Home » Protakos » Gegužė ar gegužis

Gegužė ar gegužis

Gegužė ar gegužis

Dalia SAVICKAITĖ

Vasarėjantis dangus

 Gegužį – paskutinį pavasario mėnesį – nušvitęs dangus tarsi vyšnių ir obelų sodais, miško ir lauko gėlėmis žydi. Gal ir vienodos visos spindinčios žvaigždės Šiaurės vainike, bet lietuviai – poetiškos sielos žmonės – jiems ir žvaigždės žydi. Paskutinįjį pavasario mėnesį beveik tiesiai virš galvos spindi apskritas septynių žvaigždžių žvaigždynas. Jau senų senovėje lietuviai tą žvaigždynėlį pavadino Darželiu. Gal iš tų laikų ir senovinė daina „Žydi darželis melsvam danguje, žydi žvaigždelės rasų lankelėj… Sidabriniai šalavijai, sidabrinės pinavijos, rožiniai žemčiūgai, našlaitėlių perlai ašarėlėm byra…“. Ūkininkai, artojai nuo seno žvelgia į dangų visai ne romantiškų jausmų vedami. Palaimingas jaunas mėnulis, nes jis skatina augalus stiebtis aukštyn, kopti link saulės. Augalai nepeikia ir delčios – ji visus žemės syvus sukaupia šaknyse ir gumbuose. Tik gėleles darželyje mergelės sodindavo pilnaties sulaukusios…

Gamta

 Gegužės pradžioje, kai oro temperatūra viršija 15 laipsnių šilumos, pražysta beržas, klevas, uosis. Po kelių dienų – slyvos ir obelys, geltonoji puriena, baltoji ieva. Mūsų tautosakoje daili mergelė Ieva labai ilgai raudojo negrįžusio iš karo mylimojo. Tik medžių močia sutiko ją priglausti. Ji suteikė Ievai kvapnius, baltus žiedus, nuo ašarų karčius vaisius. Profesorė Eugenija Šimkūnaitė teigė, kad nemaža dalis žydinčių augalų yra kenksmingi, pvz.: sergantiems plaučių ligomis ir astmatikams labai kenkia lazdynų, gluosnių, beržų žiedadulkės. Netinka kambariuose laikyti šilagėlių, žibuoklių – jos neigiamai veikia diabetikų bei egzema sergančių savijautą. Raktažolės gali sužadinti astmos bei epilepsijos priepuolius. Profesorės nuomone, lauko žiedai, kaip saulė ir oras, priklauso visiems ir kultūringu save laikantis žmogus turėtų jais gėrėtis, o ne skinti.

Gegužė ne tik žiedus miškuose, laukuose sėja. Gegužė nuo artojų žagrių, noragų nušluosto rūdis, nublizgina juos iki saulės spindėjimo, surikiuoja iš visų pašalių kastuvus, grėblius, šakes darbui soduose, daržuose. Daugelio metų stebėjimai rodo, kad po pirmos šio mėnesio savaitės baigiasi šalnos. Kad derlius būtų gausesnis, javo varpa dosniai duona penėtų, kopūstai, kaip saulė vidurdienio danguje, ežiose vartinėtųsi, morkos pačią ilgiausią uodegą užaugintų, svogūnų laiškai raganos šluota pakiltų, mūsų senoliai pagal gamtos reiškinius pasirinkdavo tinkamiausią laiką. Avižas sėdavo ievoms pražydus, alksniams išsiskleidus; pupas – klevams sužydus arba „Uldu. Buldu. Pupą guldau. Smėlin, smėlin“ šūkaliojant ulduką išgirdus; agurkus sėdavo ar jų rasodą sodindavo vyšnioms ir slyvoms pražydus, bijūnams daigus išleidus; žirnius ir bulves balti obelų sodai palaimindavo; linų sėjos pradžia – kadugių ir šermukšnių sužydėjimas.

Gegutė: lėmėja, niekadėja

 Mėnesio pavadinimas siejamas su paukščio – gegutės – vardu. Tai įdomus paukštis. O kaip pavadinti gegutę – vyrą? Gegutis, gegutinas ar gegužis? Patinėlis dažnai tikras mergišius. Dažnai šalia jo net dvi kvatoklės gegutės puotas kelia. Tą lemtingąjį ku-kū tik patinėlis sako.

