Home » Protakos » Karališkas nerimstančio Rimanto gimtadienis

Karališkas nerimstančio Rimanto gimtadienis

Karališkas nerimstančio Rimanto gimtadienis

Vida ŽUKAUSKAITĖ

Miškininkai artimi kultūraiː Rimantas Klimas už profesionaliai bei išmoningai organizuojamą veiklą 1963 m. pelnė LR meno saviveiklos žymūno vardą, 1984 m. įkūrė folkloro ansamblį „Nalšia“, kurį laiką jam vadovavo, 1986 m. subūrė ir koordinavo kraštiečių klubą „Ažvinčiai“. 1993–1999 m. buvo Lietuvių etninės kultūros draugijos pirmininkas, Karaliaus Mindaugo kolegijos narys. 2000-aisiais jam įteikta Ignalinos r. savivaldybės M. ir K. Petrauskų premija, 2013-aisiais Panevėžyje jam įteiktas LR Seimo atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“ nominacijoje „Už pilietinę iniciatyvą valstybės stiprinimo labui“.

Sako, jog eilinį gimtadienį reikia švęsti atėjus jo dienai, o štai jubiliejinis gali tęstis ir visus metus. Kitaip leista gal tik karaliams, kurie, kaip štai Anglijos karalienė, gimusi balandžio 21 dieną, į savo gimtadienio pobūvį visus sukviečia tik vasarą. Tokia karališka užgaida. Nėra ko stebėtis, kad Jonas Rimantas Klimas, irgi gimęs balandžio 21 dieną (!) ir dar – Užsieniuose, taip pat savo gimtadienį nukėlė į vasarą. Tuo labiau, kad šiais metais – aštuoniasdešimt! Visa, ką teko išgirsti, pamatyti, pabuvojus šio žmogaus karališkame gimtadienyje, niekaip neapibūdina jo amžiaus. Rimanto metų aruodai ne dienų, o darbų pilni.

Išsiblaškiusi Lietuva šiandien vis dažniau pravirksta prie gimtųjų namų slenksčio. Su šaknimis save raunam iš gimtosios žemės, manydami, jog būsim persodinti į derlingesnę, kad greitai prigysim ir žydėsim. Dairomės į gražiuosius pavyzdžius, kai tie, persodintieji, šypsosi mums iš ekranų plačiomis šypsenomis, demonstruoja atrastus rojus ir sėja mumyse klajoklių sėklą. Mums – lietuviams, tik savam kaime tvoros žydi. Mane žavi tie, kurie ilgisi savo tėviškės, džiaugiuosi už tuos, kuriems pavyko išsaugoti gimtąsias sodybas, neužželdino jų takų.

Šitos mintys mane aplanko, galvojant apie R. Klimą, kuris net savo jubiliejiniam gimtadieniui pasirinko ne kultūros namus ar prabangų restoraną, o sukvietė visus į gimtąjį kaimą. Užsieniuos… Renginio konsultantė-vedėja Dalia Savickaitė paskelbė susirinkusiems, jog jie kviečiami pasivaikščioti R. Klimo tėviškės takais. Pasivaikščiojimas buvo perpintas dainomis, biografijos faktų priminimu, nesibaigiančiais pasakojimais apie nuveiktus darbus Tėvynei ir tėviškei, puošėsi ąžuolo lapų vainikais, gėlių puokštėmis.

Visas šventes R. Klimas, kaip prisiekęs lietuvis, sodyboje pradeda vėliavos pakėlimu ir „Tautiškos giesmės“ giedojimu. To nepadaryti sulaukus tiek svečių ir tokią dieną būtų tiesiog nuodėmė. Šįkart kelti istorinę Lietuvos vėliavą jubiliatas patikėjo garbiai viešniai Birutei Valionytei ir seniūnui Drąsučiui Jelinskui. Suplevėsavo Vytis vėliavoje, nuskriejo per Užsienį ir miškus Lietuvos himnas…

Renginio sumanytoja-vedėja Kazitiškio bibliotekininkė Rasa Trubilienė priminė jo gyvenimo etapus, pasakojo apie karjeros viršūnes, vardijo apdovanojimus, dėkojo už neįkainojamą indėlį į šio krašto istorinės atminties gaivinimą, kultūrinę veiklą. Pabiro žodžiai: savas, išmintingas, draugiškas, dosnus, visados laukiamas…

Akcentuodama, kad žmogų formuoja gimtieji namai, šeima, D. Savickaitė pratęsė mintį pastebėdama, jog žmogų vėliau keičia sąlytis su kitais žmonėmis. Jį, kaip asmenybę, apibūdina žodžiai ir darbai. Į sceną, kuri buvo įrengta šalia gimtųjų namų, buvo pakviestas R. Klimas.

