Home » Protakos » Liepa vilioja kvapais

Liepa vilioja kvapais

Liepa vilioja kvapais

Dalia SAVICKAITĖ

Liepa – liepų žydėjimo metas. Lietuvoje daugybė vietų, įamžinusių liepos didybę, švelnumą, grožį: Liepkalnis, Liepynė, Liepdegėnai, Liepudvarys, Lieplaukė, Liepupis, Liepos Rožė, Liepos karūna, Liepgiris, Liepiškė, Aukštaliepis, Liepaežeris… Yra ir tokių pavardžių, o mergelė vardu Liepa savo vardadienį liepos mėnesio pirmą dieną mini. Apie dailiai nuaugusią merginą sakydavo: aukšta kaip liepa; apie skaisčią: liepelės krūtys liepų medumi, liepžiedžiais kvepia; apie gražuolę: žydi kaip liepa. Liepų miškas vadinamas liepalotu. Liepa – meilės deivės Mildos medis. XVII–XVIII amžiaus raštuose šis mėnuo vadinamas liepžiedžiu, liepiniu, šienapjūčiu, šienapjoviu.

Dangaus šypsenos

Liepa – jau prasidedančio žvaigždėkričio metas. Žvaigždės jau ne pavasariškai žalsvos, o sidabrinės. Mūsų pusėn atsisuka puošniausi žvaigždynai: Kasiopėja, Persėjas, Gulbė, Erelis, Šaulys. Ties Gulbe Paukščių takas tarsi vėduoklė suskyla pusiau, nusileidžia iki horizonto. Graikų mitai pasakoja, kad deivė Hera atsisakė maitinti vos užgimusį Heraklį, o pienas iš jos krūtų ištiško dangaus skliaute. Atsiradusią žvaigždžių juostą graikai pavadino Pieno keliu. Lietuviai jam davė Paukščių tako vardą. Po tokiu dangum sapnuojami sapnai – pranašiški. Štai Kirdeikiuose sakoma: jei žąsį per Onines sapnuosi – apkalbėtas būsi, netikėtų svečių sulauksi; krūtis pirtyje prausti – nevalia per rugiapjūtės pabaigtuves mergai sėsti prie senbernio ar praplikusio: be meilės apženys; žemuogės ant balto stalo – saugokis, mergele, gundytojo; su svetima moterimi mylėsies – slogą gausi; gaidys paryčiui sapnuojasi – vyriški reikalai gerai seksis ir žmona karštai mylės; plika merga ežere – orai keisis; jaučio mašną sapne čiupinėsi – turguj seksis parduoti.

Orai liepos mėnesį jau tampa nenuspėjami, nes susipainiojo vasara su pavasariu ar mėnesių seka… Anksčiau šalies pietryčiuose oras įšildavo iki 24 laipsnių ir visi alpdavo, o dabar mušam rekordus jau birželyje… 1914, 1954, 1959, 1994 metais buvo šoktelėję net iki 37 ºC, bet atmintis trumpa…. Zarasų 1994 m. šilumos rekordo kaip ir nebėr… Oro įšilimas virš žmogaus kūno temperatūros yra sunkiai pakenčiamas. Mūsų platumų žmonės, susivilioję subtropikų klimatu, tik pavargsta. Pajūryje naktimis šiltą orą išsaugo įkaitusi jūra, ten liepos mėnesį būna net 2–4 laipsniais šilčiau. Stebėtinai aukštą temperatūrą pasiekia smėlynų paviršiai. Karštis pasiekia net 50 laipsnių – užtenka kiaušiniui iškepti. Liepa ne tik šilčiausias, bet dažnai ir drėgniausias, perkūningiausias mėnuo.

