Home » Protakos » Didžioji rugpjūčio prasmė

Didžioji rugpjūčio prasmė

Didžioji rugpjūčio prasmė

Dalia SAVICKAITĖ

Kaime rugpjūtis – karščiausio darbymečio metas. Mums – miestelėnams – dažniausiai atostogos. Vis rečiau susimąstome apie savąsias šaknis: vis rečiau užsukame į senelių sodybas, vis rečiau prisimename prosenelius, sūriu prakaitu priartinusius mums šiandienos civilizacijos pasiekimus, išsaugojusius kalbą, kultūrą, savimonę… Rugpjūtis – virsmo į rudenį mėnuo, todėl derėtų galvoti ir apie didžiąją prasmę turinčius dalykus. Senovėje šį mėnesį vadindavo paukštlėkio arba dagos – pjūties. Subręsta sodo vaisiai, suauga daržovės. Žemdirbio vaisių gausa. Metas, kada ruošiamasi žiemkenčių sėjai. Tik trumpai pasidžiaugęs saule, grūdas vėl slepiasi po žeme. Mėnesio pabaigoje dažnai ima vėsti, kartais pasirodo šalnos – pirmieji rudens pranašai. Padaugėja vėjuotų dienų. Vienas pirmųjų auksu puošiasi uosis. Sename padavime pasakojama, kad jis per savo gerumą atidavė neteisybei akis ir todėl nežino, kada lapus sprogdinti, kada auksinti, kada mesti… Praėjusio amžiaus orų analizė rodo, kad po šv. Lauryno (10) perkūnas jau labai retai trenkia. Lenkų mokslininkai apskaičiavo orų anomalijas artimiausiems 500 metų. Jie išsiaiškino su Saulės aktyvumu susijusius ritminius temperatūrų svyravimus Rytų Europos šalyse (periodai: 11, 22, 90, 200 m.). Jų nuomone, šalčiausių žiemų reikia laukti 2054, 2247 ir 2492 m., ypač šiltos žiemos būsiančios 2151 ir 2360 m. Karščiausios vasaros numatomos 2027, 2138, 2218 2308, 2398, 2487 m. Daug snigs 2076, 2143, 2208, 2296 ir 2449 m. Gal kam šios datos ir nebepravers, bet šeimos metraščiuose pažymėkite savo anūkams – jiems ko gero bus įdomu sužinoti, ką mokslas prognozavo…

Dangaus šypsenos

Sunku vasaros metu vaikams. Ne tik socialinio gyvenimo prasme. Lauke dar taip šviesu, o mamos varo miegoti. Seniau senolės prieš užmiegant sekdavo pasakas. Įdomu, kad neklaužadas jos ne neigimu, bet teigiamu pavyzdžiu, pagyrimu, žodžiu stengdavosi sudrausminti: jei kas neklausydavo, jos suraukdavo kaktą ir garsiai sakydavo: „Triu, triu, triu. Ar neregėjot kiškių, meškų, briedžių, lapių ir vilkų. Su nagais, su ragais, su kanopom ir dilgėlių karčiais? Su mėnulio akim, žarijų burnom? Ar neregėjot blogų Juozukų ir Maryčių?“ Ir senolė pati gindama atsakydavo: „Neregėjau. Regėjau tik gegutę, kuri kukavo, sniegeną, kuri čiulbėjo, zuikį, kuris pyragą nešė, briedį, kuris saldainius vaikams barstė. Pas mus visi vaikai geri – geri gerutėliai.“ Gal pagyrimas skatina? Gal vaiką, kaip, beje, ir kiekvieną mūsų, ramina tikėjimas gerosiomis asmens paskatomis, o tuo pačiu ir kuria geresnį supantį pasaulį, jaučiantį ne vien žemę po kojomis, bet ir žvaigždes matantį.

