Home » Protakos » Apie Lietuvos kariuomenę, jos šimtmetį ir dar tolimesnius laikus

Apie Lietuvos kariuomenę, jos šimtmetį ir dar tolimesnius laikus

Apie Lietuvos kariuomenę, jos šimtmetį ir dar tolimesnius laikus

Raimondas GUOBIS

Šiemet sukanka šimtmetis, kuomet jaunos nepriklausomos Lietuvos valstybės kariuomenė stojo į žūtbūtinius mūšius už nepriklausomybę su į šalį plūstančiais, užgrobti mūsų žemes panorusiais bolševikais, bermontininkais bei lenkais. Tolimų 1919 m. vasario 14 d. kautynėse su bolševikais Alytuje žuvo pirmasis karininkas Antanas Juozapavičius. Nuožmūs mūšiai užsitęsė iki 1920 m. rudens, kuomet buvo pasirašyta Suvalkų sutartis. Tai ne pabaiga.

Lietuvos kariuomenės krikšto proga kalbėjausi su karo istoriku, buvusiu Vytauto Didžiojo karo muziejaus moksliniu bendradarbiu Algimantu Daugirdu. Prisiminėme kariuomenės istoriją, mūšius.

Pirmą kartą Lietuva istoriniuose šaltiniuose paminėta 1009 m. Ar tame tragiškai krikščionių misionieriams pasibaigusiame įvykyje dalyvavo lietuviai kariai?

Kvedlinburgo analai skelbia kad 1009 m. Rusios ir Lietuvos (Lituae) pasienyje buvo nužudytas arkivyskupas vienuolis šv. Brunonas, vadinamas Bonifacijum. Jis vyko krikštyti pagonių lietuvių. Metraštininkas aiškiai išskiria lietuvius. Kiti ankstesni šaltiniai baltų gentis vadindavo prūsais, o dar seniau – aisčiais. Aiškiai įvardinta nutikimo vieta – pasienis, o tai reiškia, kad jau buvo valstybių ribos. Dokumente minima kaimynė Rusia – vakariečiams gerai žinoma Kijevo Rusia. Faktas, kad su tokia anuo metu galinga valstybe buvo nustatyta siena, ir yra įrodymas, kad iki pasiekto susitarimo būta tarpusavio aiškinimosi, kurie X–XI a. vykdavo naudojant karinę jėgą, o tik vėliau deryboms ir sutartimis. Jėgai turėjo būti priešpastatyta jėga. Be kariuomenės nebūtų buvusios sienos ar pasienio su Kijevo Rusia. Rašytiniai šaltiniai dar teigia, kad Brunonas vyko krikštyti pagonių „karaliaus“ Netimero. Koks jis ten buvo karalius, sunku pasakyti, tačiau kažkokį karinį dalinį turėti privalėjo.

Lietuvos kariuomenės užuomazgų reikėtų ieškoti ten, kur buvo paminėtas ir pats valstybės vardas. Lietuvių karingumą nulėmė daugybė faktorių. Galbūt pagrindinis buvo tas, kad lietuvius supo kaimynai, kurie savo kilme ir tikyba buvo priešingi baltų tautoms. Mūsų buvimas buvo ilgalaikė kova dėl egzistavimo ir išlikimo slavų, germanų, iš dalies, mongolų-totorių apsuptyje. Iš čia kilo ir narsa ir auklėjimas, kurį skatino ir palaikė savitas tikėjimas.

Lietuvių pergalės mūšiuose. Kurios buvo reikšmingiausios, kur mūsų kariai pasižymėjo ypatingu sumanumu ir narsa?

Visos jos Lietuvai labai reikšmingos, bet kartu ir šiek tiek skirtingos. Mūšiai prie Saulės ir Durbės buvo egzistenciniai susidūrimai, kurie lėmė, kad išlikome. Prie Šiaulių (Saulės) sutriuškintas Kalavijuočių ordinas praktiškai nustojo egzistavęs, juos išgelbėjo tik susijungimas su Kryžiuočių ordinu 1237 m. Jei nebūtų pasiekta pergalė, abu vokiečių ordinai būtų užvaldę visą Vakarų Lietuvą ir vargu, ar būtų susidariusios sąlygos Lietuvos valstybės susikūrimui ir Mindaugo iškilimui. Po šios pergalės sukilo kuršiai, žiemgaliai, sėliai. Rytinė Žiemgala visiškai išsivadavo iš vokiečių jungo. Reikia nepamiršti, kad žygiuose prieš lietuvius kartu su kalavijuočiais dalyvavo ir Pskovo bei Naugardo būriai. Kalavijuočių ir talkininkų pergalė prie Saulės būtų paskatinusi ankstyvesnę rusėnų ekspansiją į baltų žemes.

