Home » Gallery » Veidai » Alpinistas Vladas Vitkauskas: „Kalnuose buvau arčiau dangaus – ir atstumu, ir jausmais“

Alpinistas Vladas Vitkauskas: „Kalnuose buvau arčiau dangaus – ir atstumu, ir jausmais“

Alpinistas Vladas Vitkauskas: „Kalnuose buvau arčiau dangaus – ir atstumu, ir jausmais“

 Kristina SAKAITĖ

Vlado Vitkausko, pirmojo lietuvio, kuris prieš 26-erius metus vienas įkopė į Everestą, o paskui iškėlė Lietuvos vėliavą visų žemynų aukščiausiose viršukalnėse, vardą žino ir tie, kurie niekada nesvajojo kopti į kalnus, ir sekantys jo pėdomis. Po „pa­sivaikščio-­ jimo“ virš debesų beveik 9 km aukštyje Vlado Vitkausko kolegos klausdavo, ar šis matė žvaigždes. Kosminiai vaizdai, suvokimas, kad gyvenimas matuojamas ne metais ir ne skaičiais, – tai tik dalis patirčių, kurias alpinistas parsinešė į lygumas.

Prieš keletą metų Vladas Vitkauskas iš Vilniaus persikėlė gyventi į Anykščius, tačiau jo veikla nesulėtėjo: keliautojas, fotografas, alpinistas skaito paskaitas, dalyvauja susitikimuose su visuomene, dalijasi savo patirtimi.

 

Praėjo 26-eri metai, ar iki šiol atsimenate tas pirmas minutes, kaip jautėtės pasiekęs tikslą?

Taip, žinoma. Įkopęs į kalną pirmiausiai žiūri ne aukštyn, o žemyn, kur debesys. Pasiekti viršukalnę tai dar ne viskas – nusileidusių yra gerokai mažiau, nei užkopusių. Iki to meto maždaug vienas iš keturių, kopusių į Everestą, grįždamas sumokėdavo savo gyvybe.

Pastangų reikėjo nežmoniškų. Jautiesi kaip bandytojas, negali prognozuoti, kas tavęs laukia, bet turi būti tikras, kad rasi išeitį.

O džiaugsmas?

Koks džiaugsmas? Įsivaizduokite, kad skrendate ant lėktuvo sparno 8–9 km aukštyje 200 km / h greičiu. Toks vėjas, deguonies slėgis beveik 4 kartus mažesnis nei apačioje. Taigi, pirmas žvilgsnis buvo žemyn, po kojomis. Lipau ne tam, kad save parodyčiau. Svarbiausia, kad buvau pirmas Lietuvos pilietis, pasiekęs šią viršukalnę. Turėjau vėliavą, kurią reikėjo pririšti. Mūvėjau trejas ar ketverias pirštines, jas nusimoviau iki plonų, vėjas vėrė kiaurai (ten nušalau pirštų galus, bet iš pradžių nesupratau). Tuomet man buvo svarbiausia iškelti mūsų valstybės vėliavą.

Kopdamas kaip padėką ir dovaną kalnui turėjau Baltijos jūros gintarėlių, jų žiupsnelį užkasiau į sniegą. Užkasiau ir Aivaro nuotrauką – taip simboliškai jis pasiekė viršūnę. Tie darbai užtruko valandą laiko – bet koks judesys, net pakelti ranką tokiame aukštyje yra iššūkis. Manęs kai kurie alpinistai klausia: gal ten žvaigždes mačiau? Kosminis vaizdas, bet žvaigždžių nemačiau.

Viršuje sniegas baltas baltas, apačioje kunkuliavo debesys. Vėtra taip gražiai išskleidė mūsų ryškiaspalvę vėliavą – kelias minutes mintimis grįžau į namus, prisiminiau artimus žmones – buvo tokia palaimos akimirka.

Ar Jums, kaip alpinistui, tuomet nekilo minčių: o kas dabar, kai viskas pasiekta?

Tokie dalykai prasideda, kai nusileidi, atsitokėji. Kai leidausi kalnų takais iš bazinės stovyklos ir ledynų zonos, kai jau galėjau atsilapoti apykaklę, tada kilo mintis: o kas toliau? Supratau, kad galėčiau kėsintis beveik į bet kurią pasaulio viršūnę. Bet ar svarbu skaičius, kiek įveiksiu viršukalnių – 130 ar 150?

 

Buvote vienas iš sveikuoliško gyvenimo būdo Lietuvoje pradininkų. Kas pasikeitė, kai nusprendėte ne tik gydytis vaistais, bet stiprinti sveikatą fiziniu krūviu, vegetariška mityba?

Mano principas, kalbant apie sveikatą ir kitus reikalus: nekenkti sau ir kuo gali padėti. Tuomet dar to nesupratau, bet įvyko taip, kad nustojau kenkti. Nusiteikimas taip pat svarbu – viskas mūsų gyvenime prasideda nuo minčių, o paskui jau reikia norėti, tikėti ir daryti. Tuomet nebuvo daug literatūros, bet kai susidomėjau sveikesniu gyvenimo būdu, net alpinistėje stovykloje eidamas į valgyklą dilgėlių pasiraudavau, į salotas įsidėdavau. Tokio žodžio „sveikuoliai“ dar nebuvo. 1983 m. vienas iš sveikuolių judėjimo pradininkų Eduardas Girčys pradėjo kviesti mums neįprasto patyrimo lektorius iš Armėnijos, Maskvos, Kijevo…

Judėjimas svarbu kaip ir mityba. Judant organizmas ir visos jo sistemos gauna krūvį. Tirpsmo vanduo yra gyvybės eliksyras, o dar kalnų oras… Maistas kalnuose būdavo paprastas: kruopos, džiūvėsiai, džiovinti vaisiai. Pietums dar gabaliukas dešros arba lašinių. (Beje, dešra kai kuriuose šiltesniuose kraštuose kartais sugesdavo, tai ant šlaito valgydavome pavėjui, kad kvapo nesijaustų.)

