Home » Protakos » Dangaus ir pragaro paukštis

Dangaus ir pragaro paukštis

Dangaus ir pragaro paukštis

Ir vėl Poezijos pavasaris, ir vėl Aplinkos apsaugos diena. Tokiomis dienomis labai pritiktų kalbėti apie Lietuvos poetą, rašytoją, vertėją Albiną Bernotą, gimusį 1934 m. kovo 21 d. Urviniuose, Griškabūdžio valsčiuje. 2012 m. vasario 14 dieną Argirdiškės kaime, Švenčionių rajone, eidamas septyniasdešimt aštuntuosius metus jis mirė… Maloniai sutikus rašytojai Gintarei Adomaitytei, spausdiname jos straipsnį, tiksliau a. a. poeto atsakymus į jos ruoštus klausimus. Šiemet jam būtų 85-eri… Skaitytojas straipsnyje susidurs ir su Labanoro apylinkėse augusios, įžymios gamtininkės, pelėdų specialistės Gintarės Grašytės paminėjimu. Užaugo gamtininkė, mirė poetas, problemos liko…

Gintarė ADOMAITYTĖ

Dangaus ir pragaro paukštis

Kai skaitau Jūsų pasakojimą apie tėviškę, apie mamos ir patėvio bendravimą, juntu: tebesklinda šviesa. Tai – praeitis. O dabar? Ar sutinkate Labanoro girioje žmonių, nuo kurių buvimo šviesiau? Ir – ar praeitis gali nušviesti dabartį, teikti vilčių?

Senosios Lietuvos naikinimo estafetę pokario stribai sėkmingai perdavė melioratoriams, taip sakoma ir aš tuo tikiu, o kas mėgintų taip sakantiems ir tuo tikintiems prieštarauti, siūlyčiau atvažiuoti į Labanoro miškų kaimelius ir pasidairyti. Deja, pats suprantu, kad toks siūlymas jau beviltiškai pavėluotas, dabar nepriklausomos Lietuvos kaimą siaubiančios negandos visur tos pačios, čia atvažiuoti ir dairytis reikėjo LTSR laikais, prieš kelis gerus dešimtmečius, tada, kai mano gimtoji senų sodybų Suvalkija buvo ką tik paversta Kazachstano stepes primenančiais tyrlaukiais, o atokūs Labanoro girių kaimeliai melioracijos buldozerių gausmą girdėjo tik iš tolo arba visai negirdėjo. Taip, stribų Labanore būta, ir jų siautėta, kaip ir visur kitur, tačiau stribų reikalo tęsėjų, melioratorių, šių tarpumiškių sodžiai laimingai išvengė. Išliko nesubjaurotas peizažas, nenuverstos sodybos, ir – svarbiausia – žmonių galvos ant pečių tvirtai išsilaikė tos pačios – senoviškos, laimingai vis palinkstančios po žema durų stakta žergiant per aukštą slenkstį į protėvių kelioms kartoms statytą netašytų sienojų gryčią. Be abejo, senoviškumas palengvėle nyko ir čia, bet nyko savaime, be triukšmo ir poškėjimo, ne po žlegančiais mašinų vikšrais, o tyliai laiko ardomas – nejučiom, nepastebimai, kasdien, nelabai skausmingai, žmogus gimė ir mirė žiūrėdamas į tas pačias lubas, per visą gyvenimą ne ką tepasikeitusias – gal kiek labiau įjuodusias, o gal baltais dažais negrabiai pagražintas, bet vis tiek į tas pačias. Tų pačių lubų dvasia, drįsčiau teigti, čia liko gyva po šiai dienai, senimas čia man daug kuo panašus į išmirusį gimtųjų Urvinių senimą, o jaunimui, paaugliams savo elgsena neretai labai vykusiai pasiseka man priminti, koks aš pats buvau prieš pusšimtį metų.

