Home » Protakos » Lietuvių vienybės dienai

Lietuvių vienybės dienai

Lietuvių vienybės dienai

Dalia SAVICKAITĖ

Liepos 17-oji – būtent tam skirta diena. Dar birželio 26 d. buvo numatyta paskirstyti 2,5 ml. eurų, kurie 2020–2021 m. būtų naudojami kaimyninių šalių lietuvių bendruomenių poreikių, susijusių su tautinės tapatybės išsaugojimu ir ryšių su Lietuva vystymu, rėmimui. Didžiausią lėšų dalį sudarė 59 lituanistinį švietimą Baltarusijoje, Lenkijoje bei Kaliningrado srityje vykdančių mokyklų mokytojų atlyginimo didinimas 1,5 karto. Planuojama išlaikyti Suvalkų lietuvių švietimo ir kultūros centre įkurtą vaikų darželį. Dar po 90 tūkst. eurų per metus ketinama skirti lituanistinių mokyklų neformaliojo švietimo projektų finansavimui. Kultūros ministerija dar po 20 tūkst. eurų skirs lietuviškos kultūros puoselėjimui užsienyje ir pasiruošimui Dainų šventei. Ministerijai perduota ir kultūros specialistų darbo organizavimo užsienyje funkcija. Laukiama informacijos ir dėl „LRT Lituanica” laidos transliavimo galimybės Lenkijos šiaurės rytuose…

Vokietijos vasario 16-os gimnazija

Taip ir likau nesupratusi: ar Vokietijos miestelyje Hiutenfelde veikianti Vasario 16-osios gimnazija yra kaimyninė, ar remiama… Nors ši gimnazija ilgus tarybinius metus palaikė lietuviškumą lietuvių iš visų pasaulio šalių išeivių sambūriuose, mitingavo prie kitų šalių ambasadų, kai gynėme savo nepriklausomybę, net popiežiui Jonui Pauliui II aiškino apie mus, rinko pinigus Taravos Anikės skulptūrai Klaipėdos Teatro aikštėje, pervežė ją į Lietuvą, palaikė ir gaivino skautiją, ateitininkus, savaitgaliais rikiavosi ir kėlė tradicinę Lietuvos vėliavą. Ką jau kalbėti, kad Pietų Amerikos, Dominikos (tų šalių moksleivių giminaičiai gyvena Ignalinoje, yra ir daugiau giminystės ryšių) ir kitų šalių išeivių vaikai ten mokėsi kalbos ir istorijos, pas puikiai žinomą Arvydą Paltiną (dainininkės Nelės vyrą) dainavo chore lietuviškas dainas… Vidurinioji karta puikiai žino Skempų muzikus Victor‘ą Diawar‘ą ir vilnietį Vilių Alesių, kurie taip pat šioje gimnazijoje leido dienas… Daugybė puikių žmonių mynė meniškai sujungtas naujo ir seno pastato grindis, garsino ir garsina Lietuvą, žino esminius kultūrinius skirtumus. Dabar gimnazija išgyvena ne pačias geriausias dienas. Jau tuomet, kai joje lankiausi pirmą kartą – Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse 90-ais metais – nerimą kėlė tuometinio direktoriaus A. Šmito rūpestis dėl lėšų gimnazijos išlaikymui. Siekiant, kad ji būtų populiaresnė, buvo kovojama už tai, kad joje įgyti baigimo dokumentai būtų prilyginti vokiškųjų gimnazijų dokumentams ir lietuvybės pamokos vyktų ir vokietukams. Dabar gąsdina dabartinės Annaberger Annalen (Annabergo lapelis – lietuvių bendruomenės Vokietijoje leidžiamas leidinys, kurį įsteigė pirmininkas Artur‘as Herman‘as) redaktorės Dr. Nikolajew Christina, perėmusios radagavimo vairą iš Anna Mari Lepos, nerimas. Ji buvo ir šios gimnazijos mokinė ir jos Kuratorijos reikalų tvarkytoja, pergyvena, kad gimnazija palengvėle tampa vokiška ir lieka tik jos pavadinimas… Mane, kai lankiausi vėliau, nemaloniai nustebino – atleiskit, bet pavadinsiu tai, prakeiktu lietuvišku praktiškumu – sugebėjimas lietuvybei šventos vietos kiemą paversti nemokama automobilių stovėjimo aikštele ir lietuviškų prekių turgumi…

