Home » Protakos » Dabar visos dienos yra šventės

Dabar visos dienos yra šventės

Dabar visos dienos yra šventės

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Štai tada, kai jau galėjau tikrai džiaugtis savo darbu ir jo rezultatais, supratau, kad reikia grįžti. Grįžti į Lietuvą, ten, kur gimei, augai, kur tavo šeima, šaknys, kur tavo šventės, tėvai“, – drąsiai dėsto Simona ir žvitriose akyse žibsinčios kibirkštėlės tarsi pakartoja jos žodžius.

Tą dieną, kai ji grįžo į Lietuvą, tikrai buvo Šventė… „Ir tada, – sako Simona, – supratau, kad visos dienos čia bus Šventės… Nes Tu esi tarp savų...“

Saulėtą dieną šnekučiuotis su Simona Matusevičiūte buvo tikras malonumas. Užsirašinėdama jos mintis, vis galvojau, kad papasakota istorija tikrai būtų verta knygos… Todėl aš jos ir neatskleisiu. Simona ne vienerius metus gyveno užsienyje. Teko dirbti įvairiausius darbus: nuo sunkių žemės ūkio darbų iki restorano direktorės, teko gyventi įvairiomis sąlygomis, bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, susidurti su įvairiomis kultūromis. Tokia patirtis vėliau labai pravertė.

Zarasų profesinės mokyklos direktorė Nijolė Guobienė Simoną apibūdino ne tik kaip ypatingo jaunatviško entuziazmo kupiną, bet kūrybingumo nestokojančią, greitai bendrą kalbą su moksleiviais randančią asmenybę.

„Tikrai nebūčiau pagalvojusi, kad dirbsiu mokykloje, – sako S. Matusevičiūtė ir priduria, kad nors čia tik pusantrų metų dirbanti neformaliojo švietimo organizatore, tačiau greit supratusi, kad tai kažkas nepaprasto. – Bendravimas su vaikais – su augančiu žmogumi – yra kažkas nuostabaus. Pirmiausia mokiniams stengiuosi būti tuo, ko pačiai visada trūko mokykloje. Stengiuosi rasti galimybę pasikalbėti su tuo, kuris nedrąsiai slepia savo žvilgsnį, stengiuosi paskatinti sudalyvauti, atrasti save kūrybinėje veikloje. Žinau, kad tai svarbu. Paauglystė – toks laikas, kad likęs nepakalbintas, neparagintas – daugiau niekada nebedrįs pakilti į sceną, o prikalbintas – dažniausiai jau imsis veiklos pats. Reikia skatinti. Skatinti ir mokėti pastebėti. Tai gyvybiškai svarbu kiekvienam.“

Mergina labai džiaugiasi Zarasų profesinės mokyklos kolektyvu. Simonai labai svarbu šiltas mikroklimatas, geri tarpusavio santykiai su aplinkiniais. Ji, turėdama įvairios patirties, sako, kad gerus santykius puoselėti nėra sunku. Svarbiausia, pradėti nuo savęs. Reikia visada būti savimi, gerbti kitą ir priimti tokį, koks jis yra; atsisakyti savo principų, nebijoti humoro ir mokėti atsiprašyti. Atsiprašyti irgi nėra sunku, sunkiau, kai tarp žmonių yra nesusikalbėjimas. Vaikystėje pasakyti Mamos žodžiai: „Tik nesipykit“ – tapo Simonos gyvenimo vedliu, nes pyktis gadina ir ardo viską…

Simona Matusevičiūtė – zarasiškė. Kai, baigusi mokyklą, įstojo mokytis į Teisės ir verslo kolegiją Vilniuje, į reklamos vadybos specialybę, visąlaik jautė kartėlį, kad Tėvai turi suktis kaip įmanydami, kad galėtų jai suteikti išsilavinimą… Todėl jau po pirmojo kurso išvyko vasarą padirbėti į užsienį. Atsiradus nuotolinio mokymosi galimybei, mergina nedvejodama pasirinko šį būdą – norėjo ir mokslus tęsti, ir būti nepriklausoma nuo tėvų. Mokytis nebuvo lengva, nes visą dieną praleisdavo darbe, tačiau aiški motyvacija – visada puikus stimulas veikti. Jaunystės entuziazmas neleido rastis mintims, kad gyvenimas neriedės visada glostydamas. Bet Simona drąsiai teigia: viskas, kas buvo – tas suteikė galimybę pažinti save, pažinti kitus, tas gludino, tobulino ir augino sparnus skristi ir su meile žvelgti į visus. „Visada matau tik baltąją pusę. Myliu gyvenimą, todėl nieko nekeisčiau, nieko neišbraukčiau“, – šypsosi mergina.

Staiga Simona prisipažįsta: ateityje labai norėtų parašyti knygą, tik dar kažko trūksta. Gal kažkokios detalės, gal kažkokio įvykio… Ji džiaugėsi, kad jos įkurtuose Svečių namuose atvykę svečiai tampa nuolatiniais klientais, kad netrukus sulauks svečio iš Anglijos – to žmogaus, kuris kažkada ištiesė pagalbos ranką nepažįstamai merginai, džiaugėsi, kad pavyko su senais draugais atgaivinti santykius… džiaugėsi, kad norėdama jaustis dar geriau mokykloje, įstojo į Edukologijos universiteto pedagoginių ir psichologinių žinių kursą.

– O kas ten toliau? – į retoriškai pačios užduotą klausimą, Simona greitai atsakė: „Įsivaizduoju, kad sėkmė…“

Nežinau, kokia bus Simonos parašyta knyga (bet tikiu, kad ji bus): ar sėkmės receptai kitiems, ar knyga apie sėkmę, tačiau nebijanti naujų iššūkių, entuziazmo nestokojanti mergina žino, kaip ją susikurti pačiai ir padėti kurti kitiems…

miciun-simona

Nuotrauka iš S. Matusevičiūtės asmeninio archyvo

1767 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.