Home » Gallery » Veidai » Apie menamas ir išlikusias Velykų šventės tradicijas

Apie menamas ir išlikusias Velykų šventės tradicijas

Apie menamas ir išlikusias Velykų šventės tradicijas

Daiva ČEPĖNIENĖ

Rytoj didžioji pavasario šventė – šv. Velykos. Nors tai viena svarbiausių krikščionių švenčių, tačiau jos laukia ir tie, kurie yra kiek toliau nuo tikėjimo. Velykos – Kristaus prisikėlimo šventė, anksčiau turėjusi gilias tradicijas. Suaugusieji prieš Velykas švarindavosi namus, dengdavo stalą šventine austa staltiese. Velykų rytą prieš patekant saulei skubėdavo išsimaudyti vandens telkinyje, kad visus metus būti sveiki ir laimingi. Ankstų šios šventės rytą žmonės eidavo į bažnyčią, melsdavosi. Iš namų pasiimdavo vandens, ugnies ir kiaušinių, kuriuos bažnyčioje pašventindavo. Iš bažnyčios skubėdavo į namus, nes buvo manoma, kad jeigu neskubėsi, tai apsnūdęs būsi visus metus. Grįžę švęstu vandeniu pašlakstydavo visą savo namų turtą. Šventintą kiaušinį padalindavo visiems susėdusiems prie stalo. Margučių daužymo tradicija išlikusi iki šių dienų. Buvo manoma, kad tas žmogus, kurio margutis Velykų dieną stipriausias, bus sveikas ir stiprus visus ateinančius metus. Pirmuoju Velykų valgiu senovėje buvo laikoma duona su druska, jei šių valgių yra ant stalo, reiškia jų netruks ir visus ateinančius metus, o šeimą lydės stiprybė. Vaikai prieš Velykas ruošdavo gūžtą, dažniausiai iš vyriškos kailinės kepurės, Velykų bobutei arba kitur vadinamai Velykei, o ryte joje rasdavo gražiausių margučių. Antrą Velykų dieną vaikai eidavo kiaušiniauti, jaunimas supdavosi sūpynėse. Buvo tikima, kad kuo aukščiau įsisupsi, tuo bus geresnis derlius, aukštesni augs linai. Žmonės švęsdami Velykas šokdavo, laluodavo ir kitaip linksmindavosi. Apie išlikusias Velykų šventės tradicijas, besikeičiantį požiūrį į švenčių prasmę pasikalbėjome su Utenos r., Daugailių seniūnijoje, Šiožinių kaime gyvenančia audėja, mezgėja, bažnytinio choro giedotoja Vanda Maniušiene.

Kiaušiniauti nebėra nei kam, nei pas ką

„Jaunimas eidavome į šokius. Vyresnieji vakarodavo namuose, susieidavo su kaimynais, kaimo žmonėmis, turėdavo pasidarę naminio alaus. Velykos būdavo linksma šventė, prikrėsdavome visokių šposų. Dabar nyksta kaimai, nebėra žmonių, nebėra kam ir susieina“, – prisiminimais dalijosi V. Maniušienė. Tačiau kiaušinių marginimo tradiciją žmonės išlaikė iki šių dienų. Tik dabar jie marginami dažnai naudojant ne tik naujus būdus ir technikas, bet ir cheminius dažus. „Margindavome kiaušinius įvairiai. Vienus vyniodavome į svogūnų lukštus, kitus į vantos lapus, ar šiaip į kažkokį nuskintą lapą įvyniodavome. Kitus dažydavome vienspalviai, mirkydami juodalksnio žievės ar samanų rauge. Skutinėti kiaušinių pas mus nebūdavo mados. Pridažydavome apie 100 kiaušinių. Tai va tokie ir papročiai buvo“, – dėstė moteris. Pašnekovė atviravo, kad dabar dažant kiaušinius dažniau naudoja pirktinius dažus. „Taip yra greičiau. Kas dabar užsiims su tomis samanomis ar žievėmis. Net ir kiaušiniauti dabar nebėra nei kam, nei pas ką eina. Kaime nebėra žmonių. O aš teturiu vieną anūką, kuriam 24 metai, tai jau kaip ir nebetinkamas amžius kiaušiniauti“, – juokavo V. Maniušienė.

<…>

Visą straipsnį skaitykite šaštadienio „Utenos apskrities žiniose“. 

img_0085

Vanda Maniušienė dar turi išsaugojusi savo tėvelio Vlado Knyvos rankų darbo lovelį margučiams ridenti, kurį, kaip senovinę relikviją,

ketina perleisti savo anūkui / Daivos Čepėnienės nuotraukos

img_0093 dsc_0012

430 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.