Jau lyja žvaigždėmis. Sakoma, kad kai žmogus gimsta, jam danguje užsižiebia nauja žvaigždė – jo žvaigždė. Ji žiba, kol gyvas žmogus. Vienur manoma, kad krintanti žvaigždė reiškia kažką mirštant. Kitur, kad tuomet atėjusi mintis reiškia jos išsipildymą; dar kitur, kad yra aitvaras ir ją pamatęs gali ant galvos benusileidžiančio svečio sulaukti. Jei esi darbštus – turtų prisidės, o jei kišenė kiaura – tai ir aitvaras negelbės…

Jau nuo gamtameldiškų laikų lietuviams buvo žinomas sidabrinių žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne – Sietynas. Sakmėse suasmenintas Sietynas buvo laikomas žmonių globėju, jų giminaičiu. Iš Sietyno padėties danguje žemdirbiai, žvejai nustatydavo nakties laiką, rikiuodavo darbus. Rudenį, kai gervės ir gandrai imdavo rinktis į pulkus, sakydavo: „Kad Sietynas lig auštant ateis į pietus – laikas rugius sėti, linus merkti, obuolius skinti, grybus žiemai slėgti…“ Apie Senąjį Daugėliškį, Paringį, Ceikinius žiūri į žvaigždžių vainikėlį ir sako „Žvaigždės sesutės vainikėlį pina, tilvikėlis ragina: „Pilk, pilk, rugelius dirvon pilk“, o išskrendančios gervės linki; „Laukui laukeliui – gražių rugelių. Kur-ly, kur-ly. Saulute, nenuskęsk pabaly. Sietynėli, žibėk padirvy“…

Rugpjūtis gamtoje

Rugpjūčio pradžioje visiškai subręsta kviečiai, miežiai ir avižos, prinoksta slyvos, bruknės. Prasideda vasarojaus dorojimo darbai, daržų tvarkymas, pradedama kepti šviežia duona. Tai vis besirandančių, nesibaigiančių gamtos gėrybių rinkimo metas. Upokšnių, ežerų pakrantes, pamiškes, girių erčias, raistų salas, griovių ir kalnelių atšlaites, saulėtus skardžius savo raizgalyne papuošia gervuogės – dar kitaip meilės uogomis vadinamos. Gervuogės pražysta vėlai: birželio–liepos mėnesiais. Žydi švelniai, kreminiais žiedais. Gervuogė – artima radastos (laukinio erškėčio) giminaitė. Liaudyje ji dar draske (nes jos stiebas apibertas smulkiais dygliukais), krūmuoge, gervena, zervyna, meilute, meiluže bobučių pakrikštyta. Jos uogos noksta ilgai: nuo apatinių iki viršutinių šakų. Paskutinės raudonai juodos uogos pasirodo spalį, nors sakoma, kad paskutines uogas sulesa išskrisdamos gervės. Žmonės vis kartoja, kad tai pavėlavusios meilės uoga, nes rudeninė žmogaus meilė turi savų vertybių: ji karšta it ugnis ir svaigi tarsi gervuogių vynas. Nors ir pavėlavusi, bet nepakartojama, nes paskutinė…

Nuo seno tikima medžių, jų šakų, vaisių, lapų galia. Gražus ir įdomus medis – kaštonas. Jį – atkeliavusį iš tolimosios Ispanijos, Prancūzijos, Italijos – sodindavo dvaruose. Bajoraičiai saulėtekyje nukritusius kaštonus dovanodavo panelėms, tikėdamiesi palankumo ir meilės. Kaimo moterėlės kaštoną dėdavo po pagalve, į lopšį. Girdi, vaikiukas bus sveikas, gražutis, apvalutis, bus greitas, riedės kaip kaštonas. Manyta, kad kaštonas „nuima“ skausmą – ypač moterims. Kenčiančioms nuo mastito reikėjo kaštoną nešioti užantyje. Dar nesenais laikais Ignalinos apylinkėse, Petrave (netoli Jonalaukio), augantys kaštonai rudeniop sukviesdavo daug moterų. Jos kaštonų vaisius išlukštendavo, branduolius užpildavo degtine. Šia trauktine trindavo kojas nuo besiplečiančių venų skausmo. Šiuolaikinė farmakologija naudoja ne tik kaštono vaisius, bet ir žiedus, žievę. Svetimtautis kaštonas turėjo vietą ir lietuviškoje kaimo architektūroje. Kad žaibas netrenktų į pastatus, statant po jų kertėmis puodo šukėje užkasdavo vaisių. Jei išdygdavo, daigus laikydavo burtingais. Juos sodindavo prie vartų, sodo ar bityno.