Dr. Vincas Bartusevičius, Vokietijos Lietuvių Bendruomenės (VLB) Garbės pirmininkas Wittliche 2017 m. rugpjūčio mėn. Rašė (kalba netaisyta), kad „Vykstančiose diskusijose dėl Vasario 16osios gimnazijos ateities matosi, kad daug kam nėra žinomi mokyklos ir jos Kuratorijos steigimo aplinkybės ir paskirties istorija”. Savo išsamiame darbe jis rašo, kad „Kai dėl daugumos lietuvių karo pabėgėlių emigracijos į užjūrius Vokietijoje dėl mažo mokinių skaičiaus užsidarinėjo viena po kitos stovyklose veikusios gausios (per 25) gimnazijos, VLB Valdyba savo 1950 m. rugpjūčio 18 d. posėdyje nutarė Vokietijoje išlaikyti nors vieną (dar nesilikvidavusią) gimnaziją Diepholzo miestelyje. Tą data reikia laikyti Vasario 16osios gimnazijos įsteigimo data, nors vardas jai duotas 1951 m. sausio 2 d. posėdyje, o pats krikštas įvyko tik 1951 m. vasario 16 d. Nuo jos įsteigimo iki 1968 m. birželio 30 d. VLB Valdyba tiesioginiai rūpinosi visu gimnazijos išlaikymu. Mintis sukurti specialų juridinį asmenį vien gimnazijos reikalams tvarkyti, neatsirado staiga. Jau ką tik gimnaziją įsteigus, buvo manančių, kad jai ir VLB Valdybai būtų naudingiau, jei gimnazija turėtų savo organą, kuris ja viena tesirūpintų. Jis atlaisvintų VLB Valdybą nuo didelės darbo naštos ir atsakomybės ir palengvintų jai geriau atlikti savo kitus tiesioginius uždavinius. Kita vertus, gimnazijai taip būtų suteiktas pastovesnis pagrindas (kas keletą metų pasikartojantys Tarybos ir Valdybos rinkimai!) ir ji nebūtų surišta iš esmės su pabėgėlių reikalais, t. y. neturėtų politinio atspalvio, o būtų įstaiga, kuri rūpintųsi vien švietimo reikalais. Priimtiniau toks darinys vėliau atrodė ir gimnaziją finansiniai remiančios vokiečių Pabėgėlių reikalų ministerijos pareigūnams, nes išlaidas švietimui ir mokyklai kasmetinėse parlamento valstybės biudžeto sudarymo komisijose jiems būtų lengviau pagrįsti. Todėl VLB Taryba savo 1968 m. kovo 31 d. posėdyje pagaliau priėmė Vasario 16osios gimnazijos Kuratorijos statutą. Pagal jį, Kuratorijai buvo pavesta ateityje savarankiškai tvarkyti visus gimnazijos išlaikymo reikalus, o Lietuvių Bendruomenei, kaip savininkei, joje pramatyta daugiausiai atstovų: tuo metu iš vienuolikos penki. Todėl nors teoriškai nuo tada gimnazija pasidarė tiesioginiai nuo LB nepriklausoma, tačiau praktiškai ji liko ir toliau viena iš svarbiausių LB Vokietijoje institucijų. Kuratorijos nariais tapti buvo kviečiamos institucijos bei organizacijos, kurios rūpinosi lietuvių švietimu arba kurios jau tada padėjo išlaikyti gimnaziją. <…> Kuratoriją sudaryti turėjo tik lietuvių organizacijų atstovai. Vokiečių vyriausybės įstaigos, kurios jau tuomet stambiomis sumomis rėmė gimnaziją, atsisakė būti Kuratorijoje nariais. Tarybos priimtuose bendruosiuose Statuto nuostatuose apibrėžtas Kuratorijos tikslas ir uždavinys: išlaikyti lietuvišką mokyklą su bendrabučiu. Draugija vadinasi „Lietuvių Vasario 16 gimnazijos Kuratorija”; ji yra užregistruota draugijų sąraše; jos būstinė yra Hemsbache Rennhofo pilyje, Romuvoje.

