Home » Protakos » Trumpa praktika, turtinga patirtis

Trumpa praktika, turtinga patirtis

Trumpa praktika, turtinga patirtis

Dalia SAVICKAITĖ

Sniečkaus gyvenvietės LDT Vykdomojo komiteto laikinai skirtose patalpose Parko g. 17, 1979 metų balandžio 1-ąją duris atvėrė biblioteka, kurioje pradėjo dirbti 2 darbuotojos: vedėja Janina Garbonienė ir bibliotekininkė Birutė Krūminienė.

O buvo taip…

Dabartinėje Visagino miesto teritorijoje anksčiau buvo keturi kaimai. Jauniausias Lietuvos miestas kurtis pradėjo 1975 m. rugpjūčio 10 d. Būtent tą vasarą jėgainės statybininkai atgabeno ir prie pirmųjų daugiabučių namų pastatė didžiulį riedulį, kurio kontūrai daug kam primena Lietuvą. Šis riedulys tapo „kertiniu“ miesto akmeniu, o diena, kai jis čia buvo pastatytas, paskelbta miesto gimimo diena. Ši diena anksčiau Lietuvoje buvo minima ir kaip Statybininkų diena. Nors šios prasmės ir nebeliko (ši profesinė šventė nuo 2000 m. Lietuvoje minima antrą rugsėjo šeštadienį), kasmet šią dieną Visaginas švenčia.

Tuoj po pirmųjų namų atsiradimo mieste buvo pradėti steigti objektai, galintys ne tik aptarnauti ten gyvenančius, bet ir tenkinti jų kultūrinius poreikius. Miestą statė aukštos kvalifikacijos techniniai darbuotojai, todėl bibliotekos paslaugos jiems buvo itin aktualios. Kultūros ir švietimo įstaigoms vadovavo Ignalinos r. savivaldybė, nes pats miestas administraciškai buvo jai pavaldus. 1978 m. Ignalinos centrinės bibliotekos direktoriaus Petro Zurlio (pernai palikusio Vilniaus viešosios A. Mickevičiaus bibliotekos direktoriaus kėdę) iniciatyva Sniečkaus gyvenvietėje buvo sutarta įsteigti Ignalinos centrinės bibliotekos filialą. 1979 m. jis jau buvo įsteigtas keturių kambarių bute. Ignalinos CB direktoriaus P. Zurlio įsakymu filialui buvo perduotas Zelionkos kaimo bibliotekos fondas (per 14 tūkstančių spaudinių).

Pirmieji darbuotojai

Bibliotekoje iš pradžių dirbo 2 darbuotojos: vedėja Janina Garbonienė ir bibliotekininkė Birutė Krūminienė. Vedėja atsimena, kad pirmasis skaitytojas buvo A. Silčionok, kuris 2006 m. dar tebeskaitė bibliotekoje. Ji įsiminė ir tuoj po jo skaitytojais tapusius kitus: I. Averjanovą, M. Mackonienę, buvusį IAES direktorių a. a. Chramčenko ir daugelį kitų. Iki šių dienų džiaugiamės, kad galime pabendrauti su antrąją skaitytoja –Valentina Legostaj. Bibliotekai savo asmeninę biblioteką rusų kalba dovanojo rašytojas J. Baltušis, įsikūrė daug asmeninių bibliotekėlių, pažangus literatūrinės, techninės asmeninės literatūros bibliotekėlių kaupimas.

