Home » Protakos » Lietuvoje – Žemaitijos metai

Lietuvoje – Žemaitijos metai

Lietuvoje – Žemaitijos metai

Dalia SAVICKAITĖ

Didžiausi Lietuvos etniniai regionai yra Aukštaitija ir Žemaitija. Šiemet Seimas paskelbė Žemaitijos metus. Tai puiku, nes tikėtina, kad kada nors bus ir mūsų regiono metai, ir mes girsimės savo pasiekimais.

Regionų vardai buvo vartojami jau labai seniai. Daugelis mano, jog abu vardai padaryti iš būdvardžių žemas, aukštas Spėjama, taip vadintos atskiros Lietuvos valstybės dalys. Dažniau tos dalys buvo vadinamos ne žemaičiais ir aukštaičiais, o žemaičiais ir lietuviais. Tai įrodo ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto 1420 m. rašytas Vokietijos imperatoriui Zigmantui laiškas, kuriame sakoma: „Kadangi Žemaičiai yra žemiau negu Lietuva, tai ir vadinami Žemaičiais, kas lietuviškai reiškia žemesnė žemė. Žemaičiai likusią Lietuvą vadina Aukštaičiais, nes šioji žemė, palyginti su Žemaičiais, yra aukščiau“. Istorinė žemaičių–aukštaičių riba buvo kitokia. Žemaičiai buvo užėmę visą teritoriją į šiaurę ir vakarus nuo Nemuno ir Nevėžio upių. Žemaičių kunigaikštija, kuriai priklausė ir Vidurio Lietuvos žemuma, anuomet buvo lyg žemesnis kraštas palyginti su aukštaičiais, kurių galybė buvo susikoncentravusi apie aukštas Vilniaus, Trakų, Ašmenos vietoves.

Istorija

 Žemaičių vardu imta vadinti vakarinėje buvusios Žemaičių kunigaikštystės dalyje susidariusį regioną. Kaip priešpriešą jai visą kitą Lietuvos plotą vadino aukštaičiais. S. Daukantas aukštaičius dar vadino kalnėnais, o visi nežemaitiškai kalbantys lietuviai buvo gudai arba šiaulyčiai.

Žemaičių vardas pirmą kartą paminėtas XIII a. pradžioje Volynės kronikoje, kur kalbama apie 1215 m. įvykius. Aukštaičių vardas į dokumentus pateko šimtmečiu vėliau. Pirmą kartą jie minimi 1322 m. Gedimino sutartyje su Ordinu. Jeigu žemaičiai ir aukštaičiai (žemaičiai ir lietuviai) istorijoje minimi kaip atskiros teritorijos, grupės, netgi gentys su savita kultūra, papročiais, etnografija ir pan., tai ryškiai turėjo skirtis ir jų kalba. Archeologas A. Tautavičius teigia, kad jau IV–V a. būta žemaičių genčių sąjungos, turėjusios savus mirusiųjų laidojimo papročius, savitą kultūrą, savo teritoriją ir savo ypatingą kalbą.

zemaiciai-ir-veliavos

Žemaičių vėliavos

zemaiciams-pasto-zenklas

Žemaičiams – pašto ženklas

Manoma, kad žemaičiai ir aukštaičiai kalbos atžvilgiu turėjo būti atsiskyrę ne vėliau kaip VII a. – tuo pat metu nuo lietuvių atskilo ir latviai (senieji latgaliai). Veikiausiai bendros lietuvių prokalbės nėra buvę. Lietuvių kalbos tarme žemaičių kalba virto artėdama prie aukštaičių (sen. lietuvių) jau po XIII a. Vadinasi, tarmės yra ne tolusios, o artėjusios viena prie kitos, nes kalbiniai skirtumai iki Lietuvos valstybės susikūrimo turėjo būti kur kas didesni vėlesniais ir dabartiniais laikais.