Kuratorijos tikslas: nuolat rūpintis gimnazijos egzistencija, mokomuoju personalu ir mokiniais; budėti, kad gimnazijoje besimokantis lietuvių jaunimas būtų auklėjamas krikščioniškos dorovės ir demokratinės tolerancijos dvasia; kad jis turėtų sąlygas pasisavinti lietuvių tautines ir kultūrines savybes bei papročius; kad gimnazijoje būtų mokama lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos.

1968 m. balandžio 28 d. Romuvoje įvyko Vasario 16osios gimnazijos kuratorijos steigiamasis susirinkimas, į kurį atvyko pakviestųjų institucijų ar organizacijų skirti ar rinkti atstovai <…> Faktinis ir buhalterinis gimnazijos atskyrimas nuo VLB Valdybos įvyko 1968 m. birželio 30 d. Liepos 1 d. gimnazija buvo tvarkoma jau naujo šeimininko. Vasario 16osios gimnazijos Kuratorija 1968 m. lapkričio 11 d. Weinheimo teismo draugijų registre buvo įregistruota kaip juridinis asmuo.

Atskiras lietuvių gimnazijai išlaikyti organas niekuo neišskyrė gimnazijos ir Bendruomenės. Ateities ryšį tarp Bendruomenės ir Kuratorijos taikliai išreiškė gimnazijos direktorius V. Natkevičius savo 1968 m. pranešime VLB Tarybai: „Buvo noras ir tarp pačių lietuvių atskirti gimnaziją nuo Bendruomenės šiek tiek akivaizdžiau, tačiau jokiu būdu jos neiškirti iš Bendruomenės. Todėl ir nustatyta, kad Bendruomenė Kuratorijoje turi daugiausia atstovų. Bendruomenė ir gimnazija yra surištos neišardomais ryšiais, viena be kitos negali kaip reikiant egzistuoti. Todėl Bendruomenininkų nuoširdi parama gimnazijai yra būtina“. Bendruomenei ir toliau rūpėjo gimnazijos likimas, ji ją pagal išgales rėmė, nors į jos kasdieninius reikalus ir nesikišo. Gimnazija buvo vienintelė didesnė lietuvių tvarkoma įstaiga Vokietijoje su apmokamais tarnautojais ir kitais tokioms įstaigoms būdingais resursais. Todėl visai natūralu, kad Romuvos sodyba su lietuviams priklausančiais pastatais, virto ir kitų lietuvių organizacijų ir net viso veikimo centru. Todėl yra tikrai tragiškas ir pragaištingas nesusipratimas, kai ypač paskutiniaisiais metais yra bandoma dirbtinai supriešinti abi organizacijas visiškai ignoruojant jų bendrą tikslą, istorinį ryšį ir natūraliai išaugusį simbiozinį santykį. Tai yra visais atžvilgiais kontraproduktyvu ir gali būti daroma tik arba iš padėties nesupratimo arba blogos valios.”

P. Christina sako, kad „Vakarų politikai ir sovietų ambasadai gimnazija visada buvo rakštis akyje, kad neužmirštų, kad egzistuoja lietuviai ir lietuvių kultūra. Politinėje sferoje, daug kas vyko bendrai su itakingesniais Amerikos lietuviais. Ju bagotesnioji dalis prisidėjo prie gimnazijos išlaikymo, kaip ir didelė dalis visai paprastų iš Lietuvos kilusių žmonių, kurie tik kelias markes kas menesi (5-10 DM) skirdavo gimnazijos išlaikymui. Labai svarbu buvo skautų susivienijimas, o katalikams dar ir ateitininkai. Klerikalinė katalikinė įtaka pirmaisiais dvejais dešimtmečiais buvo ženkli, bet asmeniškai aš niekada nejaučiau diskriminacijos dėl rusiškos pavardės (Nikolajevaitė) ar evangelikų tikybos. Tarp mokytojų vyko diskusijos dėl politinių ir visuomeninių nuomonių. Iš tokių peštyniu ir atsirado išvada, kad gimanzija yra krikščioniška, o ne „tik” katalikiška. Iš naujos kartos mokinių pažįstu nedaugː iš Diawaros šeimos Gabija lankė mokyklą su mano sūnumi.