Pirmoji vedėja J. Garbonienė M. Džėjytei pateiktuose atsiminimuose rašė: „Kadangi mūsų šeima persikėlė gyventi į tuometinį Sniečkų iš Ignalinos, o tuo metu kaip tik steigėsi šis filialas, tai aš ir pradėjau jame dirbti filialo vedėja. Savo tuometines pareigas aš galėčiau pavadinti – „atpirkimo ožys“. Visi rūpesčiai, nesklandumai, darbai gulė ant mano pečių. Pakliuvau į tikrą „malūną“. Sniečkaus LDT vykdomajam komitetui mes nepriklausėme. Filialą finansavo, inventoriumi aprūpinti privalėjo Ignalinos CB. Todėl į Vykdomąjį komitetą aš kreiptis tokiais klausimais neturėjau teisės, o Ignalinos CB vadovybės nuostata buvo ta, kad netrukus Sniečkus taps miestu, mūsų biblioteka jiems nepriklausys, todėl neapsimoka „kažką gera“ duoti. Svetima aplinka, kalbos barjeras, kitokie santykiai su skaitytojais – tokia buvo mano darbo pradžia.“

Kaip sunkiausią darbo periodą pirmoji vedėja prisimena įsikūrimą jau specialiai bibliotekai skirtose patalpose Olimpiados g. 14/3 bibliotekoje. J. Garbonienė su siaubu pamena „planiorkų“ dienas, nes neturėjo jokio supratimo apie statybinius reikalus. Jai pačiai reikėjo rūpintis baldais ir kitu inventoriumi. Skaudu buvo, kad niekas nepadėjo, o tik noriai kritikavo. J. Garbonienė džiaugėsi, kad jau tuomet buvo ne viena, kad dirbo su Birute Krūminiene. Didžiausias privalumas buvo tai, kad su ja galėjo laisvai lietuviškai bendrauti, o kita – kad jos vyras buvo Edmundas Krūminis (tuometinio IAES direktoriaus pavaduotojas). J. Garbonienė prisimena, kad „jeigu ne jis – nežinau, kaip būtų reikėję viską susitvarkyti. Bibliotekinį inventorių, baldus mums davė IAE. Sandėliai buvo toliau už miesto. O kaip man juos atsivežti? O kaip išsikrauti juos atsivežus? O kas juos surinks, pastatys į vietą? Su tomis pačiomis mintimis guliausi ir kėliausi. Ignalinos centrinė biblioteka „spaudė“ – „greičiau atsidaryti“. Tuo metu sutikau ir dar vieną be galo gerą žmogų, dabar jau a. a. Kazimierą Piščiką. Jis mūsų bibliotekoje surinko visus baldus ir šiaip labai daug padėjo įsikuriant šiose patalpose. Tempėm, nešėm iš namų, ką begalėjom, kas tik buvo įmanoma. Norėjom kuo greičiau įsikurti. Birutė net kanarėles ir žuveles buvo padovanojusi bibliotekai…“

Kas yra lankęsis dabartiniame Visagino viešosios bibliotekos filiale, žino, kad tai į ilgį besidriekiančios patalpos, kurių niekaip neapžvelgsi būdamas viename jos gale. O dirbo tik dviese… viena viename gale, kita – kitame… Išsiilgę miestietiškų gyvenimo sąlygų specialistai, miesto statytojai plūstelėjo į pirmąjį miesto kultūrinį objektą – biblioteką. J. Garbonienė pamena, kad skaitytojai buvo labai išprusę, apsiskaitę, domėjosi naujienomis, labai populiarūs buvo literatūriniai žurnalai: „Inostrannaja literatūra“, „Zvezda“, „Vokrug svieta“, „Znanije“ ir kt. Per dieną jos aptarnaudavo 150 ir daugiau žmonių. Dviems darbuotojoms krūvis tapo fiziškai neįmanomas, bet moterys dar rengė literatūrines, temines, personalines knygų parodas, organizuodavo renginius, lankėsi įvairiuose Lietuvos miestuose ir gabeno į biblioteką padovanotas ir labai trūkstamas knygas rusų kalba…

Šį savo gyvenimo periodą J. Garbonienė vadina pačiu įdomiausiu, prasmingiausiu ir geriausiu. Tai jai buvo puikios gyvenimo pamokos. Tuomet aplinkui kunkuliavo gyvenimas: ūžė kranai, dygo nauji namai, vienas po kito buvo atidarinėjami nauji objektai, gyvenvietė buvo pilna mažų vaikų krykštavimo. Buvusi vedėja sakė, kad net mirtis čia atrodė svetima… Skaitytojų skaičius, literatūros išdavimas augo. Kasmet bibliotekoje dirbti pradėdavo po naują darbuotoją. Štai tokios buvo pirmosios bibliotekos dienos tuometiniame Sniečkuje.