Nedidelė Lietuva. Joje daug įvairių tarmių, šnektų ir šnektelių. Tarmės yra mūsų pasididžiavimas. Pasaulyje reta tokių unikalumų, kad toks mažas plotas turėtų tiek daug ir tokių skirtingų tarmių, neblogai išlaikytų iki šių dienų. Ar ne lengviau tarpusavyje susišnekės rusas su ukrainiečiu, šiaurės vokietis su olandu, negu mūsų žemaitis, sakysim, nuo Skuodo su aukštaičiu iš pā Utenās? Už Mažeikių į šiaurę Latvijos pietuose (Saldaus r.), vietomis šnekama šiaurės žemaičių tarme, t. y. beveik taip pat, kaip ir gretimose Mažeikių apylinkėse.

Mokslo šviesą skleidė Kražių kolegija. Joje dėstytojavo garsūs Vilniaus universiteto profesoriai. Įdomūs ir didžių asmenybių gyvenimai. Iš padubysių kilęs XIX a. gydytojas, mokslininkas, visuomenininkas, masonų ložių reformatorius J. Šimkevičius yra palaidotas Taukelių kaimo kapinėse dabartiniame Utenos r. netoli Daugailių. A. Baranauskas, dar nebūdamas kunigu, mylėjo Sedoje gyvenusią, iš Telšių kilusią bajoraitę K. Praniauskaitę. Luomų skirtumai neleido jaunuoliams patirti laimės. A. Baranauskas tapo kunigu. Likimo ironija – 1869 m. (vos 28 metų) ji mirė Utenoje… Savo pėdsaką Žemaitijoje paliko ir A. Vienuolis-Žukauskas. Labai gražiai ir išsamiai Žemaitiją knygoje „Kalvotoji Žemaitija“ pristato aukštaitis Č. Kudaba. Žemaitija garsi ir savo žmonėmis. Pasandravyje – Maironio gimtinė. Jį savo tapybos darbuose įamžino S. Riomerienė. Iš šių žemių savo tiesas skelbė J. Šliūpas, M. Valančius, S. Daukantas. Joje rašė Žemaitė, bene pirmoji apie moters dalią pradėjo kalbėti M. Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Žemaitija užaugino Lietuvai du prezidentus – A. Stulginskį ir R. Paksą. Nuostabų poetą V. Mačernį, rašytoją K. Sają, daugybę kitų mokslo, meno žmonių.

Atributika

 Žemaitija turi savo vėliavą ir herbą. Istorinėje literatūroje Žemaitijos Kunigaikštystės herbo klausimas nepakankamai ištyrinėtas. Neaiškus jo atsiradimo laikas ir kilmė. Teigiama, kad jau XV a. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto didžiajame ir majestotiniame antspauduose pavaizduota keturpėsčia meška yra Žemaitijos herbas. Šią versiją mokslininkai sukritikavo. Minėtoji meška – Smoleghne (Smolensko). Tą patį rodo visai neseniai paskelbti didžiųjų kunigaikščių Aleksandro, Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto didieji antspaudai, kuriuose šalia meškos įrašyta, kad ji priklauso Smolenskui. Nuo XVI a. Žemaitijos herbe – beveik visada skyde juoda ant užpakalinių kojų stovinti meška su balta grandine ant kaklo. Vėliau ji pateko į oficialiąją  atributiką. Pirmą kartą Žemaitijos meška Lietuvos valstybės didžiuosiuose antspauduose buvo pavaizduota 1669 m., tai yra M. Kaributo Višnioveckio valdymo laikais ir nuo tada valstybinėje sfragistikoje išliko iki trečiojo Lenkijos-Lietuvos valstybės padalinimo 1795 m. Žemaitijos sfragistikoje meška atsirado tik XVIII a. antroje pusėje. Manoma, kad herbo ištakos susijusios su Lietuvos romėniškosios kilmės teorija. Pagal ją viena iš Italijos į Lietuvą atsikėlusių giminių buvo vadinama Ursinais (lot. ursus – meška). Jeigu taip, tai viena šioje versijoje neaišku, ar romėniškosios kilmės teorija paskatino šio herbo atsiradimą ir įsitvirtinimą, ar Žemaitijoje iki tol naudotas meškos simbolis Lietuvos metraštininkų buvo gudriai įpintas į legendinį pasakojimą. Žemaitijos herbas tiek ikikarinėje Lietuvos Respublikoje, tiek dabar plačiai naudojamas viešajame gyvenime, įvairių Žemaitijos kultūrinių draugijų, meno kolektyvų, sportininkų ir pan.