Jau po pirmo žygio organizmas išsivalė, sąnariai, stuburas, galva atsileido. Kalnuose jaučiuosi lyg dieviškame pasaulyje.

Ar taikėte sau įvairias sveikatos metodikas, pavyzdžiui, badavimą?

Taip, turėjau sveikatos problemų, ne kartą badavau savaitę, dvi, net 6 paras be maisto ir vandens, tačiau tai vaikščiojimas ant peilio ašmenų, reikia turėti patyrimo, nes gali nutikti, kad organizmas nebepriims maisto.

Išklausiau porą nepagydomų ir turbūt 2–3 mirtinas diagnozes, todėl siekiau neužbaigti gyvenimo Santariškėse. Ne be reikalo ir iš Vilniaus atsitraukiau ir tuo labai džiaugiuosi.

Kai pabėgote nuo diagnozių, koks jūsų dienos ritmas dabar?

Svečiuose, kad žmonės neįsižeistų, galiu suvalgyti bet ką, bet suprantu, kad nesu šiukšlių konteineris. Pavyzdžiui, mane pykina nuo šašlyko kvapo…

Rytą geriu vandens su citrina ar bruknėmis. Užsiplikau žolelių arbatos, o dėl žemo kraujospūdžio prisieina išgerti ir kavos. Bet kiekvieno žmogaus poreikiai skiriasi, ir jiems gali padėti kiti dalykai, todėl „mokytojais“, kurie kategoriškai teigia, kad reikia daryti tik taip, o ne kitaip, ne visada galima pasitikėti.

Mano mityboje dominuoja grūdai (grikiai, miežiai, soros, ryžiai, perlinės kruopos), daržovės, vaisiai, sėklos. Pirmą „kietą“ maistą valgau apie 11.30 val. Dažniausiai tai būna košė su daržovėmis. Obuolių galiu per dieną kilogramą suvalgyti. Vakare taip pat košės ar daržovių troškiniai. Vartoju nerafinuotą aliejų (ne palmių!), šiek tiek sviesto, kiaušinių trynių. Mėgstu moliūgų sėklų aliejų – galiu tiesiog ant duonos pašlakstęs valgyti.

 

 

Kokia patirtis, įgyta kalnuose, praverčia lygumoje – kasdienybėje?

Sustojęs prie žuvusio draugo Aivaro kūno ir galvodamas apie jo jaunus metus supratau, kad gyvenimas matuojamas ne skaičiais ir ne metais. Tai, kas tikra, matuojama kokybe.

Ten supratau, kad visada turime pasirinkimą. Gavęs pamoką, turiu ją išmokti ir prisiimti atsakomybę. Kai pradėjau suprasti, ką ne taip padariau, tada galėjau tai keisti. Trečia, ką patyriau, – kad yra sąlygos, ribos, kurios nuo manęs nepriklauso.

Kalnuose patyriau nekasdieniškų dalykų tarsi Tibeto lama. Kaukaze pirmąkart pamačiau tarsi iš šalies, kaip mano kūnas neša mano kuprinę. Pirmą kartą buvo nejauku. Kalnuose aiškiai jaučiau, kaip laikas sustoja, kai nelieka ribos tarp tavęs ir aplinkos, jautiesi tarsi išvien su viskuo, kas tave supa iki begalybės.

 

Dažnai tenka išgirsti pasakymus, kad šių laikų visuomenė yra ligota, kad vertybės netikros, o emocijos išsiderinusios. Ar tikrai visuomenė serga?

Deja, taip. Tai priklauso, kokios vertybės vyrauja valstybėse, pasaulyje. Vyraujant globalizacijai, brukamos tokios vertybės, kurios naudingos galingiausioms jėgoms. Nematau perspektyvos žmonijai, visais įmanomais keliais einame į susinaikinimą. Besaikis vartojimo skatinimas, nuodingas maistas, užterštumas, klimato atšilimas… Jokie atliekų rūšiavimai neišgelbės, jeigu žmonių gerovė matuojama, pirmiausiai, gamybos didinimu. Farmacija – taip pat ir žmonių nuodijimo pramonė, ir vienas iš pelningiausių dalykų, kaip ir prekyba narkotikais, ginklais, alkoholiu. Visi baisiausi nusikaltimai buvo daromi Dievo, o šiais laikais – demokratijos vardu. Jeigu kas nors turi labai daug naftos ir nesidalija su pasaulinėmis kompanijomis, vadinasi, tai nedemokratiška šalis…

 

<…>

  Visą interviu skaitykite šeštadienį „Utenos apskrities žiniose“.

 

dsc_0750

Vladas Vitkauskas / Kristinos Sakaitės nuotrauka

43183294_2195058150771098_6765606259035996160_o

Tian Šanis, 2018 m. / Keliautojų klubo „ Žygiuojati lapė“ archyvo nuotrauka

 

 

 

378 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.