Legenda pasakoja, kad kadais buvęs vienuolynas, kurio vienoj pusėj mergaitės, kitoj – berniukai gyveno. Norėdamas pabėgti iš vienuolyno vienas bernaitis nusprendė vesti ir net su dviem mergaitėmis susipažino. Viena jų – graži ir neturtinga, kita – negraži, bet turtinga: abi savaip nelaimingos… Bažnyčioj per patį pakylėjimą bernelis nusprendė vesti turtingąją, nes tuomet ir jis būsiąs turtingas. Dievas ant jo užsirūstino, kad maldos metu jis apie tokius žemiškus dalykus mąsto ir nubaudė nedorąjį: bernelis virto paukščiu, nustojo kalbėti, o pradėjo kukuoti. Neturtingoji mergaitė tai išgirdusi nusijuokė. Ir ant jos dievas supyko: ir ją gegute pavertė. Nuo to laiko žmonės ir sako, kad yra gegutė ir gegutinas: gegutė kvatoja, gegutinas kukuoja. Ir dar žmonės sako: reikia būt pasiruošusiam kukavimą išgirsti, kišenėj pinigų turėti, nes jaunuolis turtingu norėjęs būti, tad jo neįgyvendintos svajonės gali jums atitekti. Vieni sako, kad išgirstų kukavimų skaičius lemiąs tai, už kiek metų ištekėsi, kiti, kad likusius gyvenimo metus jis skaičiuojąs. Kaip kam artimiau, tas taip ir girdi…

Painus gegučių gyvenimas: jos ne tik vaikus po svetimus lizdus mėto, bet ir po kelis „partnerius“ vienu metu turi… „Gegutinai“ tapę tėčiais pamiršta ir pačias, ir vaikus. Gegutė iš anksto nužiūri smulkaus paukščio lizdą ir nuneša ten savo kiaušinį snape (štai kodėl jų žiotys tokios plačios). Išskrisdama sulesa ar pavagia šeimininkų kiaušinį. Kai kas sako, kad „gegutinas“ padeda gegutei šį juodą darbą atlikti. „Gegutinas“ maždaug paukštvanagio didumo, panašaus sudėjimo ir beveik taip pat raibas. Kai skrenda – nežinančiam sunku atskirti. Tuomet, kai gegutė kiaušinius į svetimus lizdus deda, „gegutinas“ aplink skraido ir balsą demonstruoja, mažieji paukštukai greit į šalis išsilaksto. Gegužiukas lizde ne ką padoriau elgiasi. Kad patogiau lizde įsitaisyti galėtų, užsikelia likusius kiaušinius ant nugaros ir juda link lizdo krašto, kol lauk juos išmeta. Jei visi kiaušiniai prasikaltų, lizdo šeimininkas tiesiog nepajėgtų visų išmaitinti.

Kita legenda pasakoja, kad gegutė yra gerbiama ir jai bet koks elgesys atleistinas. Taip bjauriai elgtis jai leidžiama todėl, kad ji vienintelė iš visų paukščių išdrįso nuskristi pažiūrėti, ar baisusis smakas Kukas jau numirė, ir pirmoji paskelbė, kad paukščiai jau gali laisvai gyventi. Iš dėkingumo jie ir pasižadėjo kasmet jos vaikus užauginti. Liepos mėnesį gegutė keičia apdarą ir netrukus mūsų kraštą palieka. Jaunikliai išskrenda kiek vėliau. Gamtoje nėra nei blogų, nei gerų: gamtoje kiekvienam sukurta sava niša, kurios nepažeisdamas kiekvienas gyvis gali sėkmingai gyventi naikindamas aplinkoje susidariusi perteklių arba būti sunaikintu, jei pats pateko į perteklinį skaičių… Taip kuriamas darnos ir pusiausvyros pasaulis.

Žvėrys ir žvėreliai jau persirengė vasarai: pakeitė kailinukus. Kai kurių žvėrių žvėrelių mamos jau vedžiojasi vaikus. Ūgtelėjo lapiukai, šerniukai, o pilkosios kiškės jau antrą kartą veda vaikus.