Liepa gamtoje

Liepos gamta brandi. Liepos medis sveikatos medžiu vadinamas jau nuo pagonybės laikų. XV a. kronikininkas Antonija Gvanjinis rašė, kad lietuviai avi karninėmis liepų plaušų vyžomis ir laksto po pelkes tarsi kokie briedžiai. Neserga kojų sopėmis ir kitomis sukatomis. Liepos medis ir kitokių gydomųjų galių turi. Žiedų nuovirai ir trauktinės gydo nuo „krūtinės sunkumo, kaulų laužymo, dieglių diegimo, nuo pykinimo, nevalgymo, šerpetų, spuogų, dedervinių“, o ką jau apie liepų medų kalbėti. Liepos mediena minkšta. Iš jos stuomens darydavo geldas vaikams maudyti, rėčkas skalbiniams. Daugelis liaudies meistrų iš kietų medžių išdrožia Marijos Sopulingosios figūrėles, bet jos širdį daro iš liepos medienos.

Lietuvos miestų ir miestelių heraldika atspindi atitinkamo regiono gamtos ir ūkio subtilybes. Ignalinos r. herbe – trys vandens lelijos, Molėtų – trys link aukso rakto plasnojantys sakalai, Utenos – Aušrinė žvaigždė su aukso pasaga, Švenčionių – du sidabriniai kiršliai: tauriosios šaltiniuotųjų upokšnių žuvys, Zarasų – ežerų undinė su elnio ragų karūna. Įdomu, kad Švenčionėliai, kurie neturėjo Magdeburgo teisių, neturėjo ir savo herbo. Dabar jame – žalios spalvos skyde – auksinis vėžys. Vėžys karalius – didysis plačiažnyplis, vėliavos šilke – 7 karalaičiai, 7 šarvuoton greton išsirikiavę vėžiai. Tokį herbą miestas gavo ne veltui. Pro miestą pravingiuoja švariausioji Lietuvos upė Žeimena, kuri su savo sesėmis Lakaja, Peršokšna, Kiauna, Mera ir dar mažesnėmis susitinka Labanoro girioje. Kaip žinia, vėžiai gyvena tik labai švariame vandenyje: jie, kaip ir lelijos, yra švaraus vandens indikatoriai. Švarus vanduo – didžiausias šio krašto turtas. Nykstant kolūkinėms fermoms vėžių pagausėjo net gausiai turistų lankomuose ežeruose. Šio krašto istorija pasakoja, kad Švenčionėliuose, Švenčionyse, Dūkšte veikė vėžių supirktuvės. 1880–1914 metais iš čia Švedijon, Prancūzijon, Lenkijon kasmet iškeliaudavo 2000–2500 cnt lietuviškų „krabų“, 1914–1940 m. 1000–1800 cnt. Lietuviškų vėžių užsisakydavo Anglijos karalienė, o prezidentas Antanas Smetona Lamėsto ežere vėžiaudavo su Kipru Petrausku ir Pranu Mašiotu (kuris Urbšiams lyg ir giminaitis buvo). Liepos mėnesį jau galima gaudyti vėžius. Dera prisiminti ir senuosius receptus: šeimininkės sugebėdavo panaudoti net jų kiaukutus. Juos sutrynusios į smulkiausius gabalėlius pagardindavo sriubą.

Horoskopai lietuviškai

Profesorė Eugenija Šimkūnaitė liepos mėnesį lapės ir liepos mėnesiu vadino. Dažnai manoma, kad gamtoje vienas protingiausių žvėrių – vilkas. Bet vilko išmintis nublanksta prieš lapės gudrumėlius. Laputė kūmutė moka medin įkopti, negyva apsimesti, žuvauti, vėžiauti, uogauti. Taip apie ją pasakojama pasakose. Po šiuo ženklu gimę vyrai – tikri lapinai. Sukčiausią aštrialiežuvį pergudrauja. Prieraišūs prie vaikų. Likę vieni – antros pačios neieško, patys vaikus augina. Laputaitės – gražuolės, šaunuolės. Mėgsta gražiai rengtis, vakarėliuose – nepailstančios šokėjos. Lapinų sodyba – ne urvas, ne lūšna, ne laužas – tikras rūmas. Mat lapinai geras rankas turi. Jie – dailidės, staliai, mūrininkai, „zimagorai“. Nesurasi lapino malūnininko, bitininko, kalvio. Lapės – nelabai ištikimos žmonos. Vis žvalgosi ton pusėn, kur šeimininko kapšas didesnis ir kiemas pilnas vištų.

