Home » Protakos » Baltosios šviesos spindesy – su Palaimintuoju Mykolu Giedraičiu

Baltosios šviesos spindesy – su Palaimintuoju Mykolu Giedraičiu

Baltosios šviesos spindesy – su Palaimintuoju Mykolu Giedraičiu

Jolanta MATKEVIČIENĖ

Ne kiekvienam iš mūsų lemta tai patirti. Tačiau baltosios šviesos spindėjime atgimsta senoji išmintis, tyliai glūdėjusi Sandoros inde. Ir tada žinai, kad negali sustoti, nes baltoji vizija be galo stipri savo trauka.

Šiandien gali suminėti visą Giedraičių giminę, pažymėtą šia vizija, į tą pačią eilę gali sustatyti istorikę Arimetą Vojevodskaitę, buvusį Videniškių kleboną kun. Mykolą Balnį, net ir močiutę Tursienę, gyvenusią ant Baltadvario žemių ir taip įspūdingai pasakojusią apie kopūstus, išsilaikančius iki vasaros vidurio pilies rūsiuose… Net ir tuos, kurie ten lankėsi vienąkart, bet pajuto kažką daugiau… Visi jie tos šviesos pakylėti.

Tačiau didysis šviesos virpėjimas priklauso Palaimintajam Mykolui Giedraičiui. Kad ir kunigaikščio, kad ir vienturtis sūnus, Mykolas susirgo vaikystėje: nustojo augęs ir visam laikui liko raišas. Sulaukęs brandaus amžiaus, panoro būti vienuoliu. Krokuvoje, vienuolyne prie Šv. Morkaus bažnyčios, tapęs „baltuoju Augustinu“, gyveno labai kukliai, asketiškai, studijavo filosofiją Krokuvos akademijoje, kur gavo bakalauro laipsnį. Mėgo tvarkyti bažnyčią, puošti altorius ir patarnauti mišioms.

Ieškant dingusiųjų jis pradėjo garsėti kaip aiškiaregis, stebuklingai padėdavo sergantiems ir gaisro ištiktiems. Tačiau tam išeikvodavo begalę jėgų ir, nusprendęs atsisakyti šios Dievo dovanos, likusį gyvenimą paskyrė maldai ir pasninkui. Amžininkų pasakojimu jis ir mirė klūpodamas ir melsdamasis, žinodamas savo mirties dieną – 1485 metų gegužės ketvirtąją. Sakoma, jog prie jo karsto pradėję vykti stebuklai… Tik po gero šimtmečio jo palaikai buvo perkelti į Šv. Morkaus bažnyčios didžiojo altoriaus papėdę.

Keista, kad pagonybe alsuojančiame XV a. Rytų Lietuvos provincijos krašte buvo gimęs ir augęs toks žmogus? Tačiau Dievo valia nenuspėjama… Didelis užsispyrimas ir valia irgi gali daryti, regis, nepasiekiamus dalykus. Istorikė Arimeta Vojevodskaitė, tik per savo užsispyrimą 1987 metais buvo gavusi tyrinėti Baltadvarį bei šių žemių valdytojų kunigaikščių Giedraičių kartų istorinius faktus ir legendas, vaikštinėdama po Videniškių Šv. Lauryno bažnyčios šventorių, kur būta kapinių, o po bažnyčia – laidojimo rūsiai, sakė, jog pasikraunanti teigiama energija, nes studijuoja mirusiųjų gyvenimus. Pavyzdžiui, karvedžio Martyno Giedraičio gyvenimas jai toks suprantamas: jis buvo stiprus ir geras. Tai galėtų būti kiekvienos moters svajonė apie vyro idealą, bet dabar tokius kvaileliais vadina… Tas nepelnyto epiteto Martynas ir buvo bene vienintelis to meto pasaulietis iš Giedraičių giminės, kuris, pagerbdamas giminaičio, pagarsėjusio stebuklais vienuolio Mykolo atminimą, tėviškėje sumanė pastatyti naują bažnyčią. Atrodytų, jog Palaimintasis Mykolas Giedraitis ir buvo tas šviesulys, į kurį iš kartos į kartą lygiavosi ir rikiavosi visa giminė. Neatsitiktinai joje buvo gausu vienuolių ir kunigų, o jau XIX a. Žemaičiuose atsirado priežodis: „Kas Giedraitis, tai vis vyskupas“.