vasario-16-os-gimnazijoje-su-n-paltiniene-giminaicias-vyro-koncerte

Vasario 16-osios gimnazijoje su Nele Paltiniene

Iki Andriaus Šmito išejimo, gimnazija tuo buvo svarbi. Kiekvienas su lietuviška kilme, jeigu tik būta nors vienos lietuviškos  senelės, galėjo lankyti gimnaziją ir sužinoti ką apie lietuvius, jų kalbą ir kultūrą, ir kad nereikia gėdytis, kad tėvai ar protėviai iš Lietuvos. Pasisekė
ir tai, kad daug kas lankė gimnaziją tik kelis metus, bet jie žinojo šį tą apie Lietuvą. Kai gimnazijos išlaikymui nusprendė priimti vokiškus mokinius ir dar atėjo nauja direktorė, prasidėjo kažkas keisto, paprastiems lietuviukams iš paprastų šeimų sunku net patekti i gimnaziją. Situaciją analizavo vertas paminėjimo, neseniai miręs sociologijos profesorius Gerhardas Bauras.”

Minėtoji redaktorė buvo išrinkta ir į gimnazijos valdymo struktūras, yra labai susirūpinusi jos etinėmis, demokratinėmis ir finansinėmis elgesio su darbuotojais ir mokiniais normomis. Ypač jai neramu, kad labai atitolta nuo pagrindinio uždavinio – lietuvybės ugdymo. Mums, būnantiems Lietuvoje, Vasario 16-os gimnazija iki šiol gaubiama beveik neliečiamos mistiškai šlovingos aureolės, nors visi pasaulio rūpesčiai paliečia ir ją. Ar tiek metų lietuvybę puoselėjusiai įstaigai rasime noro ir išteklių vieningai padėti?

Gausiai mano cituojamas (nes aptariama tema toli ir nuosekliai nėra galimybės ją analizuoti) dr. Vincas Bartusevičius rašo, o su jo mintimis sutinka ir dr. Ch.Nikolajew, kad „Gimnazija yra ne kieno nors (ir ne Kuratorijos valdybos) asmeninė nuosavybė, kad galėtų būti taip savo nuožiūra tvarkoma, lyg būtų privati bendrovė. Ji yra visos Bendruomenės nuosavybė, todėl jos veikla yra su pagrindu įdėmiai visuomenės stebima ir jautriai reaguojama į pasitaikančius skaidrumo ar nustatytų pagrindinių tikslų nesilaikymo atvejus.