Liepos medžio pavėsyje gimę, kaip bebūtų keista, nėra dideli smaguriai. Ne medumi tepti, ne meduoliais dengti ir lieporių trobesiai. Bet jie jaukūs, saulėti, langai saulėn atgręžti. Šiuo ženklu paženklinti vyrai, jei reikalai verčia, jei duonos riekės stinga, gali už plačių jūrų marių jos ieškot išvykti. Aukso, sidabro parsiveža, nes svečioje šalyje kaip begaliniai darbštuoliai pasirodo, visokių darbų moka. Savo parapijoj taip pat ne iš kelmo spirti: ne pijokai. Bažnyčioj jų kermošavi batai blizga, marškiniai ne drobiniai, o iš žydo kromo. Žydai lieporius gerbė, nes tie visuomet žodžio laikėsi, su visokių kitokių tautų žmonėmis sutarė. Moterys pasižymi darbštumu, motiniška meile.

a-jakstas-diadema

Diadema. A. Jakšto nuotrauka

Laiko rato šventės

Liepos mėnuo garbingas savo istorija. Liepos 6-ąją Mindaugo karūnavimo, Lietuvos valstybės diena. Mindaugo karūnacija, kaip ir krikštas, buvo apgalvota politinė akcija. Karūnacija įvyko buvusioje ąžuolų giraitėje, Šventaragio slėnyje specialiai pastatytoje katedroje. Ne medinėje, o mūrinėje! Kulmo vyskupas Hridenreikas, kuriam buvo pavesta vainikuoti Mindaugą, popiežiaus Inocento nurodymą įvykdė. Įdomu, kad mūsų kraštietis R. J. Klimas buvo vienas iš laisvadienio iniciatorių. Tą dieną visi kartu traukiame Lietuvos himną, o dabar ir tautinį kostiumą pagerbsime.

Brolių miegančiųjų dienos apipintos legendomis (kai kur tai tapatinama su krikščioniškuoju Elijumi). Tuo metu buriama, spėjama. Kaimuose iki šiol manoma, kad septyni broliai rikiuoja šienapjūtės, rugiapjūtės darbus, bičių medunešį. Jeigu liepos 10-ąją pradeda lyti, tuomet lietus nesiliaus septynias dienas, o gal ir septynias savaites. Jeigu visai nelyja, taip pat jokios nelaimės nebus, derlius byrės ne maišais, o rieškučiom. Legenda pasakoja, kad broliai danguje eibių pridarė. Girdi, septyni broliai šienavo dangaus pievas. Išvydo žemuoges didumo sulig nykščiu. Numetė dalgius ant debesų, o patys ėmė smaguriauti. Dalgiai persmeigė debesis. Prapliupo amžinas lietus. Bet ir vilties žvaigždynas tuo pat metu nušvinta. Brolių dienos apyaušryje galima įžiūrėti patekant Sietyną. Žmonės sako: Sietyną sudaro 7 žvaigždės, 7 karūnos. Gal iš čia ir Septynių brolių pavadinimas. Bažnyčia liepos 10-ąją susiejo su 7 šventaisiais kankiniais, kurių visą mėnesį verkė dangus.

Prieš daugiau nei 600 metų liepos 15-ąją Žalgirio mūšyje plevėsavo 40-ies Lietuvos pulkų vėliavos: trisdešimt su Vyčiu, dešimt su Gedimino stulpais. Sako, kad 40000 kryžiuočių krito toje kovoje, o apie 1500 pakliuvo į nelaisvę.

Liepos pirmoji pusė – dar šienapjūtės metas. Šienapjūtė mūsų kaime buvo kartu ir jaunimo bendravimo metas. Vaikinų suguldytas pradalges grėblio kotu išdaužyti ateidavo merginos, jos šieną džiovindavo, grėbdavo, atnešdavo vyrams valgyti. Ypač smagu būdavo išvykus visai savaitei į tolimas pievas. Kaip ir kitų vasaros darbų metu, taip ir per šienapjūtę, buvo paprotys laistytis vandeniu, kad kitąmet gera žolė būtų. XX a. pradžioje net ir išskirstytų į vienkiemius buvusių kaimų pievos buvo bendros, o nupjautas ir išdžiovintas šienas buvo padalijamas burtų keliu. Šienapjūtė baigdavosi viso kaimo pabaigtuvių vaišėmis, su dainomis, žaidimais, muzika ir šokiais.

