Home » Gallery » Veidai » Pas mokytoją Joną Joninių išvakarėse

Pas mokytoją Joną Joninių išvakarėse

Pas mokytoją Joną Joninių išvakarėse

Stepas EITMINAVIČIUS

Prieš Jonines, mums ypatingą šventę, prisimename Jonus, Janinas – tuos žmones, kuriais pasitikime, kurie mums įdomūs. Šventės išvakarėse nutariau darsyk aplankyti savo buvusį kolegą Joną Jarmalavičių, kurio sodas netoli Pakalnių.

„Tarp mano kartos žmonių Jonas buvo populiarus vardas. Vaikystėje mane vadino Jonuku. Tiesą pasakius, Joninių šventės nesiejau su savo vardu, negalvojau, kad čia mano varduvės. Anksčiau savo giminėje buvau vienintelis toks, o dabar jau trys berniukai, taip pavadinti“, – šypsosi Jonas Jarmalavičius. Jo žmona Pranutė Jarmalavičienė (oficialus vardas Pranciška) taip pat šypsodamasi pasakoja: „Mes per Jonines niekur nelekiame, nemėgstame pokylių, mes linkę pabūti mažame šeimos rate. Ir alkoholio neperkame – mums jo nereikia. Ramiai sėdime, kepame šašlykus, kalbamės.“

Apie šeimą

Pranutė šypsosi: „Ne, tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Jonas tada mokėsi geležinkelininkų technikos mokykloje, o aš – finansų technikume. Atsitiktinai susipažinom. Kodėl jį įsidėmėjau? Gal kad buvo protingiausias iš visų matytų vyrų. Jis visur kaip tankas veržėsi, pasitikintis savimi, o aš tokia nedrąsi… Jaučiau, jog gali viską padaryti. Man išvaizda nerūpėjo. Labiausiai patiko, kad apsiskaitęs, daug žino, daug pasakoja.“

„Na taip, – tvirtina Jonas, – nugalėjau įžūliu užsispyrimu.“ <…>

Mokytojas

Joną Jarmalavičių labiausiai pažįstu kaip mokytoją. Iš pradžių kartu dirbome dabartinėje Aukštakalnio progimnazijoje, o vėliau – Adolfo Šapokos gimnazijoje. Geras (patikimas, jaučiantis ir atjaučiantis, padėsiantis, kai reikia, gebantis pasidžiaugti kito žingsniais) kolega. Man smagu, kad gimnazijoje mūsų kabinetai buvo šalia: jei kas, iškart praveri geografo duris. Ne kartą paklausdavau, kodėl studijavo būtent geografiją. Ne kartą išgirsdavau: „Buvau nuo vaikystės labai smalsus. Bet aš gi neturėjau teisės vėliau išvažiuoti į kitas šalis – tremtinys. Jei fiziškai neleidžia, tai svajoti neuždrausta. Labai daug skaičiau apie įvairius kraštus, labai daug pasakojau mokiniams. Štai kas įdomu: kai kurie dabar nustemba, kad aš tose vietose, apie kurias taip smulkiai kalbėjau, nebuvau.“ Į savo klausimą „Kurias valstybes, kurias vietoves norėjai labiausiai pamatyti?“ išgirstu atsakymą: „Labiausiai rūpėjo Paryžius – mat buvau prisiskaitęs A. Diuma romanų. Žavėjo džiunglės. Ir Norvegija. Gal penktoje klasėje perskaičiau norvego Turo Hejerdalo knygas apie keliones plaustais-laivais „Kon Tikis“ ir „Ra“. Viskas – būsiu kaip jis.

<…>

 Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Utenos apskrities žiniose“. 

joninem-pasiruoses

Jonas Jarmalavičius švenčia Jonines / Asmeninio archyvo nuotraukos

jonas-alpinariume

s25c-419060409341

Jarmalavičių šeima, kai dukros buvo mažos

s25c-419060409341

Sveikina bendradarbės

1118 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Deividas sako:

    Su vardadieniu tamsta Jonai. 15 metų praėjo, kai baigiau Šapoką, bet jūs vienas iš įsimintiniausių mokytojų, kurio pamokas prisimenu su šypsena iki šiol.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.