Kada tiksliai atsirado Žemaitijos vėliava ir kaip ji iš tikrųjų atrodė, sunku pasakyti, nes nei viena neišliko. Žalgirio mūšyje Žemaičių vėliavos dar nebuvo. Neturėjo vėliavos žemaičiai ir po keliolikos metų, kai vyko į Konstanco bažnytinį susirinkimą ir prašė Lietuvos didįjį kunigaikštį Vytautą leisti naudoti jo heraldiką. Pirmą kartą oficialiai Žemaitijos vėliava buvo įvardinta 1565–1566 m. administracinės reformos laikotarpiu. Tada tebuvo pasakyta: „balta, raudoname lauke herbas“. Tai buvo Žemaitijos žemės karinė vėliava, saugota dar iki reformos Lietuvos ižde. Tikėtina, kad ji pasiūta pirmųjų kariuomenės surašymų metu XVI a. pradžioje. Neaišku kodėl žemaičiai pasirinko baltą spalvą. Heraldikoje balta spalva reiškė dorumą, teisingumą, nekaltumą. Balta – taip pat buvo vandens, mėnulio ir kunigaikštysčių spalva. XVI–XVII a. baltos spalvos reikšmė dar labiau išaugo, kai ji tapo žymių monarchijų atributas. Balta vėliavų spalva, artima senovės lietuvių ir kitų baltų pasaulėžiūrai, gali būti atkeliavusi iš daug ankstyvesnių laikų, turėti senas istorines tradicijas.

Tapatumo saugojimas

 Dauguma lietuvių, gyvenančių miestuose, nelinkę savęs priskirti kuriai nors vienai tarmei ar etniniam regionui. Tai rodo, kad gyvenamosios vietovės siejimas su etniniu regionu yra problemiškas. Ne kiekviename mieste rasime ketvirtosios kartos miestietį. Tapatumo dalykus labai įtakojo vidinė migracija, jaunų specialistų „paskyrimai“. Lietuvos regionai tapo simboline erdve, bet jie svarbūs ugdant jaunimo lokalinio, etninio, pilietinio ir kultūrinio tapatumo jausmus, leidžiančius palaikyti glaudesnius ryšius su gimine. Žemaičiai leidžia tarmiškai rašytus leidinius, veikia įvairiausios draugijos, net didesniuose miestuose tarmiškai bendraujama ir oficialiose įstaigose, ir buityje. Kiek per daug pompastiškas noras turėti žemaitišką pasą, bet veikimas organizacijose duoda tikrai labai daug saugant etninį savitumą. Poetas S. Anglickis apie save rašė žemaitiškai: „Gėmiau 1905 m. groudė 22 d. Plungės rajuona Bernuotava kaimė. Šeimuo auguom aštounė vākā. Muokiaus Telšiū gėmnazijuo. 1927 m. bėngiau Telšiū muokītuoju semėnarėjė, 1938 m. – Kauna universiteta Humanitarėniu muokslu fakulteta. Muokītuojavau Šiauliūs, Koršienūs, vuo paskiau parsėkieliau gīventė i Vilnio. 1936 metās Šiauliūs suorganizavau pėrmōjė Žemaitiu rašītuoju konferėncėjė. Tas īvīkis isiūbava Žemaitiu rašītuoju sombūri, katros Žemaitėjuo platē veikė 1936–1944 metās.“