Laisvėjanti biblioteka

Iki šių dienų bibliotekai jau teko išgyventi įvairių išbandymų, reformų, pertvarkymų. 1988 m. antrajame miesto mikrorajone iškilo naujas bibliotekos pastatas. 1990 m. balandžio mėn. buvo atidaryta nauja biblioteka, skaitytojams atsirado galimybė naudotis abiejų bibliotekų fondais. 1994 m. Visaginui suteikus miesto statusą biblioteka tapo pavaldi Visagino savivaldybei. 1995 m. pabaigoje atsiskyrė nuo Ignalinos rajono CB. Parėmus fondus, abi miesto bibliotekos buvo sujungtos į vieną – Visagino savivaldybės viešąją biblioteką. Buvo paskelbtas konkursas direktoriaus pareigoms užimti. 1996 m. direktore tapo Olga Kutkova. Jai išvykus gyventi į užsienį, vėl paskelbtas konkursas bibliotekos direktoriaus vietai užimti.

Nuo 1983 m. į biblioteką atėjo dirbti Marytė Vaickuvienė. Ši kukli, apsiskaičiusi bibliotekininkė mokėjo bendrauti su intelektualiais skaitytojais, sugebėdavo rasti atsakymus į sudėtingiausius užklausimus. Skaitytojai jos talentus greit įvertino, ją pamėgo. 1984–2013 m. bibliotekoje dirbo Monika Džėjytė, kuri buvo kraštotyrinio darbo pradininkė. Anksčiau Monika gyveno IAES bendrabutyje ir su ten dirbusiomis auklėtojomis organizuodavo teminius vakarus, skaitė apžvalgas, įsteigė tame bendrabutyje kilnojamąją bibliotekėlę, vėliau bendradarbiavo su žiniasklaida, buvo aktyvi ir išmoninga. Dideliu darbo indėliu prisidėjo ir ilgametė darbuotoja Elvyra Stankevičienė. Skaitytojai eidavo nenutrūkstama eile, alko literatūrinių naujienų, darbas bibliotekoje reikalavo nuolatinio savęs tobulinimo ir puikaus rusų literatūros žinojimo.

Vienas iš puikiausių nutikimų bibliotekos gyvenime – Meno skaityklos-galerijos įkūrimas. Ši kūrybinio polėkio šventovė įsikūrė pirmosios bibliotekos patalpose. Jos įkūrimo iniciatorė ir idėjos vedlė, pagrindinė įgyvendintoja buvo jau a. a. Vida Suchockaja. Ši tuometinių Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų absolventė paskyrimą buvo gavusi į Ignaliną, ten dirbo kultūros centro meno dirbtuvėse. Persikėlusi gyventi į Visaginą, sukūrusi šeimą, ji dirbo bibliotekoje. Jos sumanytas kūdikis – Meno skaitykla-galerija – 2006 m. lapkričio 16 d. buvo prisistatyta miesto visuomenei. Galerijos vedėja ji buvo iki 2010 m. rugpjūčio mėn., kuomet pačiame kūrybinių jėgų žydėjime ją pasiglemžė neįveikiama liga. Didžiulis a. a. Vidos nuopelnas, kad apie biblioteką pradėjo burtis miesto kuriantieji, įvairių sričių menininkai. Dėmesingoje aplinkoje eksponuoti savo darbus norėjo daugelis. Pati būdama kūrėja ji sugebėdavo kūrybiškai, be bereikalingos pompastikos pristatyti kuriančias asmenybes, atrasti naujus talentus. Jos nestandartinių sumanymų būtų užtekę keliems gyvenimams. Jos iniciatyva buvo išleista knygelė „Linkėjimai iš Visagino“. Knygelę puošė miesto istorijos puslapiais keliaujantis žaismingas gerviukas – miesto simbolis. Nuostabus pagal jos maketą pagamintas tentas net keletą metų puošė sieną prieš savivaldybę, tuo patraukliai reprezentuodamas miestą (jį galite pamatyti ant bibliotekoje paruošto bibliografinio leidinio viršelio). Jos piešinys – bibliotekos logotipe. Daugybė jos mažesnių darbelių saugomi miestelėnų namuose. Bibliotekos iniciatyva pasirodydavo miesto kūrėjų rinkiniai „Visaginskije zori“, akademinis bibliografinis spaudinių apie miestą sąrašas (ten pateikiama informacija apie miestą, jo žmones, įvykius ir 2009 m. veikimą nutraukusios IAE gyvenimą. Ši knyga – didelė paspirtis sociologams, istorikams, kultūrologams kitų sričių mokslininkams, tyrinėjantiems Lietuvos fenomeno – jauniausio miesto atsiradimo, jo įtakos aplinkai ir ten gyvenančių žmonių adaptacijos faktus).