Liepos 16-oji Švenčiausios Mergelės Marijos arba Škaplierinės diena. Senovėje tomis dienomis paprastai prasidėdavo rugiapjūtė – Prapjovos. Būdavo sakoma: jei pageltusių javų varpas perbraukus kepure jon pribyra grūdų, reikia pustyti dalgius. Rugiapjūtę buvo stengiamasi pradėti šeštadienį dar saulei nenusileidus. Jei pradėsi kirsti penktadienį, duona bus juoda (pasninko dienos). Rugiapjūtės pradžioj žiūrėdavo ir į mėnulį. Pilnatis – dideli, kylantys be mielių pyragai; sengalis – rykštė pelėms; delčia – pjautuvo ženklas. Delčia spartina rugiapjūtę, nes gali prasidėti lietūs. Pjauti pradėti rekomenduodavo per pilnatį. Per Prapjovas, pirmąją rugiapjūtės dieną, nešdavosi duonos. Sakydavo: „Tegu duona duonelė su duona susitinka“. Pirmąjį pėdą – javo ir protėvių dvasią – iškilmingai parnešdavo sodybon. Kaip brangiausią svečią pėdą „sodindavo“ krikštasuolėn. Vėliau šio pėdo grūdų įmaišydavo sėklon, kad ir ją pašventintų. Gubas rugių lauke suremdavo iš 9 pėdų pagal prosenovišką Mėnulio kalendorių. Per rugiapjūtę būdavo dainuojamos sutartinės. Tai tarsi nesibaigiantis kelių žmonių pokalbis apie gyvenimą. Gal todėl jos UNESCO nematerialiuoju paveldu tapo. Tik va – rugiai jau neaiškios rūšies… svarbiausia, kad dabartinių ūkininkų poreikius atitiktų…

Kas gi gyvenime svarbiausia? Manau, žmonių tarpusavio santykiai, darbai, neatskiriamas žmogaus ryšys su gamta. Žmogaus būtis nuo gimimo iki mirties seniau vyko toje paties Kūrėjo duotoje scenoje: žmogų supančioje gamtoje. Senosiose Lietuvių sutartinėse persipina tėvų, brolių – seserų, marčios – anytos santykiai, gyvenamoji ir darbo aplinka. Rugiapjūtė – sunkaus ir įtempto darbo metas. Todėl ir strėnų skausmas, ir rankos riešo „perėmimas“ – įprastos pjūties meto ligos. Nuo to moterys sugebėjo gydytis: kad pusiaujo neskaudėtų, pirmosios nupjautos rugių saujos šiaudų ryšeliu juosmenį perrišdavo. Riešą raudonu vilnoniu siūlu (kaip mes dabar kažkodėl…) apvyniodavo. Baigiantis rugiapjūtei „pindavo ievaro tiltą“ iš paskutiniųjų nenupjautų varpų, žemei aukodavo duoną, druską, alų.

Rugiapjūtę paprastai baigdavo per Onines – liepos 26 dieną. Šv. Oną valstiečiai vadindavo Pjovėja arba Dievo ponia, Dievo bobute. Lietuviai nuo seno gerbė Oną ir tarp moterų šventųjų ji buvo laikoma antrąja po Marijos. Kadangi tuo metu gamta jau dovanodavo daug gėrybių, Labanore dainuodavo „Ona, gera žmona, duoki grybų su smetona. Baravykų vežimą, bruknių visą kirtimą, žuvų rietimą“. Lietuviai labai džiaugdavosi turėdami krikšto motiną Oną, nes ji per visą gyvenimą savuosius globodavo. Ir mes suraskime laiko nusibraukti vasaros darbų prakaitą, pakelkime akis į dangų, pasidžiaukime vienas kitu, nes tuoj raugsime, virsime, konservuosime…

a-jakstas-sviesa

Šviesa  A. Jakšto nuotrauka

109 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.