1260 m. pergalė prie Durbės buvo didžiausias laimėjimas XII–XIV a. prieš Vokiečių ordiną, po kurio pasikeitė jėgų pusiausvyra regione. Viename mūšyje sutriuškintos abi ordino šakos. Po šio pralaimėjimo ordinas buvo priverstas išvesti savo įgulas iš Georgenburgo (Jurbarko) ir Dobės pilių. Pašalintas pavojus vakarinėms lietuvių-žemaičių žemėms. Livonijos žemėse prasidėjo kuršių, žiemgalių, estų sukilimai. Tai atitraukė vokiečių dėmesį nuo Lietuvos ir sudarė sąlygas valstybės stiprėjimui. Po dviejų mėnesių prasidėjo Didysis prūsų sukilimas prieš kryžiuočių agresiją. Sustiprėjęs Mindaugas 1261 m. nutraukė sutartį su Livonijos ordinu ir pradėjo karo veiksmus Latgaloje.

Žalgirio pergalė sustabdė vokiečių ekspansiją į rytus. Po jos Vakarai nustojo traktuoti Lietuvą kaip priešišką valstybę. Oršos mūšis istoriografijoje vadinamas Rytų Žalgiriu. Panaši ir situacija. Po Žalgirio nedelsiant, kryžiuočiai spėjo pasirengti pagrindinio forposto, Marienburgo, gynybai, o rytuose Lietuvos kariuomenė po Oršos mūšio pradėjo Smolensko apsiaustį tuomet, kai rusai jau buvo tam pasirengę. Daugelis istorikų laikosi tos nuomonės, kad jei nebūtų pergalės prie Oršos, tai Trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalinimas būtų įvykęs 200 m. anksčiau.

Salaspilis ir Chotinas. Čia buvo kovojama už savo sukurtos valstybės teritorijų vientisumą ir išsaugojimą. Salaspilis – tai LDK Didžiojo etmono Karolio Chodkevičiaus karinio talento viršūnė, įgalinusi pasiekti vieną įspūdingiausių pergalių. Jos pasėkoje išsaugojome svarbų Rygos uostą ir savo įtaką Livonijoje. Po Chotino pergalės 1621 m. Lenkija galėjo lengviau atsikvėpti nuo Turkijos kariuomenės antpuolių.

Po pralaimėto 1792 m. karo prieš Rusiją, 1793 m. Abiejų Tautų Respublikos seimas Gardine turėjo patvirtinti Antrąjį valstybės padalijimą. Viskas, kas vyko po to, buvo valstybės naikinimas. Šalyje stovėjo Rusijos kariuomenė, Karalius pasirašinėjo visas nenaudingas valstybei sutartis, kurių priėmimui pritardavo prorusiška Targovicos konfederacijos seimo dauguma.

Rusijos valdovė Jekaterina II per savo ambasadorius Lenkijai ir Lietuvai nurodinėjo, kiek galima turėti savos kariuomenės, į kokius postus skirti Targovicos konfederacijos atstovus. Lietuvai buvo paliktas juokingai mažas kariuomenės skaičius – 6 500 karių. Panaikinta ir pirmoji Europoje, 1791 m. priimta Gegužės 3-iosios konstitucija. Respublika neteko apie pusę savo teritorijos (250 tūkst. kv. km), o 1794 m. balandžio 16 d. Šiauliuose prasidėjo sukilimas. Lenkijoje sukilimas prasidėjo anksčiau, kovo 24 d. Šiauliuose sukilimą pradėjo 1-oji Tautinės kavalerijos brigada, dar vadinama Kauno husarų.