Kuriant Kuratoriją nelengva buvo rasti tinkamą formą. Atskyrus gimnaziją nuo tiesioginės Bendruomenės atsakomybės viltasi išvengti dienos politikos reikalų, kurie dažnai kenkdavo gimnazijos pedagoginiams tikslams, tikėtasi gimnazijos vadovų su didesne patirtimi auklėjimo ir mokymo srityje, negu kad jų būdavo VLB Tarybos narių sudėtyse. <…> Keliasdešimt tarnautojų turinčiai įstaigai vadovavime dirbta tik visuomeniniais pagrindais. <…> Pasirinkta nors ir netobula Kuratorijos konstrukcija funkcionavo visai neblogai tol, kol buvo užtikrinta, kad gimnazijos administracijoje dirbtų pastovūs, nuolatiniai pilno etato darbuotojai, kol į Valdybą buvo renkami gerai gimnazijos padėtį ir gyvenimą perpratę netoli Hiutenfeldo gyvenantys asmenys, kol ir organizacijų siųsti atstovai Kuratorijoje buvo artimiau susipažinę su specifinėm mokyklos problemom. Visa tai netolimoje praeityje suiro. Įvairių dalinai ir tragiškų įvykių pasėkoje sugriuvo visas nusistovėjęs administracinis aparatas. Naujiems žmonėms reikėjo pradėti dirbti, daugumoje visiškai tam nepasirengusiems, pakankamai nesusipažinusiems su padėtimi ir teisiniais reikalavimais. Ir iki šiol vis dar tenkinamasi sunkiai permatomais patarėjų provizoriumais. Direktoriai atvyksta iš kito pasaulio, kurių ne visos praktikos čia priimtinos. Valdybos nariai gyvena toli nuo gimnazijos ir retai ten pasirodo. Panašiai toli nuo gimnazijos reikalų stovi dalis ir Kuratorijos atstovų, kurie apie faktinę gimnazijos padėtį sužino tik iš kitų „pasakojimų“. Kadangi reikalai dažnai yra gana sudėtingi ir nenorima į juos gilintis, paliekama juos iš esmės neišnagrinėtus Dievo valiai.

vasario-16-os-gimnazijos-choras-prabilus-sajudziui-pas-popieziu

Gimnazijos choras susitikime su  Popiežiumi

Iš to, kas pasakyta betgi seka, kad Kuratoriją sudaryti buvo kviesti ir iki šiol yra kviečiami ne atskiri privatūs fiziniai asmenys, o organizacijos ar institucijos, kurios padėjo ir padeda išlaikyti gimnaziją, taigi juridiniai asmenys. Pastarieji, prisiėmę kvietimą, tuo pačiu prisiėmė vykdyti ne bet kokią veiklą, bet užtikrinti pagrindinį Statute formuluotą tikslą „išlaikyti Vasario 16 gimnaziją ir jos bendrabutį …“ ir yra galutinėje sąskaitoje atsakingi už tikslo įgyvendinimą ir savo paskirtų atstovų veiklą Kuratorijoje. Lauktina, kad sutikusios tapti Kuratorijos nariais organizacijos ir įstaigos daugiau nei iki šiol domėtųsi jų paskirtų atstovų veikla Kuratorijoje. Ypač dabar, kada visi ženklai rodo, jog gimnazijos vairas sukamas lietuviškumo mokykloje likvidacijos kryptimi.

a-skamp-1

Grupė SKAMP

Lietuvai tapus nepriklausomai ir vokiečių valdžiai atsisakius toliau įprasta apimtimi remti lietuvių gimnaziją, o Lietuvos Vyriausybei nesiryžtant kompensuoti visą vokiečių nutrauktą paramą, buvo rastas finansavimo modelis, 2000 m. atvėręs duris į gimnaziją ir vokiečių vaikams. Tas pirminio tikslo išlaikyti lietuvių gimnaziją nepanaikino. Todėl, jeigu kviesti nariai į Kuratoriją ateityje nenorėtų ar negalėtų išpildyti nustatytų tikslų, tada jiems beliktų šių prisiimtų pareigų atisakyti ir iš Kuratorijos išstoti.

Gal būt, pasikeitus laikams, lietuvių gimnazija nebus reikalinga. Bet tą nustatyti ir mokyklą uždaryti arba esminiai pakeisti jos pobūdį gali tik rinkti Vokietijos Lietuvių Bendruomenės organai – VLB Taryba ir VLB Valdyba. Gimnazija nuo pat savo įkūrimo turėjo sunkumų įvairiose srityse. Tačiau ji išsilaikė taip ilgai, kadangi už jos egzistenciją vieningai ir sutartinai buvo nuolat kovojama iš įsitikinimo, jog tautinę tapatybę svetur išlaikyti yra ne vien tėvų uždavinys, o visos Bendruomenės! Dabar pridėtume, kad tai turėtų būti ir Lietuvos valstybės pareiga. Bet ar dar yra pasiryžimo už tai taip besąlygiškai kovoti?”