adomaityte-bernotas

Albinas Bernotas

adomait-bernotas-1 adom-bernot-3 adom-bern-4

Taigi, prieš pusšimtį metų…

Prieš pusšimtį metų lėkiau dviračiu per gilų melioracijos griovį, susivartė permestas lentgalys, praradau pusiausvyrą ir krisdamas susilaužiau raktikaulį. Gydytojas sutvarstęs prisakė mėnesį ramiai gulėti, bet kaip čia ramiai išgulėsi – tuomet su kaimo saviveiklininkais statėme naują veikalą, gal Žemaitės ,,Marčią“, gal ką kita, tiksliai neprisimenu, pradėjau artistauti dar vidurinės nebaigęs, paskui – per studentiškas atostogas vasarą, pastatėme ne vieną veikalą, stebiuosi tuomete mūsų drąsa, nes kartais imdavomės tokių pjesių, kokių tik didiesiems miestų teatrams pritinka imtis, bet kaimo žmonės nieko geresnio neregėję, karštai plodavo ir laukdavo naujų pastatymų, kaimyninės apylinkės net kviesdavosi į gastroles, tai kaip čia ramiai išgulėsi, ir aš neištvėriau, ir vaikščiojau vakarais į repeticijas, dėl to kaulas sugijo kreivai, pakrypai, sutrumpėjo ranka, į senatvę ją ėmė mausti ir skaudėti. Tačiau kažkodėl, net bemiegėmis naktimis sopant rankai, savo vaikėziško lengvabūdiškumo šiandien labai nekeikiu, nes buvo pašėlęs, nenugalimas noras artistauti, vaidinti kaimo scenoje, o Naujųjų naktį klegančiame persirengėlių būryje per pusnynus bristi iš sodybos į sodybą, belstis į miegančiųjų langus ir pašokusius iš patalo žmones triukšmingai sveikinti su prasidedančiais Naujaisiais metais… Taip mums bešėliojant kartais prašvisdavo ir mes nespėdavome apeiti visų sodybų, tad kitą dieną pasipildavo priekaištai: kodėl mus aplenkėte, laukėme visą naktį.

Šiandien tie visi naujametę naktį mūsų, neramuolių naktibaldų, laukdavę Urvinių žmonės jau po žeme, jau po žeme vienas kitas iš buvusių persirengėlių – suodžiais nusitepusių veidus, išverstais kailiniais, su velnio uodega iš virvagalio, su popieriniais karininko antpečiais, su močiutės skrynioje išsaugotais prieškarinių saldainių popieriukais mirguliuojančia, spindinčia karūna – vienas kitas ir iš jų, tada dar tokių jaunų, per nakties pūgą nešusių gražiausius sveikinimus savo gimtiesiems Urviniams, ‒ jau po žeme…

Po žeme, po žeme… Ir po pusšimčio metų toji tiek gražių gyvybių surijusi žemė vėl dosniai prasiveria, kai į žiemiškai snieginą kiemą suguža per Užgavėnes Labanoro girių persirengėliai – vaikai ir jau ne visai vaikai, tokie pat kaip ir mes kadaise – linksmi, įraudusiais pagrimuotais veidukais, su paslaptingais būrimais ir sveikinimais, maža ką tesiskiriančiais nuo tų, kurie naujametę naktį kadaise buvo skirti Urviniams.

Arba štai dvi nedidelės mergaičiukės, Gintarė ir Kristina, ankstyvą pavasario rytą brenda per tirpstantį miškų sniegą 5 kilometrus pažliugusiais girių keliukais vien dėl to, kad ponui rašytojui įteiktų tris geltonus šalpusnių žiedelius, kažkur saulės atokaitoje lyg per stebuklą taip anksti, vos dar ne žiemą, pražydusius… Lygiai taip ir mudu, du Griškabūdžio mokyklos literatai, tokį pat ankstyvą pavasarį 25 kilometrus bridova per ištvinusius slėsnųjų Zanavykų upelius į Kudirkos Naumiestį, kad pirmąsyk gyvenime pamatytuva gyvus rašytojus – Mozūriūną, Maruką ir Baltakį. Jų nuotraukas knygose, žurnaluose ne kartą buvome regėję, todėl iškart atpažinova juos visus tris, einančius gatve; nedelsdami pasivijova ir staiga praradę bet kokį norą laikytis mokyklinių gražaus elgesio taisyklių, iš paskos sliūkindami labai nemandagiai slapčia su vaikigališku smalsumu klausėvos, ką jie tarpusavy šnekasi: iš to viso jų šnekėjimo iki šiol teliko Vlado Mozūriūno (parašiau ir suabejojau: o gal Algimanto Baltakio?) žodžiai, kai jis, pakėlęs galvą ir žiūrėdamas į netoliese stūksančią bažnyčią, tarė: ,,Ar matot, bokštų stogeliai nudažyti raudonai, net ponas Dievas šiandien priverstas taikytis prie valdžios“. Rašytojų trijulė sutartinai ir garsiai nusijuokė – mudu, mokyklos literatai, pirmąsyk gyvenime išgirdova, kaip juokiasi gyvi rašytojai. Paskui sėdėjova parietę permirkusias kojas šaltoje kultūros namų salėje ir išpūtę akis žiūrėjova, ištempę ausis klausėvos – po šiais dienai girdžiu Algimanto Baltakio tada su dideliu užsidegimu skaitomą eilėraštį apie dvaro liepą. O aš Gintarei ir Kristinai už pirmuosius pavasario žiedelius jokio eilėraščio neperskaičiau, bet, kita vertus, čia ne Kudirkos Naumiestis, o ir aš pats ne Baltakis, kurį tą pavasarį išvydau pirmąkart, mes gi, atėjusios mergaičiukės ir aš, jau seniai pažįstami, dažnai matomės, be to, mano Argirdiškėje nėra nė raudonai dažytų bažnyčios bokštų, nebent klevas, rudenį aukštai keliantis savo raudonumą pramaišiui su kitom tautinėm spalvom, taigi, prisiminę Mozūriūno (ar Baltakio?) pajuokavimą, ir mes galėtume po pusės šimtmečio linksmai nusikvatoti beveik iš to paties ir beveik lygiai taip, kaip ir tie, kurių ne vienas jau po žeme…

