Home » Pozicija » Sakramentų akrobatika

Sakramentų akrobatika

Sakramentų akrobatika

 

 Remigijus Kavaliauskas, kunigas dekanas

 

„Pas kokį baisų kleboną mes pakliuvom ir apskritai siaubinga ta Bažnyčia“!

Tokią mintį palydėdamas pasiūliau po vieno nesmagaus susitikimo su sužadėtiniais. Net nebūtina pasakoti konkrečią situaciją, bet norisi vėl ir vėl priminti Bažnyčios švenčiamų Sakramentų prasmę.

Pakrikštytam Bažnyčios nariui suteikiama privilegija naudotis jos teikiamomis malonėmis ir dovanomis. Pirmiausia tai Sakramentai, toliau sakramentalijos, Dievo Žodis, gailestingumo darbai ir pan. Bažnyčia švenčia sakramentus. Bažnyčia ne dalija, bet švenčia. Tai labai svarbu. Kai šventi, džiaugiesi. Pasikvieti, arba pats eini pas kitus švęsti. Ir kai ką atsineši.

Sovietai tikrai padarė savo. Sugriovė autentišką Bažnyčios misiją – švęsti šventąją liturgiją; įsijungti į dievišką šventimo slėpinį. Nes buvo negalima. Ir viskas buvo daroma balansuojant ant formalumo ribos. Tuomet atradom būdą – imti sakramentus. Paslapčia, kad kas nematytų.

Kas atsitiko nuvažiavus sovietiniam traukiniui? Ogi nieko. Mums patiko ši šėtono pasiūlyta tvarka. Sakoma: pripratimas aršiau prigimimo.

Sakramentai – tai dangaus nusileidimas į žemę. Kiekvienas Sakramentas yra išgyvenamas ne pavieniui, bet su bendruomene. Galime dar klausti, kam Dievui reikalinga bendruomenė – Bažnyčia? Dievui reikia Bažnyčios, nes Jis nori išganyti ne pavienius, o visus žmones. Jis nori visą žmoniją padaryti savo tauta. Tad Bažnyčios užduotis yra plėtoti ir visose tautose ugdyti Dangaus Karalystę, kurios pradžia buvo Jėzus. Ji toliau skleidžia Jėzaus šventuosius ženklus (Sakramentus) ir perduoda Jėzaus žodžius.

Kodėl mes einame į bažnyčią?

Išklausyti pamokslo? Tam šiandien galima įsijungti radiją. Pasimelsti? Melstis galima visur ir visada. Toks ir apaštalo patarimas: „Be perstojo melskitės.“ Atnešti aukų? Šiandien aukų rinkėjų pilna ir gatvėse. Perduoti pageidavimų raštelį? Jį galima perduoti per pažįstamus. Uždegti žvakutę? Tai galima padaryti ir namie.

Tai vis dėto kodėl einame į bažnyčią? Kas vyksta bažnyčioje?

Pagonys aukoja… kažkuriam iš daugelio dievų. Apie tai kalba knygos, pagonių ritualai. Bet Evangelijoje matome visai ką kita. Pagonys kalba apie tai, kokią auką žmonės turi nešti Dievui, o Evangelijoje sakoma, kokią auką Dievas atnešė žmonėms: Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį (Мt 20, 28); arba: Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jn 3, 16)

Nešamos aukos reikalingos ne Dievui, o žmonėms. Žmonės turi išmokti būti dėkingi. Jie turi išmokti bent dalį savo gyvenimo, savo turto ir savo laiko atimti iš savęs ir skirti Viešpačiui. Ne tam, kad Dievui reikalinga ta Jam skirta dalis. O dėl to, kad žmonės mokosi pasiaukojamos meilės. Tik dešimtąją ar šimtąją dalį religijos sudaro tai, ką jai suteikia žmonės.

Svarbiausia religijoje – ką suteikia jai Dievas. Svarbiausia ne tai, ką žmonės daro dėl Dievo, o tai, ką Dievas daro dėl žmonių. Svarbiausia ne tai, ką žmonės atneša į bažnyčią, o tai, ką iš jos išsineša.

Grįžtant prie pradžios.