Tuo metu Žemaitijoje beveik nebuvo Rusijos kariuomenės. Iš Šiaulių kariuomenės daliniai, vadovaujami kunigaikščio gen. Romualdo Giedraičio, atžygiavo į Vilnių. Pakeliui jiems teko susidurti su prorusiškam Lietuvos etmonui S. Kosakovskiui ištikimais daliniais, kurie po nedidelio pasipriešinimo būdavo paimami į nelaisvę arba prisijungdavo prie sukilėlių. Naktį iš balandžio 22 į 23 d. sukilo Vilniuje stovėję LDK 7 ir 4 pėstininkų daliniai, kurie pulkininko J. Jasinskio vadovaujami ir palaikomi ginkluotų miestiečių, išvadavo sostinę iš Rusijos kariuomenės. Paimta į nelaisvę beveik visa Vilniaus įgula, apie 1 013 karių, kariuomenės likučiai su artilerijos parku ir gen. A. Tučkovu pasitraukė į Gardino pusę. Lietuvos kariuomenei negalėjo padėti Lenkija, nes jos kariuomenė buvo atkirsta rusų dalinių.

karo-kluo-nariai-inscenizacijoje-rubikiuosenuotr-r-guobio

Karo klubo nariai incenizacijoje Rubikiuose / R. Guobio nuotrauka

Pirmoje sukilimo fazėje Lietuvos kariuomenė perėjo į puolimą. Dalyvavo mūšiuose prie Nemenčinės, Salų, norėdama atitraukti Rusijos kariuomenės dėmesį nuo Vilniaus, surengė reidą į Minsko pusę. Jam vadovavo kunigaikštis M. K. Oginskis, garsaus polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ autorius. Generolai R. Giedraitis ir R. Vavžeckis sėkmingai kovėsi Kuršo fronte. Rusijos kariuomenė liepos 19–20 d. šturmavo Vilnių. Šį puolimą lietuviai atrėmė, tačiau rugpjūčio 12 d. antro puolimo metu rusai pralaužė sukilėlių gynybą ir užėmė miestą. Mūsų kariuomenės daliniai atsitraukė link Gardino. Gen. R. Giedraičio divizija dar prie Kauno susikovė su rusų generolo L. Benigseno daliniais, bet paliko miestą. Lietuvos kariuomenė Varšuvos prieigose, ties Kobylka sustabdė rusų gen. A. Suvorovo veržimąsi į sostinę. Patyrė didelių nuostolių, bet laimėta laiko ir Varšuva pasirengė gynybai. Vadovaujant LDK kariuomenės inžinerijos pulkininkui J. Jasinskiui, kuris kartu su generolu T. Vavžeckiu Varšuvos priemiestyje Pragoje įrengė gynybinius fortifikacinius įrenginius, vėliau buvo vienas iš pagrindinių vadų.

Kokią reikšmę turėjo XIX a. įsiplieskę sukilimai, juk kovojusius tuomet sukilėlius galime pavadinti Lietuvos kariuomene?

1831 ir 1863 m. sukilimai buvo ilgalaikės lietuvių patriotų kovos už valstybės atstatymą etapai. Po 1794 m. sukilimo pralaimėjimo buvo bandymas su 1812 m. kare šalį užėmusių prancūzų pagalba atkurti valstybę. Vyrai stojo į Prancūzijos imperatoriaus kariuomenę, formavo lietuviškuosius dalinius, tikėdami Napoleono pažadais, kad bus atkurta Tėvynė.

Pralaimėti sukilimai, sekusios tremtys ir persekiojimai nepalaužė mūsų tautos. Net spaudos draudimas davė priešingą rezultatą. Knygnešiai ir kaimo šviesuoliai išsaugojo gimtąją kalbą ir raštą, kaip to padarinys susiformavo tautinė inteligentija, atvedusi pavergtą kraštą į Vasario 16-osios Nepriklausomybę. Sekė kovos už Nepriklausomybės įtvirtinimą.

Didžiausios pagarbos buvo vertas pirmasis vyriausias kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas. Tarnavęs Rusijai, šis gabus generolas net tris kartus buvo paprašytas užimti vyriausiojo kariuomenės vado pareigas, kai fronte situacija paaštrėdavo. Carinės Rusijos kariuomenėje tarnavo daugiau kaip 20 generolų, kilusių iš Lietuvos. Tai S. Žukauskas, A. Martusevičius, J. Kraucevičius ir kiti. Katalikams buvo ypač sunku užimti aukštesnes pareigas ar gauti generolo laipsnį.