Džiaugiuos, kad jūs visi čia daugiau ar mažiau man pažįstami. Nesu toks šventas. Kita vertus, jei visai nenusidėtum, koks būtų gyvenimas? Šiandien geriau pakalbėkime apie Tėvynę, jos didžiavyrių likimus, kad pajustume tikrą bendrystę. Juk mūsų praeitis siekia daugiau nei Mindaugo Lietuva. Rašyk Tėvynei septynis tūkstančius metų ir nebus per daug, – taip su jam būdingu patriotiškumu ir didele meile Tėvynei baigė savo įžanginę kalbą.

Pastebėta, kad „tokie žmonės, kaip Klimas, užauga retai ir – ne visose žemėse“. Į sceną buvo pakviestas šių žemių gaspadorius – Kazitiškio seniūnas D. Jelinskas. Prisiminė jis Rimantą iš senų laikų, kai tas klaidžiojo po kaimus ir užrašinėjo dainas. Iš to laiko jis – šviesus žmogus. Vėliau pažino jį kaip miškininką, didį kultūrininką, istorijos tyrinėtoją, nepailstantį savo krašto patriotą. Tai pasakyta apjuosiant jubiliatą progine tautine juosta ir įteikiant jam dovanų supamąjį krėslą – kad sau daugiau laiko skirtų.

Aukštaitijos regiono etninės kultūros globos tarybos pirmininkė, Utenos rajono savivaldybės vyr. specialistė etninei kultūrai Zita Mackevičienė palygino gyvenimą su traukiniu, kuriame nuolat keičiasi pakeleiviai, kuriame sutinki tuos, kuriuos čia pat užmiršti ar nenorėtum daugiau susitikti, bet džiaugiesi tais, su kuriais mielai renkiesi ir tolesnes keliones. Prie pastarųjų ji priskirtų R. Klimą. Nes jis negali būti atsitiktiniu keleiviu bent kiek su juo keliavusiam gyvenimo traukinyje. Įteikdama Padėką, dovanas ir nevystančias gėles, sakė, kad „šito žmogaus nuopelnai Aukštaitijai ir Lietuvai yra tikrai dideli“. Ji perdavė ir Utenos r. mero Arvydo Katino dovaną – „Auksinę pasagą“, nes Ažvinčių giria, jos kaimų kultūra – ir jų rajone.

Garsas apie šventę pasiekė ir Tauragnus. R. Klimas neapleidžia šios seniūnijos. Tauragniškiai dėkojo už krašto atminties išsaugojimą, Minčios girioje pastatytus koplytstulpius sukilėliams, už susitikimus šventėse ir dainas. Tauragniškės nupynė vainiką tam, kas pina gražių darbų vainiką Lietuvai. Dar ir krašto pievų žolelių priskynė, o jubiliejui dainą į Užsienius atvežė.

Pasidžiaugti vienu iš didžių kraštiečių, M. ir K. Petrauskų premijos laureatu, tiesiai iš Vilniaus, kur tądien LR Seime buvo pristatoma A. Voldemaro paroda, atsiskubino ir Ignalinos r. vicemeras Manfredas Žymantas. Dėkojo už jo kilnius darbus, meilę Tėvynei, lietuvybės puoselėjimą ir istorijos išsaugojimą. Įteiktas Ignalinos r. savivaldybės apdovanojimas – „Sidabrinė lelija“.

klimo-g-senoji-teta-kalba

Jubiliatą sveikina  teta Veronika Grumbinienė / E. Ostašenkovo nuotrauka

Tituluočiausia tarp šventės dalyvių buvo Birutė Valionytė – miškininkė, Lietuvos politinė ir visuomenės veikėja, Nepriklausomybės akto signatarė, šio klubo kanclerė, prezidentė, nuo 2009 m. – Vytauto Didžiojo sąjungos pirmininkė… Ji patvirtino, kad rimčiausios jam tekusios pareigos, neabejotinai – ministro. Jis šį darbą dirbo sunkiu, atsakingu laiku. „Jo vizijos ne visada sutapo su kitų nuomonėmis, tad reikėjo apginti savo poziciją, galvojant ne apie vienos dienos interesus. Jo pagrindinis rūpestis buvo valstybės gerovė“. Signatarė džiaugėsi, kad buvo pakviesta į jubiliejinę šventę ir prisipažino, kad tokio dvasingo renginio, skirto vieno žmogaus jubiliejui, ir Vilniuje neteko matyti.