Dvidešimt pirmosios kunigaikščių Giedraičių kartos atstovas Mykolas Giedraitis, nuo 1989 metų buvęs dažnas svečias Lietuvoje, o ir Videniškiuose, turėjęs viziją atstatyti Baltavarį, juk visa jų giminė – Daumanto palikuonys, atvirai dalinosi savo pastebėjimais su „Baltadvario pilies atkūrimo fondo“ iniciatoriais (savivaldybininkais, istorikais ir videniškiečiais): jųjų giminėje manoma, jog du vyskupai – Merkelis ir Arnulfas – buvę geri, Steponas – naudingas (su prisitaikėliška gaidele), o Ignacijui paprasčiausiai nepasisekę, nes jis nespėjęs nieko svarbaus nuveikti… Nemokėdamas lietuvių kalbos, nes jam neteko laimė gimti Lietuvoje, profesorius Mykolas Giedraitis uoliai bandė susigrąžinti kažkurioje kartoje prarastą Lietuvą. 1993 metais Oksforde (Anglija) buvo parengtas „Videniškių projektas“, kuriame numatyta kurti jaunimo kultūros centrą Baltadvaryje, rekonstruojant Baltadvario pilį, panaudojant po pasaulį išsisklaidžiusios Giedraičių giminės santaupas. Visa tai atrodė realu, kol vyko pilies teritorijoje kasinėjimai, kuriems talkino ir mokiniai, ir studentai, ir kuriems vadovavo istorikas ir žinomas archeologas Albinas Kuncevičius, o finansavimą skyrė profesorius Mykolas Giedraitis bei rajono savivaldybė ir Kultūros ministerija. Dar 2001 metais A. Kuncevičius, duodamas interviu „Lietuvos žinioms“ apie Baltadvarį, teigė, jog šis kultūros paminklas – „vienas iš nedaugelio, dar galintis paliudyti, kaip atrodė turtingo didiko tėvonija XVI–XVII amžiuje. Tai fantastiškai įdomus ir palyginti gerai išsilaikęs objektas. Jį atstatyti bei įrengti turistų lankomą motelį, kuriame būtų galima ir apsinakvoti, manau, visai, realu“. Kasinėjimai baigėsi, berods, 2003 metais. Faktas tas, kad Mūriniai Videniškiai (Baltadvaris) – kunigaikščių Giedraičių tėvonija, o visa kita teliko vizija. Galvota, kad, galbūt, šiam projektui galėtų padėti jungtinės ES pajėgos, patys Giedraičiai ir Švedija, vertindama savo meistrų, XVI a. mūrijusių Baltadvarį, darbą – kultūrinį paminklą… O ir pats mecenatas, profesorius Mykolas Jonas Henrikas Giedraitis pernai atgulė amžinojo poilsio Kunigaikščių Giedraičių giminės kriptoje Videniškių bažnyčioje.

Regis, gyvųjų norus palaimintasis Mykolas Giedraitis ir čia bus pakreipęs dieviška linkme. Antrosios kartos krikščionis Mykolas Giedraitis, kurio beatifikacijos byla buvo pradėta 1634 metais ir tik mūsų dienomis atnaujinta: 2018-ųjų metų lapkričio 7 d. Apaštalų Sostas paskelbė dekretą, pripažindamas Dievo tarno Mykolo Giedraičio herojiškas dorybes ir patvirtindamas jo kultą, gyvavusį nuo neatmenamų laikų, paskelbė jį Palaimintuoju. 2019 metų birželio 22-ąją Videniškių Šv. Lauryno bažnyčioje vyko didžiulės iškilmės – Padėkos šv. Mišios už Garbingojo Mykolo Giedraičio paskelbimą palaimintuoju, kurias aukojo Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Latvijos vyskupai. Iškilmėse dalyvavo gausybė žmonių, pradedant tikinčiaisiais ir baigiant Lietuvos bei rajono politikais… O iškilmių koordinatoriaus ir šeimininko pareigybėmis teko dalintis Molėtų dekanui, monsinjorui kun. Kęstučiui Kazlauskui.

Kad pajustum baltosios šviesos spindesį, sklindantį iš Palaimintojo Mykolo iki mūsų dienų, žinoma, reiktų nuvažiuoti į Krokuvą, į Šv. Morkaus bažnyčią, o paskui reiktų atvykti ir į Videniškius –pasižiūrėti į klūpantį vienuolį – XVIII a. nežinomo dailininko paveikslą bažnyčioje.

Žiūri į jį ir tarytum žinai, kad toks buvo jo priešmirtinis klūpojimas, turintis trauką kartų kartoms, žinai, kad šis, dešinysis bažnyčios kampas – simboliškas ir reikšmingas, nes ten, tolėliau, XVII a. vienuolyne gyveno jo broliai, o čia, po dešiniuoju altoriumi – kelias pas mirusius: gimines ir tikėjimo brolius, kurį saugo Palaimintasis Mykolas…

matk-videniskiu-baznycia
Videniškių reguliariųjų atgailos kanauninkų (baltųjų Augustinų) vienuolynas ir Šv. Lauryno bažnyčia  / Alvydo Balandos nuotraukos

bst

Palaimintojo Mykolo Giedraičio altoriaus paveikslas Videniškių bažnyčioje

92 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.