Atgimusios Lietuvos kariuomenės gimtadieniu laikoma 1918 m. lapkričio 23-ioji, kuomet Lietuvos vyriausybė kreipėsi į piliečius, kviesdama stoti į ginkluotą kovą su besiveržiančiais priešais. Kokia buvo ta mūsų kariuomenė ir kaip sekėsi?

Jau 1918 m. gruodžio mėn. prasidėjo bolševikų invazija prieš savo valstybingumą atkūrusią Lietuvos Respubliką. 1919 m. sausio 5 d. užėmusi Vilnių, raudonoji Pskovo divizija veržėsi į Kėdainių, Jonavos pusę, ruošėsi pulti Kauną iš šiaurės rytų pusės. Vasario 8–10 d. suformuota Lietuvos kariuomenė pasiekė pirmą stambesnį laimėjimą prie Kėdainių ir Šėtos. Kauną bolševikai puolė ir iš pietų pusės. Vasario 10–13 d. Lietuvos kariuomenė atrėmė bolševikų puolimą prie Jiezno, o 15 d. išstūmė iš Alytaus. Buvo sužlugdytas bolševikų planas užimti Kauną.

Sėkmingi kariuomenės veiksmai 1919 m. gegužės 18–22 d. išstūmė bolševikus iš Panevėžio. Lietuvos kariuomenė nuo gynybinių veiksmų perėjo į puolimą prieš Raudonąją armiją. Po sėkmingų Ukmergės-Zarasų operacijų, rugpjūčio 29 d. mūsų kariuomenė pasiekė Dauguvą. Sovietų Rusija pasiūlė taikos derybas. Rudenį iš šiaurės į Lietuvą užplūdo Rusijos kariuomenės pulkininko P. Bermonto-Avalovo karinės formuotės. Lapkričio 20 d. lietuviai pradėjo Šiaulių-Radviliškio operaciją, kuri 27 d. baigėsi sėkmingai – bermontininkai kapituliavo ir gruodžio 15 d., tarpininkaujant tarptautiniams stebėtojams, paliko Lietuvą.

Kas lėmė nepriklausomybės kovų sėkmę, kokių būta nesėkmių?

Lenkijos kariuomenė 1920 m. sutriuškino Raudonąją armiją prie Vyslos ir, stumdama bolševikus, priartėjo prie Lietuvos teritorijos. 1920 m. rugpjūčio 30 d. prasidėjo platus Lenkijos kariuomenės puolimas. Lietuvos kariuomenė, neatlaikiusi puolimo, paliko Suvalkus, Seinus, Augustavą. Augustavo-Suvalkų operacijoje neteko apie 2 000 karių.

Kai pagrindinės Lietuvos kariuomenės pajėgos buvo sutelktos pietuose, lenkų gen. L. Želigovskis, sulaužęs Suvalkuose pasirašytą sutartį, spalio 8 d. pradėjo puolimą link Vilniaus. Negausūs kariuomenės daliniai nesugebėjo rimčiau pasipriešinti ir spalio 9 d. lenkai įžengė į Vilnių. Sėkmės paskatintas, gen. L. Želigovskis puolė toliau ir užėmė Švenčionėlius, Maišiagalą, Giedraičius, Širvintas.

Lapkričio 19 d. į Ukmergę atvyko vyriausiasis gen. S. Žukauskas. Lietuviai perėjo į kontrpuolimą. Atsiimtos lenkų užimtos teritorijos. Buvo planuojama pergalingą puolimą tęsti, tačiau į frontą atvykusi Tautų Sąjungos kontrolės komisija pareikalavo nutraukti karo veiksmus.

Drąsiausiu Lietuvos politiniu kariniu žingsniu ne vienas istorikas laiko Klaipėdos išvadavimą. Kodėl tokios drąsos pritrūkta lemtingais 1940-aisiais?

Taip, tai buvo drąsu – 1923 m. sausio 10–15 d. Lietuvos savanoriai ir Mažosios Lietuvos sukilėliai surengė operaciją, užėmė visą kraštą ir Klaipėdą. Vasario 16 d. Santarvės šalių atstovai pripažino Klaipėdos kraštą Lietuvai. Vykstant Nepriklausomybės kovoms ne mažiau kaip 50 nuošimčių biudžeto buvo skiriama Krašto apsaugai, vėliau, po 1923 m., iki 30 nuošimčių ir nors to meto biudžetas nebuvo didelis, tai buvo ženklios sumos, turėjusios užtikrinti kariuomenės pajėgumą.