Visagino bibliotekoje gausu meno dirbinių. Patys vertingiausi – 1986 m. po skaityklos remonto (dabartiniame filiale) sieną papuošusi Gedimino Žuklio skulptūra „Mūza“. 2012 m. lapkričio mėnesį Petro Rauduvės šimtmečio jubiliejui skirta paroda „Laikmečio atspindžiai P. Rauduvės kūryboje“ pristatė dailininko 1981–1982 m. sukurtus 2 ekslibrisus Visagino bibliotekai ir visą ciklą grafikos darbų apie Ignalinos atominės elektrinės ir Sniečkaus (dabar Visagino) miesto statybą, kuriuos 1987 m. įsigijo biblioteka. P. Rauduvė yra pasakęs: „Mano kūrybos tikslas – ne stebinti darbais ateities kartas, o palikti savo laikmečio užrašą, atspindėti epochos dvasią.“ Tai bene vienintelis profesionalas, radęs reikalą įamžinti industrinį miesto peizažą.

Bibliotekoje saugomas ir tuometiniame Leningrade veikusio Visasąjunginio mokslinio tyrimo ir projektavimo energetinių technologijų instituto darbuotojų ruoštas miesto maketas. Jame labai detaliai galima įžvelgti miesto statytojų sumanymą: miesto, kaip amžino virsmo simbolio – drugio – užstatymo formą, jo erdves puošiančius neiškirsto miško gojelius. Kai kas bando jį atgaivinti, bet juk tai – tarybmečio užmačia, prilygintina buvusiems reliktams…

Dabar

Nuo 2004 m. liepos 29 d. bibliotekai pradėjo vadovauti Dalia Sargūnienė ir vadovauja iki šiolei. 2005 m. rugsėjo 1 d. Visagino viešajai bibliotekai suteiktas juridinis statusas. Veikla tapo brandesnė, intelektualesnė, telkianti bendruomenę ir jos šviesiausiąją dalį – intelektualus, menininkus, pedagogus. Tai viena pirmųjų bibliotekų Lietuvoje, kurioje buvo įvykdyta darbuotojų atestacija. Veikia kilnojamosios ir mažosios bibliotekėlės, daug dėmesio skiriama socialiai jautrioms miesto gyventojų grupėms aptarnauti. Edukatyviai dirba Violeta Šeršniovienė, vaikų sektorius filiale. Suaktyvėjo kraštotyrinė veikla, o tai miestui aktualu, nes pirmieji statytojai sensta. Šiemet ji tapo lyg ir eksperte jame – vietos ir apskrities specialistams demonstravo kraštotyrinio darbo pavyzdžius ir galimybes plačiai žinią apie save skleidusioje kraštotyrinėje konferencijoje. Vienu metu jai buvo deleguotos eksponatų kaupimo muziejui, seniūnaitijos ir gyventojų aktyvinimo šioje veikloje funkcijos. Vienas iš įdomiausių saugotų eksponatų – pomirtinė gipsinė A. Sniečkaus kaukė. Paskutinį dešimtmetį kaip itin aktyvios bibliotekininkės žmonių lūpose minimos Oksana Belskaja, Violeta Aidukaitė, Rima Sorokina, Laimutė Čivilienė ir kt. Dabar 20 000 gyventojų turintį miestą aptarnauja 15,5 etato (su visa administracija ir techniniu personalu) turintis viešosios bibliotekos kolektyvas. Tai – nerealus krūvis. Direktorė D. Sargūnienė nuolat bando atrasti bibliotekos filialų renovavimo galimybes, bet bibliotekos – daugiabučiuose… Dabar ruošia teikti neordinarius pasiūlymus dėl reformų. Visos jos ir vienintelis ūkinę dalį tvarkantis vyras – Vilius Kuliešius – yra tikri darbštuoliai! Andrejus Vergijenko dar mokosi, bet teikia ypatingai daug vilčių.

