Home » Gallery » Veidai » „Pašvęstasis gyvenimas nėra lengvas įsipareigojimas“

„Pašvęstasis gyvenimas nėra lengvas įsipareigojimas“

„Pašvęstasis gyvenimas nėra lengvas įsipareigojimas“

Daiva ČEPĖNIENĖ

Zarasų rajone Baltriškių kaime jau daugelį metų veikiančią Tiberiados vienuolių bendruomenę žino daugelis. Čia organizuojamos įvairios stovyklos, vienuolynas atviras žmonėms. Tačiau ne taip seniai čia įvyko pokyčių. Vienuolių bendruomenei 17 metų vadovavęs brolis Francua savo misiją Lietuvoje paliko, jam buvo suteikti Šabo (poilsio) metai, per kuriuos jis galėjo kitaip gyventi savo pašvęstąjį vienuolio gyvenimą. Bet ankstesnis vienuolyno vadovas planuoja grįžti į Lietuvą ir vėl gyventi Baltriškių bendruomenėje, tik jau kaip eilinis brolis. Dabar už šios bendruomenės vairo stovi naujas Tiberiados vadovas – brolis Ivanas. Apie naujojo vadovo misiją Lietuvoje, naujas vienuolyno veiklos kryptis ir, žinoma, pašaukimą vienuolystei pasikalbėjome su Baltriškėse jau metus laiko gyvenančiu broliu Ivanu.

Vienuolyne reikėjo naujos srovės

Ankstesnysis Tiberiados bendruomenės vadovas, pasak brolio Ivano, šiai bendruomenei atidavė viską, ką galėjo atiduoti. Nors, kaip sakė pašnekovas, vienuolių gyvenime žodis atostogos neegzistuoja, bet kartais ir jiems reikia atitrūkti, pailsėti. Vienuolyne reikėjo naujos srovės, pokyčio. Šiuo metu Tiberiados bendruomenėje Baltriškėse gyvena 3 broliai iš Belgijos ir po vieną iš Prancūzijos, Latvijos ir Lietuvos. Brolis Ivanas į Baltriškes iš Belgijos pirmą kartą atvyko 2017 metais. O praėjusią vasarą atvažiavo šešerių metų misijai. Pašnekovas neslepia, dvejonių jo kelyje buvo. Priimti sprendimą vykti į misiją Lietuvoje vienuoliui nebuvo lengva. „Turėjau palikti visus užmegztus ryšius, visus pradėtus darbus. Galvojau, koks be viso to čia atvažiavęs aš būsiu žmogus. Atvažiavau į šalį, kurios kalbos nemoku. Sunkiausia buvo viską pradėti nuo pradžių, pradėti kurti naujus ryšius su nepažįstamais žmonėmis. Ši misija man buvo sunkiausias kelias. Būtų buvę patogiau likti ten, kur ir buvau. Bet mano kelias yra sekti paskui Jėzų“, – atviravo brolis Ivanas. Vykdamas į mūsų šalį vienuolis labiausiai bijojo lietuviškos žiemos, tačiau ji nepasirodė tokia baisi, kokios tikėjosi sulaukti. Iš Belgijos atvykęs vienuolis tikina spėjęs suprasti, kad lietuviai – kuklūs žmonės, nedrąsiai drįsta žengti pirmą žingsnį. „Čia žmonės dažnai galvoja, kad vienuolis – tai kažkas tokio iš aukštybių. Kartą Vilniuje viena moteris sako: „Broli Ivanai, visas miestas kalba apie jus“. Aš tada nustebau, kodėl kalba, bet niekas nepakviečia į svečius. Tada supratau, kad gyvendamas Lietuvoje visada turėsiu žengti pirmą žingsnį“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovas. Prieš pradėdamas misiją ir tarnystę Lietuvoje, brolis Ivanas mokėsi lietuvių kalbos Vilniaus universitete. Intensyvios kalbos studijos truko 4 mėnesius. Vėliau mokslus tęsė individualiai. Anot pašnekovo, lietuvių kalba sunki. „Mokėti šią kalbą man būtina, nes kitaip negalėčiau bendrauti su žmonėmis. Kalbėti aš jau galiu, bet skaityti man sunku. Nesu skaitęs knygos lietuvių kalba“, – pasakojo pašnekovas ir prisiminė, kaip vieno pasisakymo auditorijai metu iškilo nesusipratimų, kuomet sulaukė pastebėjimų, kad baltarusių kalbos nebuvo galima suprasti. Pašnekovas atviravo, kad kartais, kai būna sunku, kai nelengva susikalbėti su žmonėmis, jį aplanko pagundos grįžti į Belgiją, ten, kur buvo viskas įprasta ir gera.

<…>

 Visą straipsnį skaitykite šaštadienio „ Utenos apskrities žiniose“. 

img_0079

Brolis Ivanas / Daivos Čepėnienės nuotraukos

img_0081 img_0084

629 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.