Grybavimas rugpjūčio mėnesį yra idealus poilsio ir apsirūpinimo atsargomis žiemai būdas. Grybai ką – jie pabėgti negali, savaip keršija rinkikų ordai. Jie kaupia gamtoje pasklidusias nuodingąsias medžiagas: būtent tas, kurios labai pavojingos žmogui. Ypač grybai mėgsta sunkiųjų metalų jonus. Jie tampa savotiškais aplinkos užterštumo indikatoriais: ištyrę jų sudėtį, žinosime ir aplinkos užterštumo lygį. Panagrinėję grybų cheminę sudėtį, pasijusime lyg siaubo filme: ar tik jie nėra susipažinę su žmonių įpročiais? Kai kurie grybai lyg ir nenuodingi, bet jei tik užgeri kokį sūdytą kepurėtąjį „kaukolinio“ (ir ne vien) stikliuku, tuoj prasideda žarnyno sutrikimai bei kiti nemalonumai. Kai kuriose šalyse grybai, pasižymintys tokiu veikimu, naudojami gydymui nuo alkoholizmo. Apsinuodiję grybais mirė žymaus senovės tragiko Euripido žmona ir vaikai, popiežius Klemensas VII, Prancūzijos karalius Karolis IV, Romos imperatorius Klaudijus. Grybuose esantis muskarinas, muscimolas, muskaronas – haliucinogeninės medžiagos. Didelis jų kiekis organizme sukelia sveikatos sutrikimus. Kaip bekankintų susidariusi ekonominė situacija, atminkite, kad rinkti reikia tik gerai pažįstamus ir, geriausia, kuo toliau nuo gamyklų ir kelių augančius grybus.

Gyvūnija

Baigiantis vasarai išbaidytos iš pamėgtų vietų – degimų, viržynų, sausbalių, aukštapelkių – pasirodo pačios pikčiausios gyvatės – angys. Piktos jos dar ir todėl, kad per pačius grybus sulaukia gyvačiukų. Mažų gyvačiukų įkandimas taip pat skaudus ir pavojingas. Girios žmonės net įkandus niekada nekėlė lazdos prieš roplį, garbintą dar pagonybėje. Kalbėjo „gyvatines“ maldeles, užkalbėjimus, burtažodžius. Užkalbėjimų žinovai buvo tikri poetai, pvz.: „A tu gyvate, gyvate, nekąsk keltuvos nei žmogaus. Nepriims tavęs Dievas, nepriims tavęs Saulė, nepriims tavęs mėnuo, nepriims tavęs žvaigždės. Neprisiglausi tu nei samanose, nei po samanomis, nei ant krūmo, nei po krūmu. Tu gyvatė, tu gyvatė“ (9 kartus, nes magiškas skaičius). Užkalbėjimai buvo sakomi atitinkamu laiku, bet šios subtilybės tai jau žiniuonių paslaptys. Paukščiai ruošiasi į kelionę. Pirmiausia išskrenda tie, kurie vėliausiai atskrido. Buvo sakoma, kad jei gandrai prieš rugsėjo 1-ą patraukė pietuosna, tai ruduo netoli. Dar gyva liaudyje legenda apie tai, kaip paukščiai buvo išsiuntę kregždę išėjusios vasaros surasti. Jai pasisekė ir ji nuvedė į vasarą tuos, kuriems nesinorėjo gimtojoje žemėje žiemos vargų vargti.