Bibliotekoje buvo eksponuojamos originalios O. Kiričenko tapytos ikonos, parodoje apsilankė šalies pravoslavų bažnyčios vadovai. Susitikimai su Japonijos, Amerikos, Čekijos, kitų ambasadų darbuotojais, įvairių šalių kultūrų ir menininkų pristatymai, skaitymo ir tobulinimosi projektai. Kasdienybė, kurianti ir bibliotekininkų, ir jų klientų gyvenimo vertybes. Didžiuojamės mamų ir mezgėjų klubų veikla, aukštiname savanorius, kurių pirmoji – Nijolė Kliučinskienė.

Biblioteka dalyvauja nacionalinėse miesto bibliotekininkų tobulinimo programose, keičia bibliotekininkų mentalitetą, programoje „LIBIS“, D3, dronų panaudojimo, patalpų pertvarkymo programose. 2019 m. bendradarbiavimo sutartys pasirašytos su Ignalinos, Panevėžio, kitomis viešosiomis bibliotekomis. Vaikų sektoriuje interjeras bus keičiamas Lietuvos kultūros tarybos Tolygios kultūrinės veiklos tenkintu projektu „Išmintingosios gervės sala Visagine – vaikams, jaunimui ir jų draugams“. Jo tikslas ne tik pristatyti gervę natūroje, bet teikti prielaidas legendoms apie ją pasakoti, pristatyti miesto heraldikos istoriją. Jo įgyvendinimui skirta 1930 Eur. Dar įdomesnė savo paskirtimi yra komunikacinė erdvė. Ji bus kuriama dabartinės šakinės literatūros knygų fondo išdėstymo vietoje. Šių sumanymų įgyvendinimui lėšų skyrė Active Citizens programos socialinių bendruomenės projektų tenkinta paraiška, kurią bibliotekai įgyvendinti pasiūlė aktyvi šio klubo narė Rugilė. Šių idėjų įgyvendinimui skirta 800 Eur. Abu projektai tik dalinai finansuojami, todėl pareikalaus daug savarankiško darbo pastangų. Komunikacijoms skirta patalpa turėtų tapti ir meno propagandos ašimi bibliotekos veiklos 40-mečio šventėje. Ji gegužės 30-ąją prasidės nuo pat ryto renginiais vaikams, organizuojamais iš visų apskrities bibliotekų, o baigsis rimta menine dalimi kitoje bibliotekos prieigų pusėje (Taikos pr. 52). Laukiame.

visaginas-e-0stasenkovo-kurybos-aptarimas

A. Ostašenkovo kūrybos aptarimas

visaginas-mezgimo-klubas-ant-mezgimo-suolelio-galerijoje

Mezgimo klubas

visagi-as-edukacinis-uzsiemimas

Edukaciniai užsiėmimai

68 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Audronė sako:

    Puiki istorinė bibliotekos apžvalga. Šaunuolė, Dalyte.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.