Home » Protakos » Didžioji saulėtekio pakraštėlio šventė – Marija Magdalena

Didžioji saulėtekio pakraštėlio šventė – Marija Magdalena

Didžioji saulėtekio pakraštėlio šventė – Marija Magdalena

Raimondas GUOBIS

Liepos 21-os sekmadienis buvo ypatingas, mat didžiausia vasaros šventė – Šv. Marijos Magdalietės atlaidai švęsti Vyžuonose. Didžiausi atlaidai – Šv. Vincentas – vyko ir miškų šventovėje – Inkūnuose. Man, kaip tam ubagui senovėje, buvo sunku pasirinkti – nors persiplėšk, juk negali vienu metu ir ten, ir ten pabuvoti. Iškilmės tuo pat metu, net pamaldų pradžia ir ten, ir ten – vidurdienį. Mečiau burtą ir palankių ženklų pažadintas iškeliavau į brangias, palaimingas man, o ir mano protėviams, Vyžuonas.

 

Mielas širdžiai kampelis ir neišsipildęs šeštadienis… Tai pats rytinis Anykščių krašto pakraštėlis, sodžiai, laukai, miškai, svaigūs kalvynai tarp Svėdasų bei Debeikių, nuo seno priklausę ir dabar priklausantys istorinei Vyžuonų parapijai. Varkujų, Jononių, Žaliosios, Kunigiškių, Vilkabrukių, Vainiūnų ir kitų sodžių dvasinio gyvenimo centras yra baltabokštė Šv. Jurgio bažnyčia jaukiame miestelyje ant Vyžuonos upelio kranto. Didžiausia maldų ir bendrystės šventė tiems žmonėms – Marijos Magdalietės, taip vadinamos Magdalenos, atlaidai. Vyžuonose, kaip ir daugumoje sena tradicija gyvenančių Aukštaitijos miestelių, didžiausia pasaulietinė šventė, kraštiečių suvažiavimas, linksmi, o kartu ir rimti dalykai sujungiami su svarbiausiomis bažnytinėmis iškilmėmis – didžiausiais atlaidais. Visi kraštiečiai laukia vasaros gražumo, dažnai jau šviežio grūdo duona bei pyragais pagardintos Magdalenos šventės. Tik ir girdėti apie tai, kad susitiksim Magdalenoje, kad užsuk Magdalenoj, kad gražiai gyvenk iki Magdalenos. Jau šeštadienį Vyžuonos buvo kupinos šventinės nuotaikos: sumaniai surengtoje šventėje prabočių atminties dūmu į padanges skleidėsi Pagonių kalnelio apeigos, vėjas plakė didžiulius balto audeklo skiautinius. Ten pat, istorinėje kryžkelėje, vyko seno žydiško turgaus prekyba, o raudonų plytų mūro rūsyje vietiniai medžiotojai, nešykštėję žvėrienos, surengė Vyžuonas valdžiusių kunigaikščių Radvilų virtuvės vertas vaišes. Teatro skraistėmis ir balsais, judesiais istorinės asmenybės apsireiškė bažnyčioje. Visuomenei parodytos Vytauto Didžiojo laikus siekiančios bažnyčios relikvijos – liturginiai indai, monstrancijos, kunigų apdarai, atverta ir didžiųjų Lietuvos valstybės kūrėjų Radvilų giminės kapavietės anga. Būta ir kitų įdomybių, supiltų į šventės „Neatrastos Vyžuonų legendos“ kraitę. Ir aš ten širdimi buvau, nes pažadėtą šeštadienį iš manęs tamsos karalystė pagrobė, bet sekmadienis visas netektis su kaupu atlygino. 

Didysis Magdalenos sekmadienis – jau įprastai karštos vasaros vidurdienio prieangio skaidrumu, skaisčios saulės spinduliais nutviekstos Vyžuonos, kiekvienu kampeliu švente spinduliavo. Kaip niekad didelis kermošiaus turgelis. Tai šen, tai ten kiemuose susėdę giminės, artimieji, kava, arbata ar jau kuo stipresniu gaivinasi, vis dar miegus sklaido ir praeitos dienos įspūdžius mintyse gena. Judriausia nedidelė į kapines vedanti gatvelė – ja ir mašinos zuja, ir pėsti pulkeliais ar mąslioje vienumoje žingsniuoja. Jauki, amžių atmintimi paženklinta, siauručiu keleliu besidriekianti nuo krikščioniškos pradžios iki amžinybės. Didis sutapimas, kad (ko gero) seniausia miestelio gyventoja šioje jaukumoje gyvena. Norėjau aplankyti, labai norėjau, tik neprisibeldžiau į jos namus… Norėjau išgirsti dar kartą nors vieną žodelį iš seniausių laikų: gal dar ir apie šaulius. Lietuvos šaulių sąjunga gimė 1919 m. (kaip ir ji), toje organizacijoje dalyvavo…