Horoskopai lietuviškai

 Profesorė E. Šimkūnaitė gegužio mėnesį gražuolio baltojo beržo vardu vadino. Šis svyruoklis didžiausio jautrumo, švelnumo įsikūnijimas. Jis visiems liūdėti padeda. Beržas, sakoma, moters širdį turi: visais metų laikais apsiverkia. Jam, kaip ir žmogui, juosmenį diegia, tai šis iš skausmo pleišėja, reumatas sąnarius suka, kojos iš nuovargio linksta. Todėl jis ir užjaučia kitus. Tautosakoje beržas mažai kur peikiamas. Pašauktas į velnio dvarą žmogus patupdomas beržo dvišakyje, iš velnio pirktas kuinas pavirsta beržo pliauska, marškiniai – į tošies skiautę… taigi, beržas žmogų nuo pagundos apsaugo, velniui ir raganai skersai kelią stoja. Beržas – pavyzdys vyrams, kurie ieško teisybės ne sau, o kitiems. Po beržo ženklu gimę – kilniasieliai. Štai apie Tauragnus pasakojama, kaip kruopščiai beržas ruošiasi eiti saulės dvaro ieškoti. Susitvarkęs, išsipuošęs kaimynus sukvietė, atsiprašė, atsidėkojo ir išėjo žmonėms šilumos ir šviesos ieškoti. Gyvenime beržai – nesavanaudžiai, gal tik tie, kurie prastoj jaurinėj žemėj auga, yra sudiržėliai, užsispyrėliai, bet tai todėl, kad savo tikslą pasiektų, kad iš jų statomos trobos kerčios būtų tvirtos. Gegutė – lėmėja – po pirmosios perkūnijos beržą savo giesmių sostu išsirenka. Iš jo šakų gerovę ir ilgaamžystę pranašauja, o apie šermenis tik iš sauso medžio praneša. Įžeidę žmogų beržai ilgai išgyvena ir prie pirmos progos atsiprašo. Beržiukai – mieli, baltaplaukiai, geros širdies vaikeliai. Kur beaugtų beržų giminė – visur saulę spinduliuoja, širdies žaizdas žaliais šilkais apriša. Beržai ir muzikantai kuo puikiausi, daugiau prie žemės darbų linkę. Beržės – ištikimos žmonos, geros motinos, su savo vaikais iki pasaulio krašto pasiryžusios eiti ir didžiausioje nelaimėje aukotis. Jei jums, mieli žmonės, negera, apsikabinkite beržą – tikrai palengvės.

Šventės

 Tarptautinė darbo diena švenčiama gegužės 1 d. Tarptautinės darbininkų dienos istorija siekia 1886 m. , kai Čkagos miesto policija malšino darbininkų demonstraciją, kurios metu darbininkai reikalavo sutrumpinti darbo laiką iki 8 valandų per dieną. Malšinant demonstraciją neapsieita be aukų. 1889 m. Paryžiaus 2-asis tarptautinis kongresas paskelbė gegužės 1-ąją viso pasaulio darbininkų solidarumo diena. Organizatorių teigimu, dabar Tarptautinės darbininkų šventės metu siekiama atkreipti dėmesį į darbininkų teises, padėti bedarbiams įveikti skurdą, pasirūpinti darbininkų sauga ir sveikata.

Gegužės mėnesio švenčių cikle ir pati gražiausia – Motinos diena. Pirmąjį gegužės sekmadienį – Motinos (Senelės) dieną minime. Tą dieną lankydavo motinų, senelių, seserų kapus. Kepdavo pyragus našlaičiams. Krikšto motinos lankydavo krikštavaikius, o tie jas vainikuodavo vainikėliais iš pievų gėlių. Labanoro apylinkėse motinų, senelių krėslus išpuošdavo bruknių šakelėm, pataisais, jazminais. Motinoms sakydavo gražias oracijas.

Šiaip yra sakoma, kad gegužės mėnesį ne tik akmuo, bet ir šventieji kruta. Gegužės ketvirtoji ir šv. Florijono – ugniagesių patrono diena. Pasak legendos už tikėjimo išpažinimą šis Romos legiono karys Florijonas buvo paskandintas Tibro upėje. Vėliau bažnyčia jį paskelbė šventuoju, o ugniagesių patronu jis tapo po to, kai bažnyčia, kurioje kabėjo jo portretas, sudegė, o pats paveikslas liko sveikas. Norėdami išvengti gaisrų Lietuvos miestelių ir bažnytkaimių aikštėse miestelėnai ant mūro stulpų, koplytėlėse statydavo šv. Florijono stovylas. Nepamainomas šventojo atributas buvo kibiras.

