. Jurgis – legionierius, karys, dvasios riteris, nukankintas imperatoriaus Diolektiano laikais (tarp 313–316 metų). Prieš tai nugalėjęs ugninį slibiną Jurgis – vaduotojas, liaudyje sudvasintas iki gyvulių globėjo, piemens, o tuo pačiu ir valdantis, nugalintis vilkus (tai jo šunys). M. Pretorijus XVIII a. rašė, kad tą dieną gyvulius išvaręs šeimininkas apeidavęs juos tris kartus, šventindavęs.

Tą pat dieną kepdavo duoną mažais kepaliukais, kiekvienam gyvuliui, arba dideliame kepale įspausdavo tiek griovelių, kiek gyvulių ūkyje būdavo. Duonos kepimas tą rytą – šventas ritualas. Duonoje įkepdavo žąsies ar vištos kiaušinį: kuo didesnis kiaušinis, tuo skalsesnė duona. Ankstų rytą ūkininkai apeidavo savo valdas. Pirmiausia – prie rugių lauko. Žiemkenčius apeidavo nešdamasis du duonos kepaliukus. Gaspadorius aukodavo Žemelei motinėlei, maitintojai: apėjęs lauką atsiklaupdavo, pabučiuodavo žemę ir vieną duonos kepaliuką užkasdavo (apvaisindavo žemę). Šiame paprotyje galime pasidžiaugti ir tuo, kad labai šventai buvo suvokiami ir vyro bei moters santykiai: sėjėjo ir augintojos santykiai. Antrąjį duonos kepalą parnešdavo namo, išimdavo kiaušinį ir jį nulupęs supjaustydavo visiems šeimos nariams.

Norėdami apsaugoti bandą nuo vilkų, į miško medį įkeldavo šv. Jurgio koplytėlę. Ant karties pakabindavo negyvą varną: kitos tada šaukdavo, vilkai klausydavo ir nuo aiškaus pavojaus bėgdavo. Per Jurgines merginos rūtas Aušrinės šviesoje sėdavo, sėklas katino letenėle užberdavo, kad žalios, garbanotos būtų. Meironių kaimas užsitikrino šv. Jurgio globą 1990 m. Žemės dieną kaimo prieigose pastatęs koplytstulpį.

ajf_4029-2-2

Balandžio 25-ąją – šv. Morkus. Balandžio mėnesį puikiai matomas Sietyno žvaigždynas. Tai šv. Mergelės Marijos stebuklas. Sakoma: vienąkart šv. Marijai dingo sietas. Ne šv. Juozapas jį kaimynui paskolino, bet velnias nugvelbė. Peklon Panelė pasiuntė šv. Morkų. Jam teko susiimt su raguotaisiais. Todėl, kai griaudėja pirmoji pavasario perkūnija, yra sakoma: daužosi, kaip Morkus po peklą. Žmonės sako, kad Morkus pirmasis paima sėtuvę. Moterys vagos gale įsmeigdavo kuolą, kad morkos užaugtų storos, ilgos. Kitų žemės darbų vengdavo daryti: saugojosi krušos, kurmių. Sakydavo: „Morkų reikia švęsti, jei ne – piestoj ledų atsiras, ledai naudą išmuš, o gėrybes velniai seikės“.

Senovėje ši diena daugiau su Perkūno pagarbinimu buvo siejama. Per Morkų žabodavo nepaklusniuosius eržilus, kad tie visus metus būtų ramūs (arklių kinkiniu važinėjo Perkūnas, tad čia lyg jo galios apribojimas). Pagrindinis Perkūno aukuras buvo Vilniuje, numanoma, kad dabartinės katedros vietoje. Sakydavo, kad „esą devyni Perkūnai: aštuoni vyrai ir viena merga. Kiekvienas iš jų turi paskirtą sau metą, o tas metas, kurį valdo Perkūniūtė, esąs baisiausias“. Ketvirtadienis laikomas savaitės viduriu ir yra skiriamas Perkūnui. Perkūnas įsivaizduojamas kaip galingas, senas, žilas vyras. Jis sėdi geležiniuose ratuose ir važinėja geležiniais tiltais, iš po jo ratų lekia ugnys. Tos ugnys – žaibai, griausmas – ratų dundesys. Ypač buvo laukiama pirmosios perkūnijos, kurią dažniausiai lydėdavo lietus. Po jo sužaliuodavo žolė: Perkūnas atrakina Žemę. Jis valdo orą, žemėn nusileisti negali. Tik kartais, savo ugnine ranka ją paliečia ir palieka žymes. Žiemą negriaudžia dar ir todėl, kad tuo metu eibininkai velniai nelaksto ir nėra ką bausti. Senieji papročiai siūlo išgirdus pirmąją perkūniją persiversti per galvą, kad laimės daug būtų. Nuo baudžiančios Perkūno rankos gali apsaugoti ant trobos esantis gandralizdis – į jį Perkūnas niekada netrenkia. Jei pirmasis griausmas girdisi iš rytų pusės, bus geri metai, jei iš vakarų, bus badas.

Tegul šiemet griaus iš rytų, na, ir per galvą persiverst nepamirškite – gero gyvenimo per daug nebūna.

129 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.