Jau eilę metų skiname „sovietinius“ vaisius: slėpėm, nėjom, tik ėmėm, vien formaliai. Dabar šie „vaisiai“ ateina pas parapijos kleboną ir vėl – tik imti, tik formaliai.

Pradedant nuo Krikšto.

Tėvai kaip taisyklė gyvenantys be santuokos sakramento, Krikšto tėvus pasirenka taip pat savo draugus gyvenančius „susidėjus“ ir be Sutvirtinimo sakramento. Mažai girdėję apie Sakramento kilnumą, reikalauja pakrikštyti. O juk Krikšto tėvai yra ne dėl vardo ar draugystės, o tam kad parodytų vaikui pavyzdį, būtų dvasiniu palydėtoju, melstųsi už vaiką. Tai kaip tu gali lydėti, pats gyvendamas nuodėmėje?

Linksniuojame mokyklos vaikus, kad jie žino tik teises, bet nekreipia dėmesio į savo pareigas. Bet juk tas pat galioja ir šiems „vaisiams“.

Klebonui pasakius, kad Krikšto tėvais anie negali būti, stebisi ir piktinasi, kaip taip gali elgtis Bažnyčia?

Prieiname prie Santuokos.

Lietuvoje gyvenantys dauguma žino apie sakramentų tvarką. Tačiau gyvenantys užsienyje, yra tikras galvos skausmas vos ne kiekvienam kunigui. O jų kas trečia pora.

Kažkodėl atrodo, kad jei išvažiavau iš Lietuvos, tai visas mano dvasinis gyvenimas liko čia Lietuvoje, o aš pats, kaip darbinis arklys dirbu užsienyje. O atvažiuoju, kaip pasiseka. Gal Kalėdom, gal Velykom, o gal ir dar rečiau. Tada ateinu į bažnyčią. Tik ateinu. Nes per tiek laiko nebežinau kas joje ir vyksta. Apie sakramentų šventimą ar priėmimą nė kalbos nėra, nes juk aš nieko blogo nedarau, nuodėmių juk neturiu.

Mūsų vyskupas Linas Vodopjanovas, susikvietęs kunigus labai aiškiai pabrėžė. Tie, kas ruošiasi priimti sakramentus, (ypač santuoką) Lietuvoje, bet gyvena užsienyje, ten visus dokumentus ir susitvarko. Kokius?

Pirmiausia visiems nauja, kad užsiregistruoti privalo prieš penkis mėnesius. Nueina pas artimiausios katalikų parapijos kunigą ir pildo anketą. Reikės dalyvauti sužadėtinių kursuose, reikės gauti leidimą tuoktis kitoje parapijoje, išsiimti Krikšto liudijimą iš Krikšto vietos. Ir viskas ten, ta kalba, o jei yra lietuvių kunigas, lietuviškai, niekur nevažinėjant ir nesiblaškant. Tuomet visą segtuvą dokumentų tas kunigas siunčia į Lietuvą, ten kur bus teikiamas Santuokos sakramentas. Dėl to yra prailgintas laikas registracijai – penki mėnesiai.

Noriu akcentuoti, kad leidimą tuoktis kitoje parapijoje gaunama ne kur esi registruotas, bet ten, kur reziduoji, kur realiai gyveni. Sutuoktiniai nustemba, kai taip pasakai. O kai imi aiškinti ir klausti, tai kur jūs einate į bažnyčią, kur kas sekmadienį dalyvaujate Mišiose, kur einate Išpažinties ir Komunijos? Jie visai sutrinka. Tarsi išvažiavus, viskas sustoja ir dingsta: malda, sakramentai, liturginės šventės.

Dar įdomesni motyvai, kodėl nesituokia savo parapijoje, štai keletas jų: nes ten tuokėsi tėvai; nes su antrąja puse susipažinau Kaune; nes Molėtai pusiaukelė tarp Vilniaus ir Utenos; nes ten leidžiame laisvalaikį; nes toks abiejų pusių susitarimas; nes ten artimiausia vieta šventei“. Būtų kaip ir viskas gerai, bet vėlgi, kur yra jūsų parapija, jūsų bendruomenė, kurioje jūs lankysite bažnyčią, džiaugsitės ir dalinsitės rūpesčiais, kur jūsų vaikai bus krikštyti, eis pirmų sakramentų? Ne tėvų ar senelių, bet jūsų? Kai nuo pirmų žingsnių išsibarstome, kas laukia toliau?