Septintą sekmadienį po Velykų švenčiamos Sekminės. Šiemet jos įšoka net į birželį… Tą dieną gyvuliai buvo išgenami ganiavai į pievas. Ši šventė itin aktyviai buvo švenčiama Aukštaitijoje, etnologai sako, kad ši šventė pati „aukštaitiškiausia“. Jos metu buvo buriamas vasaros oras sudaužant kiaušinį, prašoma vilkų neskriausti gyvulių, o vėliau visi rinkosi palaukėje, dalydavosi rūpesčiais ir planuodavo ateitį. Šioje šventėje buvo vietos ir seniems, ir vaikams, ir dainai, ir šokiui. Į vakarojimo vietą kiekvienas atsinešdavo maisto, ruošdavo suneštines vaišes, kepdavo kiaušinienę. Nelygus Aukštaitijos reljefas priversdavo ūkininkus ieškoti ir netradicinių vietų ganiavai, pvz., ežerų salose ir pusiasaliuose. Reškutėnų kaimo žmonės savo gyvulius ganiavai į salą plukdydavo valtyse, o meironiškiai, tiesiog „išmokė“ savąsias karveles nuplaukti. Sakoma, kad plaukti moka visi gamtos gyviai… Visi tinkamai pasitikime šią šiemet vėlyvą šventę.

Moterų vardadieniai – šv. Domicelės (V.7), šv. Sofijos (V.15), šv. Elenos (V.22) ir šv. Petronėlės (V.31) įvairiose Lietuvos vietose žymėdavo geriausią laiką linams sėti. Visi šį mėnesį švenčiantys varduves – šventieji daržininkai ar sodininkai. Apie šv. Stanislovą prisimindavo biteles. Jei orai šilti, saulėti – vasarą bus tirštas medunešis, per liepinukės kraštus medus liesis, liepos medumi varvės. Jei apniukęs – reiks bitelėms pirmąjį korį palikti. Šventųjų sodininkų gildijai priklauso ir šv. Pankracas (V.12), šv. Gervazas (V.13), šv. Bonifacas (V.14). Šiomis dienomis reikia uogynus, gėlynus sutvarkyti. Ypač tai aktualu merginoms, nes tekėdama ji su tėvu atsisveikindavo troboj, o su motina – savo gėlių daržely.

Šalia visų darbų darbelių jausmingieji lietuvaičiai neužmiršdavo ir mylėti. Gegužės 13-oji – deivės Mildos – meilės ir laisvės deivės diena. Pagrindinė jos šventykla buvo Vilniuje (į ją dabar veda Mildos gatvė). Tai mitas apie visas dalis į visumą derinančią, gyvybę teikiančią meilę. Šios deivės diena minima itin gražiu laiku – tuomet, kai pabunda visa gamta, sužydi gėlės, kai visas jos žavesys džiaugsmo šaltiniais užjudina pilkumos skraistę nusimetusias širdis. Balys Sruoga apie šią deivę rašė: „Links dangus rasos krištoluose virpančiais skliautais – Meilė švies Žemelės toliuose Mildos spinduliais“. Garsieji senosios kultūros saugotojai Trinkūnai pradėjo organizuoti jaunimui Mildos pagerbimo šventę savo sodyboje Švenčionių rajone. Garbiajam Jonui anapilin išėjus, šią tradiciją tęsia jo žmona Inija. Maždaug tuo laiku, senojoje Lietuvoje pagyvenusios moterys supažindindavo merginas su po mergystės sekančio gyvenimo tarpsnio užduotimis. Visos gegužinės tą mėnesį skiriamos šios deivės pagerbimui. Mūsų broliai latviai net skulptūrinę kompoziciją jai turi pastatę.

Įdomu tai, kad antrą mėnesį iš eilės pagerbiamas šv. Izidorius – artojas. (V.15). Jis globojo labai svarbius darbus, nulemiančius derlių. Seni arimo papročiai. Bet gerai suarta dirva dar nereiškia, kad derlius bus geras. Reikia ir tolimesnės globos. Kad usnys iš dirvos pranyktų, arklą seniau darydavo iš medžio, į kurį trenkė perkūnas. Mat usnys – velnio augalai. Lietuvių mitologijoje Perkūnas ir Velnias (seniau vadintas Velinu) – nesutaikomi priešai. Perkūno įtrenktas ąžuolas įgauna burtingųjų galių: jame paties dievo Perkūno jėga. Ir usnys turi sulįsti atgal į požemį pas savo valdovą.

Gegužę tvirtas sėjėjas beria grūdą į gyvybės pradžią – motiną Žemę. Neužmirškime šį mėnesį pagerbti gimdytojos Motinos ir visa ko iniciatorės, meilės ir laisvės globėjos Mildos. Sėjėjui duoklę atiduosime birželį, kuomet jis jau bus pailsėjęs po didžiųjų darbų. Ir sėkime patys – ne tik eidami į rinkimus, bet ir gerus darbus darydami.

313 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Audronė parašė:

    Puikus straipsnis. Ačiū, mieloji Dalia.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.