Į prisiminimus nuklydo ir Romas Pakalnis – Sąjūdžio narys, aukštaitis nuo Kirdeikių, pelnęs aukščiausius valstybės apdovanojimus už mokslo ir kultūros veikalus, tarptautinės UNESCO komisijos narys, E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentas, miškininkas. Meilė miškams juos suvedė, paskatino pažinti kultūros kelius. Bendros ekspedicijos, pomėgiai – visad rasdavosi temų ir laiko pokalbiams. R. Pakalnis priminė, kad būtent R. Klimo iniciatyva lemtingomis Sausio dienomis Gedimino prospekte buvo užkurti laužai, kad mitinguojantys nesušaltų. Atviros buvo ir ministerijos durys.

Apie Rimanto nerimastingą būdą kalba darbai. Jis įamžino Juozo Klimo, Laukstenių poeto, nužudyto Armijos Krajovos karių, atminimą.

Į sveikintojų eilę įplaukė ir Vidmanto Lisausko posmai, skirti jam, pasakojantys apie Lietuvą. „Kad būtau žinojis, kad tu būsi taip gražiai aprėdytas, būtau su tavim anksčiau pradėjis bendraut“ – dzūkiškai į Rimantą kreipėsi Mielagėnų krašto žentu pristatomas kartu dainavęs Mindaugas Milinavičius. Suskambo dzūko Mindaugo ir aukštaičio Rimanto daina… Žemaitijai. Tarsi apsijungė visa Lietuva, tvirtybę ir draugiškumą demonstruodama. Lyriškai suskambėjo kaimyno Kazimiero Klimo daina: „Nuveisiu, nuveisiu, žaliojon girelėn nuveisiu…“ Prie girios gimę, augę, apie girią dainavo. Miškininkų iš šio krašto ne vienas ir ne du. Rimanto dukra Rūta ir sūnus Arūnas – miškininkai.

Kartu su juo technikume miškininkystės mokėsi ir Antanas Jurgelėnas. Vėliau, kaip juokauja, Rimantas nuėjo toliau mokytis „kaip beržą nuo pušies atskirt“, o jis išėjęs „elektronų ieškot“. Džiaugėsi, kad Rimantas įkūrė „Nalšios“ ansamblį, dainuojantį Ažvinčių krašto dainas. Paskui vyrai susitiko, kurdami „Ažvinčių“ klubą Vilniuje. Jis vainikavo R. Klimą ąžuolo lapų vainiku.

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis pastebėjo, kad miškininkystė – nėra vien mokslas apie medžius: „Greičiau apie žmones, tuose miškuose gyvenančius, dirbančius ir juos saugančius“, peržvelgė jo gyvenimo darbus, įsegė asociacijos ženklą.

Miško reikalai, kaip prisipažino Loreta Aleknienė, su šeimininku ją suvedė prieš du dešimtmečius. Jis paliko jai dalykiško žmogaus įspūdį. Kai tapo Ignalinos r. SVVB direktore, radosi kitos susitikimų priežastys, kitos kalbos. Bibliotekos inicijuotas renginys – mažas atsilyginimas krašto atminties išsaugojime veikiančiam žmogui. Nuo bibliotekos įteikė albumą „100 gražiausių Ignalinos krašto perlų“, jos vyras, Linkmenų seniūnas Jonas – šakotį, juokaudamas, kad jam nuo Joninių liko, o Rimanto, kaip žinia, niekas su Joninėmis nepasveikino. Bendra Aleknų dovana – daina apie jaunystę.