Na kartais suveikia ir kitas dalykas, apie kurį mažai kas kalba. Užsienyje tvarkytis dokumentus yra brangiau. Bet ten niekas akių dėl to nedrasko, žino, kad reikia susimokėti. Juk nieko dabar už dyką nėra. Bet pas mus yra kita bėda. Kažkodėl visiems atrodo, kad Bažnyčia turi viską duoti už dyką. Juk popiežius mums algas moka, Vatikanas bažnyčias remontuoja, o atostogauja kunigai Italijos paplūdimiuose ir vienuolės juos aptarnauja… Tikrai… Smagumėlis… (Gal kas ir patikės).

Ateina gauti kokio dokumento, pasiima ir nei ačiū, nei sudiev. O juk viskam yra skiriamas laikas ir sąnaudos, pagaliau elementarus mandagumas reikalauja atsilyginti.

Jei jau pradėjau. Dėl Sutvirtinimo.

Pirmos Komunijos vaikų būna apie 100. Sutvirtinimo šiemet buvo 24. Kur kiti 76? Tada, kai reiks Santuokos sakramento, o be Sutvirtinimo jo neteiks, sakys, o mes be Sutvirtinimo. Ir vėl klebonas baisus, nes reikalauja nežinia ko. (Ne paslaptis, kad yra ir „geresnių“ kunigų, kurie greičiau sutvarko ir nereikalauja. Mes juos žinom.)

Šiemet (Dievo Apvaizdos parapijos) vaikams rudenį bus išdalintos anketos, kurias užpildę turės atnešti užsiregistruoti. Beje ir vėl. Tvarka nepasikeitė, norintys priimti Sutvirtinimą, mokykloje privalo lankyti Tikybos pamokas. Anketoje turės pasirašyti Tikybos mokytojas.

Panašiai ir dėl Pirmos Komunijos.

Jau beveik visi žino, kad katechezė vyksta visus mokslo metus. Tik liūdna, kad dauguma tėvų nesidomi vaikų dvasiniu gyvenimu. Juk jei ryte vakare vaikai melstųsi, nereiktų prieš apklausą tėvams skųstis, jog vaikui toks stresas, raminančių vaistų duodu… O juk išmokti poterėlius ar įsakymus, tai išmokti eilėraštį. Vaikui tuo metu to užtenka. Vėliau besimokant vaikas supras kas yra malda ir kaip ji mums reikalinga. Bet tai yra tikėjimo gyvenimas.

Rašau šitą straipsnį ir galvoju. Praktikuojančiam, sąmoningam ir geranoriškam žmogui visa tai net nereikalinga, nes ir taip aišku, nes tuo gyveni ir domiesi. O formalistui yra siaubas. Kokia baisi Bažnyčia ir jos kunigai!

Atsiprašau  giliai tikinčių ir branginančių savo tikėjimą žmonių tiek čia, tiek užsienyje. Jų tikrai yra. Bet mano kaip klebono ir dekano pareiga supažindinti su padėtimi, kurioje mes šiandien gyvenam. Kad močiutės papasakotų savo anūkams.

Čia kaip su meile. Jei myli, kad tave mylėtų, kad tau būtų smagu gyventi ir nebūtum vienišas, tada tu tik reikalauji. O jei myli, kad kitą apdovanotum gerumu, dėmesiu, rūpesčiu ir šiluma, tada net nekyla klausimas ar tai tikra meilė. Tai gyvenimas meile.

 

 

739 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Vida sako:

    Mano pažįstamų tarpe daug žmonių, kuriems TIKĖJIMAS yra tik tradicija. Jie priima santuokos sakramentą, krikštija vaikus, pakviečia kunigą palaidot artimuosius, bažnyčion nueina tik du kartus per metus (per Kalėdas ir Velykas). Susitaikinimo sakramentas jiems nepriimtinas (išpažinties neina, komunijos nepriima). Vadinasi nėra gyvojo Dievo jų širdyse…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.