Home » Kultūra » Ten, kur vis dar pakvimpa lietuviška namine duona

Ten, kur vis dar pakvimpa lietuviška namine duona

Ten, kur vis dar pakvimpa lietuviška namine duona

Daiva ČEPĖNIENĖ

Išsaugotų autentiškų senovinių sodybų, kuriose senolių istoriją primintų tų laikų buities rakandai, baldai, paveikslai, mūsų šalyje likę nedaug. O tų, kuriose dar ir namine rugine duona kvepėtų, turbūt iš viso vienetai. Bet štai Anykščių rajone, Niūronyse, aukštaitiškoje etnografinėje dviejų galų troboje, kurioje senoliai gyveno prieš gerą 100 metų, dar ir dabar dažnai pakvimpa namine duona. Čia jos paragauti, sudalyvauti pačiame duonos raugo paruošimo, kepimo procese atvyksta grupės keliautojų ne tik iš Lietuvos, bet ir tolimų pasaulio kampelių – Kenijos, Pakistano, Suomijos, Turkijos, Italijos ir kt. Pabuvę šioje vietoje išvykdami žmonės sako, kad čia kažkaip sustoja laikas ir tvyro gera aura.

Jeigu nesaugosime tradicijų, jų neliks“

Šioje sodyboje jau 20 metų naminę duoną kepa Nijolė Kačkuvienė. Moteriai duonos kepimas tarsi įaugęs į kraują. „Viskas prasidėjo nuo to, kad mano senelis, paskui tėtis – Povilas Katinas – mūrijo duonkepes krosnis. Kad mano močiutės būtų kepusios duoną, neatsimenu, bet mama kepė“, – pasakojo pašnekovė. Senovinis namas, kuriame ir vyksta duonos kepimo edukacijos, kadaise priklausęs Striukų šeimai, pastatytas apie 1897 metus. Sovietiniais laikais melioruojant laukus Lietuvoje buvo griaunami namai, naikinami vienkiemiai. Tačiau šis namas išliko, 1990 metais išardytas ir pervežtas į Niūronis iš Domeikių kaimo ir perduotas Arklio muziejui. Sodyba atkurta, joje eksponuojami rakandai, baldai, indai, atspindintys to meto aukštaičių buitį. „Į šią sodybą pirmą kartą atėjau su muziejaus direktoriumi Antanu Verbicku. Žiemą sodyba stovėjo tuščia, pradėjome galvoti, kad šaltuoju metų laiku čia galima būtų vesti edukacijas. Pasakoti žmonėms apie senovės buitį, rakandus, žinoma, neatsiejant ir duonos kepimo senovinėje krosnyje. Taip ir pradėjome. Iš pradžių tik rodydavau žmonėms kaip kepama duona. Paskui pasiūliau pabandyti patiems minkyti tešlą, formuoti kepaliukus“, – pasakojo N. Kačkuvienė. Kai apsilankėme sodyboje, pasakojimų apie duonos kelią, senolių gyvenimą klausėsi būrys svečių iš Rokiškio pagrindinės mokyklos bei kelios lietuvaičių šeimos, gyvenančios užsienyje. Duonos kepimo proceso metu N. Kačkuvienė pasakojo apie mūsų senolių gyvenimą, buitį, tradicijas, susirinkusiems priminė lietuvių liaudies patarles, kurias, kaip sakė pašnekovė, daugelis jau baigia primiršti. „Jeigu nesaugosime tradicijų, jų ir neliks. Viena yra perskaityti knygoje, bet visai kita pamatyti savo akimis, paliesti rankomis, užuosti duonos kvapą, pajusti kaimiškos krosnies šilumą“, – teigė N. Kačkuvienė. Pašnekovė pasakojo, kad senovėje merginos duoną pradėdavo kepti sulaukusios pilnametystės. Mama palikdavo dukrą vieną pačią paruošti raugą, minkyti tešlą, išsikūrenti duonkepę krosnį. Šalia įprastų duonos kepalų mergina iškepdavo ir du mažesnius. Duoną padėdavo ant stalo ir kviesdavo šeimos narius. Tada duona būdavo prapjaunama, ragaujama. Jei duona išeidavo skani, gerai iškilusi, tėvas tuomet pabučiuodavo dukrą, pasodindavo ant suolo ir suolą atsukdavo į durų pusę. „Tai buvo ženklas, kad dukra jau gali ištekėti, nes duoną kepti savo šeimai mokės. Mažesnį kepaliuką motina nešdavosi į pirtį ir vaišindavo praustis atėjusias kaimo moteris. Visoms pasakydavo, kad dukra iškepė savo pirmąją duoną, jau yra pilnametė ir laukia piršlių. Anksčiau merginos ištekėdavo ir likdavo vyro namuose. Bet ar tai būdavo laimė? Kažin… Žmogui gyvenimas duotas tam, kad jis jį nugyventų laimingai“, – praeitį siedama su dabartimi kalbėjo pašnekovė.

Naudojami senoviniai rakandai

Pašnekovės kepama duona paprasta, bet ne prasta. Gaminama pagal senovinį receptą iš ruginių miltų, vandens, druskos, cukraus ir kmynų. 2009 metais N. Kačkuvienės kepamai duonai suteiktas tautinio paveldo sertifikatas, taip pat meistro vardas jai pačiai bei teisė vesti neformaliojo ugdymo pamokas norintiems išmokti kepti kaimišką naminę duoną. „Ruginę duoną kepti sunkiau, nes ruginiai miltai neturi glitimo, miltai nėra tokie purūs“, – tikino pašnekovė.

<…>

Visą straipsnį skaitykite „ Utenos apskrities žiniose“. 

img_0134

 Sodyboje jau 20 metų naminę duoną kepa Nijolė Kačkuvienė / Daivos Čepėnienės nuotraukos

img_0156

Aukštaitiška etnografinė dviejų galų troba Niūronyse, kurioje senoliai gyveno prieš gerą 100 metų

img_0081

 Duonkepė krosnis ir buičiai skirti rakandai

img_0108

Pasakojimų apie duonos kelią, senolių gyvenimą klausėsi būrys svečių iš Rokiškio pagrindinės mokyklos bei kelios lietuvaičių šeimos, gyvenančios užsienyje

img_0110

Niūronių kaime aukštaitiškoje sodyboje viešėjo ir lietuvės šeima, gyvenanti užsienyje

img_0140

img_0152 img_0090 img_0089 img_0082

img_0175

 Edukacijoje dalyvavo lietuvaitės Rima Pranitytė-Shefranek ir jos sesuo Lina Pranaitytė-Carsting, gyvenančios užsienyje

img_0170

img_0101 img_0094 img_0115

img_0078

img_0183

681 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Naminė duona parašė:

    Manau, kad vis daugiau ir daugiau kepa duoną namuose. Kartą iškepęs ir paragavęs nebegali sustot… gal ne toks jau ten didelis tas noras kept, bet pavalgęs savo keptos duonos parduotuvėje nebenorėsi pirkt niekada ir kepsi, kepsi ir kepsi tą skaniąją duonytę.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.