Armijos laikų bičiulį sveikino Jonas Srėbalius ir Antanas Grumbinas. Vilniaus linkmeniškis, pasieniečių renginių organizatorius, knygų autorius Antanas Žilėnas kalbėjoː „Rimantas yra mūsų laikų Basanavičius, Kudirka, jis – mūsų Mikas ir Kipras Petrauskas, mūsų Vaclovas Daunoras…“. Žodžiams užtvirtinti įteikė Mindaugo karūnavimo jubiliejaus atminimo medalį. Šio krašto miškininkas Stasys Kasperavičius Rimantą pavadino krašto rūpintojėliuː „Tai didis išmintimi žmogus. Jo iniciatyva pastatyti atminimo ženklai istorijai išsaugoti, ateities kartoms ją priminti. Mūsų Rimantas – didvyris!“

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Renginio akimirkos / V. Žukauskaitės nuotraukos

Didvyriškumui reikia nedaug. Kai svaičioji apie Lietuvos klestėjimą, prisimink savo kaimą. Tai priminė „Diemedžio“ leidyklos direktorius Danas Kaukėnas. Jis tikino, kad atgaivinęs kaimą, atgaivinsi ir Lietuvą. Jei kiekvienas kaimas turėtų bent po vieną nerimstantį Rimantą, kaip gražiai šiandien žydėtų visa Lietuva! Danas knygomis apdovanojo svečius, priminė, kad knyga – šventa. Buvo jubiliato knygų.

Šimtametė Rimanto teta Veronika Grumbinienė, sakė, kad tik per atsitiktinumą jau susižadėjusi jos sesuo Teklė nenutekėjo į Kirdeikius, iš kur pas ją, Gaižutytę, su tėvais gyvenusią rytiniame Pakaso krante, atvažiuodavęs jaunikaitis… „Kaimynas Bulka atvedė mūsų kieman savo draugą Juozą Klimą. O tas meiliai žiūrėjo į Teklę, jos rankas glostė… Supyko kirdeikinis, su piršliais išvažiavo atgalios, nors ir bagotesnis buvo. Jaunuoliai įsimylėjo, atšoko vestuves, o po poros metų ir Rimantas gimė. Neprastas vaikis!“

Rimanto sūnus Arūnas – kaip iš akies trauktas anas meilus senelis Juozas, tvirtino visi, pamatę senelių nuotrauką, esančią kluone, muziejuje. Arūnas jaudinosi, matydamas, kaip šiltai apie jo tėvą kalba susirinkusieji. Jis vertė gyvenimo knygą, traukė iš jos įspūdingus įvykius: tėveliai vestuvių dieną kasmet kuria laužą, tėvelis moko meistrauti, vedasi į medžioklę, moko sesę čiuožti pačiūžomis… Didžiausia ramybė apima, kai šiame kiemely tėvelis pakviečia išgerti kavelės… Po jaudinančių prisiminimų Arūnas su Rūta stipriai apkabino tėvelį. Giminių sveikinimus scenoje Rimantas baigė su pussesere Klimaite – Danute Gasiūniene, Kazitiškio kaimo kultūros namų vadove.

Būtų kažko trūkę tame karališkame gimtadienyje, jei R. Klimą būtų užmiršusi jo išliūliuotoji „Nalšia“, šiemet, kaip ir jos įkūrėjas, pasitinkanti gimtadienį. 1984-aisiais suburtas kolektyvas žavi savo repertuaru, muzikalumu, bendravimu su žiūrovais.

Kas su „Nalšia“ dainavo, kas šokiui nuo suolelių pakilo, kiti pabiro po tėviškę. Vieni prie didžiojo tvenkinio, kiti – į kluoną Rimanto muziejaus eksponatų apžiūrėti. Ten – Rimanto šeimos, viso kaimo istorijos atspindžiai, žemėje atrasti, iš pastogių surankioti, nuo ugnies ir užmaršties išgelbėti daiktai. Simboliška, kad ekspozicija – kluono aruoduose. Į juos dar galima pilti ir pilti atminties grūdus, kad ateity derlių galėtum pjauti. Rimantas tuos aruodus pildysː juk jam linkėta… Teta Veronika sakė, jog tai nesunku „Pasisups dovanotame krėsle, pasisups – ir vėl į darbus kibs!“

Kiekvienas Rimanto Klimo šventėje buvęs galės sakyti, jog pabuvojo karališkame gimtadienyje. Ir dar – Užsieniuose. Sąsajų rasti galima – tai buvo solidi, kultūringa šventė, kur kiekvienas buvo pastebėtas, žodžiu ar žvilgsniu paglostytas, priimtas kaip pats laukiamiausias, išlydėtas kaip dar kartą šioje sodyboje pageidaujamas.

366 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.