Po žeme, po žeme… O vis dėlto, nors ir pro sunkias graudulio ūkanas, tarsi tekanti raudona rudenio saulė pasišokinėja širdis, kada tai, kas jau po žeme, ima ir atsikartoja ant žemės, tiesa, atsikartoja ne tais pačiais, o kitais vardais, kitais veidais – tarsi medžių lapai, kasmet vis kiti, o drauge ir tie patys tuo pačiu savo amžinu žalumu ir šlamesiu. Labanoro girių vaikai dar žino, kad medžio negalima nuskriausti, lyg jie būtų girdėję mano seniai mirusios mamos senovišką priesaką ir priminimą, kad medžiui skauda nulaužus šakelę, kad maža žolelė gailiai vaitoja trypiama pikto žmogaus kojų… 

Priminsiu, kad Albinas Bernotas dėmesingas žolei…

Aš, pagal vienos savo knygos pavadinimą būdamas žolės glostytojas, radęs ir paglostęs retą žolelę, Gintarės vis bėgu klausti, kaip ji vadinasi, Gintarė kartais man pasako net lotynišką žolelės vardą – kaip kokia profesorė! Nors ir ,,profesorė“, bet ji vis pasigenda, kodėl jos tėvelis, Januliškio girininkas Kęstutis Grašys, jai vis rečiau beparneša iš miško ant beržo tošies rašytą kiškelio Baltauodegio laišką… Gintarė jau beveik išaugusi į šaunias pusmerges, tačiau ji labai nenori, kad baigtųsi vaikystės pasaka, dar ji meilytų pasimėgauti tėvo sugalvoto žaidimo poezija, kone tokia pat, kokia ir aš kadaise mėgavausi trokšdamas atitolinti neišvengiamą ir tokį kasdieniškai pilką, buitišką, visokias poezijas griaunantį patėvio užmintos mįslės įminimą (,,Juods puods garbiniuots gale lauko verda, kas?“). Pasirodo, ne tik poezijos kūrimo, bet ir negailestingi jos griovimo darbai (nebūtinai iš piktos valios) prasideda dar vaikystėje, meno gyvastim alsuojanti senoji garbiniuoto puodo metafora juk visam gyvenimui galėjo uždusti po skardinio buities puodo dangčiu. Neatsargių, o kartais piktų rankų ji išdraskoma iš vaiko širdies, kaip ir anais metais tasai juodojo gandro lizdas nuošalioj miško glūdumoj (kalbama, kad tai padarę Pabradės poligono rusų kareiviai), ir šis retas, baugštus paukštis kažin ar kada jau beatskris į Labanoro girią… Gintarė sako žinanti kito reto, nykstančio paukščio lizdą, bet kad tokia nelaimė vėl neatsitiktų, ji niekam to lizdo nerodysianti, gal net tėvams. (…)