Tokius klausimus užduoda analitikai. Lietuvoje mes kalbame apie Lietuvą visame pasaulyje, apie lietuvių vienybę. Vokietijoje gyveną mūsų tautiečiai neturėtų kalbėti apie mūsų valdžių pasistumdymus ir pajusti mūsų dėmesio stoką, nes jie mūsų kovų laiku nepaisė savo užimtumo: nuo pokario iki dabar, nuo elementarios buities detalių, literatūros ir muzikos iki dabartinės labdaros jie mums padeda. O mes? Juk šioje gimnazijoje lietuvybės saugojimo funkcija gimė, tradicijos viso pasaulio lietuvių bendruomenėse išsilaikė.

Iš patirties tautinės vienybės tema

Manęs nei kiek nestebina p. Christinos žodžiai apie gėdą vadintis lietuviu vokietijoje. Tik mūsų neišgyventas liberalizmas leidžia galvoti, kad visose šalyse turime vienodas teises. Pokariu daugybė mano giminaičių paliko Lietuvą ne iš gero gyvenimo. Pamenu, kuomet teta, Vokietijoje gyvenusi nuo pokario sakė: “Aš ne vokietė, bet jau ir ne lietuvė. Man reikia kažkuo būti šiandien. Aš vadinu save pasaulio piliete”. Jos susijaudinimas buvo begalinis, nes žmogus daugybę metų su kažkuo save tapatina. Stebėjau, kaip ji renkasi rūbus ar patiekalus. Rastikalus – toks stebuklingas žodis – etnografinis… Rūbai su ornamentais, šventiniai stalai su neįprastais patiekalais… Etnografija. Nebūtinai lietuviška. Bet ar tai tikrai gražu ir skanu, ar savęs paieška – nesupratau, nors pasirinkimas nerealus… Jos svečiai iš Prunckienės vyriausybės kivį valgė kasdami, stebėdami mokėmės… Ar tokios dvasinės – pažintinės egzistencinės problemos kamuoja dabartinius ekonominius išvykėlius?

Savotiškai meilės Lietuvai mane mokė ir vilko vaiko dienas išgyvenęs, Vokietijoje gyvenęs, dabar a.a. Gerardas Lepa (apie jo globalius nuopelnus Lietuvai prieš keletą metų rašė garsusis architektas M. Purvinas nekrologe, laikr. „Voruta”). Būdamas paprastu dirbančiuoju p. Gerardas daug vertė, kasinėjo Kaliningrado apylinkėse, pažinojo daug iškilių Lietuvos žmonių, vienatinę dukrą leido mokytis Vasatio 16-os gimnazijoje, dažnai joje lankydavosi, su teta priglausdavo namuose kitų kraštų lietuvaičius per atostogas ir tt. Šeima ypač aktyvi buvo Nepriklausomybės priešaušriu. Gerardas nuolat sakydavo, kad mes tiesiog sustabarėję leidžiam sau gulėti šilto purvo vonioj net negalvodami, kad galime prisileisti švaraus vandens… Reikia mokytis, tobulėti, keistis, būti drausmingiems, dalyvauti, nebijoti savo nuomonės…

Vokietijoje šalia Bonos yra ir Pabaltijiečių namai. Jiems vadovavo latvis, o ten gyveno tie, kurie iš raudonosios šalies atvykę tarybmečiu mokėsi Vokietijoje – kad pigiau… Lietuvių bendruomenė ten ruošdavo savo renginius. Nuostabūs buvo lietuvių literatūros išmanytojo, patrioto A. Herman‘o organizuoti renginiai. Viename buvau sutikusi ir Donelaičio provaikaitį. Jo paskaitos apie šlovingo mūsuose giminaičio kilmę jums nenorėčiau pakartoti, nes po jos mane tiesiog „išmetė” į rūmus supančius kalnų keliukus ir net eilėraštis gimė… Provaikaičio pavardė dabar – Donelis ir tautinio bendrumo nedaug… Susiduriame su gėda būti iš atsilikusios šalies…