Žemaičiai savo šnektos nevadina tarme, o tik – kalba. Laikas aktyviau sukrusti ir aukštaičiams, nes gerbiamo Svidinsko ir Katinaitės-Lumpickienės, „Indros radijo“ pajėgos per menkos prilygti žemaitiškojo tapatumo saugotojų veikloms. Filosofas K. Stoškus rašė: „Šiuo metu nėra stipresnio pamato kultūrai atgaivinti kaip tradicija. O tarmės ir yra kalbos tradicija. Šiuo atžvilgiu atkurti gyvosios tarminės kalbos tradiciją yra svarbu ne tik tam, kad ta tradicija sudarytų bendrinės kalbos šaltinį, bet kad ji kaip tautos dvasinis turtas atgautų savo prestižą, kad žmonės nesigėdytų savo tarmėmis kalbėti“. Norvegijoje, Šveicarijoje, Italijoje pagal iš seno susiklosčiusią tradiciją kalbėti bendrine kalba buitinėje aplinkoje yra nemandagu, netaktiška. Šveicarijoje tarmių mokoma net mokyklose, pradinės mokyklos baigiamos šveicarų vokiečių tarme; vokiečiai tarmiškai kalba net parlamente. Latvijoje ne tik reguliariai transliuojamos radijo bei televizijos laidos latgalių tarme, bet ir leidžiamas šia tarme žurnalas „Katoļu dzeive“ („Katalikų gyvenimas“).

Kaip susipažinti su Žemaitija?

Dabar Žemaitija užima apie 21 000 km² plotą. Jame Telšių, Tauragės apskritys, dalis Klaipėdos, Šiaulių ir Kauno apskričių. Žemaitijos regiono riba apytikriai sutampa su žemaičių tarmės riba. Kalbiniu požiūriu ji skirstoma į tris dalis: šiaurės, vakarų ir pietų, o gyventojai, priklausomai nuo to, kaip jie ištaria uo ir ie, į dounininkus, donininkus ir dūnininkus. Kiek nemaloniai skamba žemaičių noras savintis Klaipėdos kraštą. Žemaičių „priėjimas“ prie Baltijos jūros yra maždaug ties Palanga, Šventąja. Važiuojant sausuma riba praeina maždaug ties Kretingale.

Geriausiai su Žemaitijos kraštovaizdžiu, istorija, kultūriniu paveldu galima susipažinti 1991 m. įkurtame Žemaitijos NP (plotas 21904 ha). Ten įsikūrusi militarizmo ekspozicija. Platelių dvaro svirne veikia Užgavėnių kaukių ir senovinių radinių ekspozicijos. Kaukes parko žmonės eksponavo net Paryžiuje. Bukontėje – Žemaitės memorialinis muziejus. Žemaičių Kalvarijoje – poeto V. Mačernio gyvenimui skirta ekspozicija. Godelių kaime veikia tautodailininkų R. ir J. Jonušų darbų ekspozicija. Senosios buities reliktus galima pamatyti Bebrungėnų vandens malūne, K. Striaupos klėtelėje Dovainiuose. Žemaičių Kalvarijoje vyksta Didžiosios Kalvarijos atlaidai. Vyresnieji maldininkai sako, kad tai ne tik sielos šventė, bet ir tautodailės muziejus po atviru dangumi. Atlaidai tapdavo maro platinimo vieta, nes susirinkdavo daug žmonių… Yra Salantų, Tytuvėnų, Varnių, Ventos, Kurtuvėnų, Dubysos regioniniai parkai, pristatantys šių žemių kraštovaizdį, istoriją ir kultūrą.

Žemaičių muziejus ALKA – centrinis krašto istorijos muziejus. Jis atskleidžia savitą Žemaitijos istorijos raidą, supažindina su gamta, buitimi, turtinga meno kūrinių kolekcija, kurios pagrindą sudaro sovietiniais metais iš nacionalizuotų Žemaitijos dvarų į muziejų suvežti meno dirbiniai. Jame kaupiami etnografijos, archeologijos rinkiniai, liaudies taikomosios ir vaizduojamosios dailės kūriniai, istorijos rinkiniai, dvarų kultūros palikimas, negatyvai ir filmuota medžiaga, gausus mokslinis archyvas (prisiminimai, aprašai, moksliniai darbai).