Neišsipildymo švelniai paliestas nusiskubinau ten, kur už tribokščių raudonų plytų ir akmenų mūro vartų, parapijos kapinėse, po gražuolėmis pušimis, aukso smiltyse jų artimųjų kaulai ir atmintis dūla: ten po pušimis mano proseneliai, seneliai, jų artimieji ilsisi. Pasimelsti, žvakelę uždegti, dar ir pažįstamą susitikti. Beveik visi dar gyvi buvom viename lopinėlyje, kapavietėse jaukioje giminės draugėje pasitikome. Čia ir giminaičius netikėtai sutikau – jie iš mano močiutės Konstancijos brolio Kazimiero šeimynos. Tokių susitikusių besikalbančių pulkuoja daugybė. Vis prisimena, vis tokia gražia šnekta, kaip kadais ir močiutė, apšneka, apgaili: „Kų gi beatminsi, šitek metų praaja…“

Magdalenos pamokos ir kunigo jubiliejus – svarbūs visiems. Jau greitai vidurdienis, žmonių minios, vieni pašventoryje smagiai kalbasi, kiti jau bažnyčioje palaimingoje tyloje poteriauja, apie savo būtį mąsto, kiti gi į procesiją buriasi. Tautiškai pasirėdžiusios moterys, jų tarpe ir manoji mokytoja iš Žaliosios laikų Irena Bražiūnienė. Ji mergaites barstytojas rikiuoja ir pamokymais prieš žygį aplink šventovę drąsina. Vyrai iš klėtelės lobyno, iš paslaptingos prieblandos neša į šviesų šventorių spalvingas vėliavas, ima ir žibintus, su džiaugsmu rengiasi baltus procesininkų drabužius. Čia ir Juozas Rušas, kad nieko netrūktų rūpinasi, ir nepailstantis Saulius Šližys – šventiška šypsena ir rūpesčiu spindi jo veidas. Vikriai smunka į bažnyčią, linksmas grįžta suradęs bent kelis vyrus, ar dar trūksta? Jo prašymo, kaip evangelijų Pauliaus, veik kiekvienas paklauso. Rodosi viskas gerai, teisingai, tvarkingai surikiuota, šventovės šventume Garbės himnas jau aidi, šv. Mišių aukai vadovaujantis vyžuoniškis, nūnai Joniškėlio klebonas Virgilijus Liuima į rankas monstranciją ima, jį atlydėjusio Joniškėlio choro giesmininkai, jų vadovė Jolanta Giedraitienė, pakiliai pradeda „Viešpatie, Jėzau…“ Ir pajuda procesija aplink bažnyčią, žmonės visą šventorių užtvindo, nepalieka nei tarpelio, tiesiog gyva juosta brangią šventovę apjuosia. Varpai baltame bokšte Viešpaties šlovei skardena, giesmė ir vėliavų šilko šnaresys su smilkalų dūmų aitrumu susipina ir dar labiau jaukias akimirkas pasaldina.

Suma, su daugybe patarnautojų, vaikučių, rimtų vyrų ir rūpestingų moteriškių, su dar dviem klebonais – užpalėnu Jonu Bučeliu bei vietiniu Eugenijumi Staleronka – prie altoriaus. Visų akys daugiausiai krypo į aukštą, tvirtą ne tik pažiūrėti, bet ir tikėjimo tiesas šventai sergėti gebančio kun. V. Liuimos, kuris šioje Magdalenos šventėje dar ir trijų dešimčių kunigystės jubiliejų šventė. Gražiais palyginimais jis kalbėjo apie didžias tikinčio žmogaus gyvenimo vertybes, apie klystkelius, pasirinkimus, labiausiai žmogų viliojančius… Gyvenime lydinčius dalykus – turtą, garbę, bičiulius, šeimą – vadino žmonomis, pažymėdamas, kad didžioji vertybė, kurią reikia puoselėti, yra siela.

Brangu ten, kur močiutės Konstancijos brolių gyventa… Plūstelėjo iš šventovės glėbio žmonės pulkais, dar būriavosi šventoriuje, kai kas paveikslavosi, kiti turguje ilgus, spalvingais popieriukais puoštus „kermošavus“ saldainius pirko, kiti didesnę prekę derėjo.

Ir man ant Plaušų kalno šiemet Mgadalenos pakermošio pietūs išpuolė, pas pačius tikriausius gimines, kurių vos ne dvi dešimtys už stalo sode, jaukioj vėsoj, po obelimi susėdo. Ir buvo gera savųjų tarpe – taip, kaip protėviams čia gera būdavo.

guobis-vyzuonos-3

Šventa valanda: Vyžuonų klebonas Eugenijus Staleronka (kairėje) ir kun. jubiliatas Virgilijus Liuima

guobis-vyzuonos-4

Parapijos vėliava brandaus parapijiečio Stasio Masionio rankose

guobis-vyzuonos

Baltasuknių barstytojų pulkelį vedasi Irena Bražiūnienė  R. Guobio nuotraukos

49 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.