Laiko rato šventės

Senasis kalendorius rugpjūčio mėnesį pažymi keletą reikšmingų švenčių. Tai Šv. Laurynas (10), Žolinė (15), Šv. Rokas (16), Šv. Baltramiejus (24). Kaip ir visos ankstyvosios, jos siejamos su gamtos gyvenimu. Savo savitumu Šv. Laurynas įdomus Palūšės parapijoje: vyksta šventajam skiriami atlaidai. Tos pačios parapijos kaime – Meironyse ši šventė (atskirų tyrinėtojų pastebėjimais) turi sakralinę prasmę. Ten po atlaidų gyventojai ir jų svečiai rinkdavosi ant tilto pasišokti. Iš kur ši tradicija? Tikslaus atsakymo nėra. Toks linksminimosi būdas ir vieta yra būdinga daugeliui vietovių, įsikūrusių šalia tiltų per pratekančius vandenis. Vandens tėkmė, laiko tėkmė – itin sakralu ir šventa visose lietuvių šventėse. Tiltas – dažnai jungtis tarp kaimų, lyg perėjimas iš vienos būties į kitą, lyg laiko virsmas, ėjimas iš jaunystės į brandą. Drįsčiau pasakyti – apeiginis elementas, ir dar daug mums teks paplušėti, kad šį sakralų socialinį „perėjimą“ išaiškintume žmonėms ir išmoktume jį naudoti šventėse neprimityvindami.

Bene svarbiausia šventė – Žolinė (daugelis šaltinių nurodo ją buvus vientisos virsmo šventės elementu). Krikščionybėje ji – Švč. Mergelės Marijos dangun paėmimo diena, Zarasuose – miesto šventė, Ignalinos r. – Medkopio pabaigos. Mūsų laikais bažnyčion šventinti atnešami pievų ir darželių žolynai. Anksčiau buvo nešami iš 9 rūšių augalų nusipinti vainikėliai, naujasis derlius – javų varpos, vaisiai, daržovės. Senovėje iki Žolinės žmonės nevalgydavo naujo derliaus vaisių. Moterys, turinčios mirusių vaikų, vengdavo valgyti obuolius: tikėta, kad motina atimanti obuolį iš vaikelio, kuriam tądien Švč. Mergelė jį duoda. Grįžę po spalvingų atlaidų šeimininkai šventintais augalais vaišindavo namiškius, duodavo gyvuliams, kad nuo ligų apsaugotų. Šventintų javų grūdų pabarstydavo klėties aruoduose. Sudžiovintus žolynus laikydavo pirkioje po balkiu ar už šventų paveikslų. Susirgę gerdavo jų nuovirą, perkūnijų metu – smilkydavo.

Tuoj po Žolinės – Šv. Rokas, po kurio su vakariene jau nėr strioko: diena sutrumpėjusi. 24-ąją Šv. Baltramiejus: po jo užkimsta ir nebekvarkia varlė, gandrams nebėr kas veikti. Kerdžiaus didybė nublanksta, nes nuo tos dienos jo nebesamdydavo: laukai nuvalyti ir laisvai besiganantiems gyvuliams užtekdavo piemenėlių. Bitininkai nebekopinėdavo medaus, nes reikėjo palikti laiko prisinešti maisto žiemai. Merginos nepraleisdavo progos pasiburti: kur nors nuošalyje iškasdavo duobutę, o rytą bėgdavo žiūrėti, kas įkrito. Jei voras – ištekės už turtingo, jei skruzdėlė – už vargšo artojo. Jei norite, kad kitąmet bulvės gerai derėtų, tądien kaimynuose jų išvirtą bulvę reikia suvalgyti…

zolines-voratinklis

61 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.