Po laisvės atgavimo, visos globaliosios, gerovės šalys puolė mus mokyti naujų darbo metodų. Lyg ir puiku. Kartą mūsų grupei vadovavo toks „tikrinis” škotas (maždaug kaip mūsų atokūs žemaičiai). Taip susiklostė dienotvarkė, kad mus pietumis vaišino pats tuometinis EUROPARC direktorius. Nenusakomai puikaus auklėjimo žmogus. Visiems rado ką gero pasakyti. Visiems kilo noras pateisinti tai, už ką buvai pagirtas, bet ūpą numušė vietinis škotas į daug ką žiūrėjęs buitiškiau… Su atlaidžia tėviška šypsena jis pasiūlė paprašyti jo priimti į savo namus ar draugų barbekiu… Esame geri, kol nekeičiame jų asmeninio gyvenimo ir vertybių, t.y. kaip sakė slavai – trečia rūšis, ne brokas… Raudonos lygybės arba šiuolaikinio liberalaus laisvumo nuspalvinti išvykę į užsienį bandome būti pasaulio lygiavertiškaisiais nesuvokdami jų etiketo… Net raketas kartu leisdami į kosmosą būsime ne vietiniai, nesuprantantys jų vertybių, arba, kaip sako aukštaičiai, atėjonys. Didūs mes tik savo žemėje. Mes nenorime azijiečių, jie nenori mūsų… Vyresnieji gal dar atsimins laikus, kai tarybinės ekskursijos vykdavo į parausvintą kapitalizmą – pvz. Rytų Vokietiją. Pardavėjos, pamačiusios, kad išlipa tarybinių turistų grupė prašydavo: nesuverskite sulankstytų prekių, nes daugeliui perkančiųjų reikėjo patikrinti siūles…

Ar mes viduje vieningi? Man labai gražios stiprios, vieningos, daug nuveikiančios Utenos kraštiečių bendruomenės. Labai savotiškas Visagino ryšys su savais užsieniuose. Ignalinos r. tampa savitu vien dėl dviejų kraštiečių klubųː Ignalinos kraštiečiai – aristokratai arba aukštaposčiai, vadovaujami Renės Jakubėnaitės, renkasi savivaldybės reprezentaciniuose renginiuose, aprašomi ir fotografuojami. Jie yra kviečiami ir kviečiasi rajono tarybą, svečiuojasi dvarų muzikos renginiuose, leidžia neįvardintos autorystės knygas… Rytinėje rajono pusėje veikia Švenčionijos klubas, kuriame senjorai, veikia p. Ganusauskienė, Juodagalvis, Cibulskas ir kiti. Saviškius jie kviečia į Vilniaus karininkų Romovę, rajone stato atminimo kryžius ir akmenis, knygelėse pasakoja apie kovas, miesto renginiuose – reti svečiai, aprašomi spaudoje tik pasisakę Mielagėnuose ar Tverečiuje… Iš pasakojimų supratau – nesusitinka…

Vienybė – stiprus dalykas, bet gal mums geriau išlaikyti, jauninti ir tobulinti turimas bendruomenes, pačią šalį, kuri galėtų tapti sektinu pavyzdžiu? Kodėl nestiprinti mūsų šalies pakraščių? Juk norintys iš Baltarusijos ar Suvalkų gali mokytis ir čia – savi vaikai internatuose gyvena, į mokyklas tėvai po keliasdešimt kilometrų veža. Mokyklos šalies pakraščiuose su visais savo bendrabučiais tuščios… Humanitarinis universitetas veikia… Lyg ir privalomasis savo paslaugų kišimas vertės neprideda, o kas nyksta, nesaugome. Naujalietuviai užsienyje pirma turėtų pasiekti pilietinės brandos, sąmoningumo, o tada tikrų dalykų mokyti užsienio mokyklėlėse – istorija kinta, o tautinio aprėdo nedėvėjo taip, kaip dabar užsienyje rodo…

508 Iš viso matė 4 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.