1940 m. būtų buvę efektyvūs, jei būtų priešinusios visos trys Baltijos valstybės, tačiau daugelyje dalykų kaimyninių šalių politikams trūko vienybės. Lietuvos pasipriešinimas būtų užkirtęs kelią iki šiol gajiems teiginiams apie savanorišką įstojimą į Sovietų Sąjungą. Istorinių pavyzdžių nestigo – 1863 m. lietuvių ir lenkų sukilėliai nepabūgę Europos Žandaru vadintos Rusijos imperijos. Niekas dabar nesako, kad to meto lietuviams nerūpėjo tėvynės laisvė.

Esate senosios Lietuvos karybos populiarintojas, istorinio pažinimo, pasididžiavimo mūsų vadų sumanumu ir karių narsa puoselėtojas, vieno garsiausių, prie Karo muziejaus Kaune veikiančio klubo narys. Kada atsirado tokie klubai, kuo įdomi jūsų klubo veikla?

Karo istorijos klubai Europoje pradėjo kurtis dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Grupelės atsirado dar XIX a. pabaigoje. Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Anglijoje buvę dimisijos kariškiai, dažniausiai aukštesnio laipsnio karininkai, šventėms rengdavosi atkurtomis prieš daugelį metų vykusių žymiausių pergalingų mūšių laikmečio uniformomis, tuo parodydami pagarbą savo kariuomenei bei vadams. Pirmieji klubai Rusijoje atsirado apie 1987 m., prasidėjus Gorbačiovo laikų atšilimui, pirmasis Lietuvoje istorinis karybos klubas įsikūrė 1989 m. Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Klubo nariai rinkdavosi į susirinkimus ir nedrąsiai dalindavosi turimomis žiniomis, svarstė, kaip pradėti gyvesnę veiklą.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nuo 1993 m. prasidėjo rimtesni darbai, pasirodymai. Pasirinkome laikotarpį iš LDK – 1792–1794 m. Tuo norėjome parodyti, kad iki paskutiniųjų tragiškų mūsų Abiejų Tautų valstybės metų egzistavo Lietuvos kariuomenė, kad ji skyrėsi nuo lenkų kariuomenės ir labai gražiai atrodė. Turime ir 1812 m. Napoleono pajėgose kovojusių lietuviškų dalinių uniformų pavyzdžių, prieš kelerius metus pasiūdino ir 1863 m. sukilimo uniformas, kuriomis apsirengus surengtos kelios šio sukilimo mūšių rekonstrukcijos, paminint 150-ąsias kovų už laisvę ir žemę metines.

Didžiausią susidomėjimą kelia šaudymas iš senovinių patrankų, kurių klubas turi jau kelias. Mūsų visuomenė domisi karinio paveldo išsaugojimu ir tradicijomis, gausiai susirenka į senųjų kautynių inscenizacijas. Lietuvoje dabar yra keliolika panašių senosios karybos klubų, kurių veikla apima laikotarpį nuo ankstyvųjų viduramžių iki Antrojo pasaulinio karo. Atsirado entuziastų, rekonstruojančių ir paskutiniojo karo bei pokario rezistencijos epizodus. Karo istorijos klubai dalyvavo svarbiausiose XVIII–XIX a. Europos mūšių rekonstrukcijose: 1794 m. Raclavicuose, Kobylkoje, Vilniaus, Kauno ir Varšuvos gynybose, Napoleono kariuomenės žygių bei kautynių inscenizacijose prie Erfurto, Austerlico, Frydlando, Preisiš-Eylau, Pultusko, Smolensko, Borodino, Berezinos, Leipcigo, Vaterlo. Apvažinėta pusė Europos. Leipcige vykusiame „Tautų mūšyje“ mūšio dalyvių skaičius viršijo 6 000 žmonių. Stebėti Borodino mūšio inscenizacijos plačiuose Rusijos laukuose 2002 m. buvo susirinkę apie 100 tūkstančių žiūrovų. Smagu, kad karo istorijos populiarintojų ir ja besidominčių skaičius auga, nes tai stiprina pilietiškumą ir tėvynės meilę.

92 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.