Gintarė laimingesnė už mane, ji žengia gyveniman be orveliškojo plėšrūno padarytų randų dvasioje. Dėl to apie Gintarę tiek daug čia rašau, lyg iš pavydo, kad jai geriau pasisekė, ir ne vien dėl to – pro jos vaikiškai liesą petuką, kai ji bėga miško takeliu, tarsi geriau matau, įsižiūriu ir kitus Labanoro vaikus bei jaunuolius, aš jų prašau atleidimo, kad, skaitydami šias eilutes, jie neras savo vardų, tai kas, kad neras vardų, bet vis tiek ras, atpažins save – Gintarės vardu juk kalbu ir apie juos. (…)

Šiek tiek apie Gintarės šeimą…

Gintarės tėvų – Elytės ir Kęstučio Grašių nedideliame trijų kambarėlių bute stovi didelės įstiklintos knygų spintos, virš durų staktos per visą sieną nuo svorio net įlinkusi nauja šviežiai nuobliuotų lentų lentyna – spintose knygos jau seniai nebetelpa, kada tik beužeisi, Grašiai šalia jaukiai garuojančio kavos puodelio su meile dėlioja ką tik įgytas knygas – Grašių namuose svečio visada laukia vaišės, džiuginančios ne vien skrandį, o ir dvasią, dvasią gal visų pirma, šeimininkai mėgsta pašnekėti apie knygas, kurias jau spėjo perskaityti ir kurias dar tik skaitys, bet iš anotacijų jau šį tą yra girdėję ir dega nekantrumu rasti laisvą valandėlę, kada galės atsiversti pirmuosius puslapius. Auga keturi vaikai – Rūtelė, Martynas, mūsų jau pažįstama Gintarė ir ketverių metukų Daumantas. Šeima beveik senoviškai gausi, litas nesimėto, o… ,,O gavau algą, užėjau į knygyną ir yra – neiškenčiau…“ – dėdamas ant stalo naują knygą, sako Kęstutis. Grašiai gyvena apsivertę knygomis, didi garbė tėvams, kad tarp knygų ir gamtoje auga jų pačių ir gražios gamtos bei knygų auginami tokie gražūs vaikai, čia netrūksta meilės viskam, kas gyva, spausdintas lietuviškas žodis irgi gyvas, jis rado jaukią pastogę Grašių namuose, kaip antai ir tas švelniavilnis smulkiai garbanotas avinėlis, kuris dabar šokinėja aplink knygom apkrautą stalą (grindys blizga kaip ežero ledas, įėjęs pas Grašius visada nusistebi, tiek čia keturkojų įnamių, o namuose tokia švara, tarsi šuneliai ir katės, dabar talkininkaujant dar ir avinėliui, aslą nuolat kruopščiai šlavinėtų savo puriom uodegėlėm!) – susirgo avinėlis, ir vaikai įprašė tėvus, kad šie leistų avinėliui sveikti ne šaltam tvarte, o čia, kur knygų eilės viena po kitos kyla lig lubų ir kur vaikų lovelės, sustatytos keliais aukštais, irgi siekia lubas, ankšta, labai ankšta, bet niekas, kas gyvas, šiuose namuose dėl to nedejuoja, nesiskundžia, net katė, net ir ta, niekieno nepasiklausus, supratingai apsivaikavo ne kur nors nuošaly ant šieno, o ten, kur susiburia vakarais visi, dideli ir maži, ‒ muzika ir diktorių balsais gaudžiančioje televizoriaus dėžėje. Liko gyvas ir povas, vakarui blįstant, nei iš šio, nei iš to staiga įskridęs į aukštos kiemo pušies viršūnę, tupėjo sau ant išsikišusios šakos ir išdidžiai kėlė karališkai karūnuotą savo galvelę į temstantį žvarbų žiemos dangų, aplink pušį lakstė, delnais plojo ir šūkavo vaikai, tačiau povas nė krust, ‒ dabar tu jo, užsispyrėlio, niekaip iš ten neiškrapštysi, numojo ranka Kęstutis, gaila, kad sušals, kai paspirgins naktį speigas, ir plumptels žemėn negyvas, nudribs kaip maišas, o nei plumptelėjimo, nei ką, niekam nematant ir negirdint, pats tamsoje nusileido iš savo aukštybių, kad kitą dieną nuo pat ankstaus ryto girininko kieme džiugintų dangiškai mirguliuojančių plunksnų spindesiu ir pragariškai spigaus balso trimitu.

385 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.