Žemaitijoje – unikalusis Kryžių kalnas. Neaplenkite ir pasaulyje dar neatkartoto Orvydų muziejaus. Įkūrėjas K. Orvydas melioracijos laikotarpiu iš apylinkių kartu su sūnumis į sodybą vežė įdomesnių formų akmenis, medžius ir kūrė paminklus, skulptūras. Šeimininkui mirus, rūpinosi jo sūnus Kazimieras (Vilius). Jis buvo vienuolis pranciškonas – brolis Gabrielius. Sovietiniai valdininkai Orvydų sodybą ignoravo ir kuriamą muziejų keletą kartų buvo pradėję naikinti. Orvydai prieštaravo ir sodybą-muziejų kūrė toliau. Ji greitai pagarsėjo visoje Lietuvoje, ėmė lankytis užsieniečiai. Viliui Orvydui mirus, sodyba pradėjo rūpintis jo giminaičiai.

Baublių istorijos Lietuvoje neatkartojo niekas. Br. Kviklys pasakoja, kad ant Vyšniakalnio augę daug ąžuolų. Ypač savo storumu ir šakų bei šaknų platumu išsiskyręs vienas, vadinamas Baubliu. Jis nepasidavęs nei audroms, nei smarkiausiems vėjams. Vėjai pakliūdavę į Baublio nelaisvę: paklysdavę jo giliose drevėse ir, nerasdami kelio atgal, imdavę į visas puses blaškytis, kaukti ir baubti… Žmonės sakydavę: „Ąžuolas baubia“. Iš čia kilęs vardas. 1811 m. šis Baublys pavasarį lapų nebeišleido. Po ąžuolu lapės įsitaisė urvus. Piemenys pabandė jas išrūkyti ir pakišo po šaknimis degančių šiaudų. Ąžuolo vidus greitai įsidegė ir visa sutręšusi dalis išdegė. Tai sužinojo senienų ir gamtos mylėtojas D. Poška. Paprašė baudžiauninkų, kad šie medį pargabentų į Bijotus. D. Poška kartu su žemaičių vyskupu Giedraičiu suskaitė net 740 ąžuolo rievių. Baublį pastatė sodyboje. Iškirto du langelius, duris, apdengė šiaudų stogą ir įsitaisė jame poilsio vietą, kurioje buvo pradėtas kurti muziejėlis.

Nusenusių ąžuolų tuščiaviduris kamienas buvo garbinamas. Jų viduje, kaip kokiose koplytėlėse, mūsų prabočiai statydavo šventųjų statulėles. Visa tai D. Poška žinojo. Tą seną tradiciją jis pakoregavo ir 12,5 m Baublyje „įkurdino“ surinktus radinius (šarvus, mamuto iltis), daug kitų senienų. Padabinęs Baublio sienas Lietuvos valstybės veikėjų portretais kūrėjas raštu paskelbė, kad „Čion kitąkart pagonys pjovė ožkas, o dabar gyvena Dionizas Poška“. Yra žinoma, kad prieš savo mirtį Baublius D. Poška testamentu paliko S. Stanevičiui, o kai šis mirė, tai nuo 1848 m. Baubliais rūpinosi Pliateris. Muziejėlis nukentėjo per karą. 1930 m. jiems buvo pastatytos laikinos pašiūrės, o 1971 m. uždėti stikliniai gaubtai.

Mosėdžio savitumas sukurtas gydytojo V. Intos rankomis. L. Šarkauskas pasakoja vietovės pavadinimo kilmę: „Apie Mosėdį yra daug didelių įvairių formų ir spalvų akmenų. Riedulių grupėmis nukloti ištisi plotai. Pagonys žemaičiai manydavo, kad tie įvairių formų akmenys – suakmenėję žmonės, kuriuos vadino „mokais“ (mokytojais). Tie žili, seni, apsamanoję mokai sėdi grupėmis susirinkę ir pasakoja žmonėms apie savo gyvenimą ir sunkią dalią. Tą vietovę, kur mokai sėdi, posėdžiauja, kalbasi, moko gyvuosius, vietiniai žmonės ir pavadinę Mosėdžiu (mokų sėdėjimo vieta).“ Miestas-muziejus po atviru dangumi, išdėstytas miestelio teritorijoje. Lauko ekspozicijoje – visos pagrindinės Lietuvos teritorijoje randamos riedulių atmainos. Ekspozicija įrengta ir malūne.

143 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.