Home » Gallery » Pramogos » Lietuvius ugnikalnių krašte nuo meškų gelbėjo dainos

Lietuvius ugnikalnių krašte nuo meškų gelbėjo dainos

Lietuvius ugnikalnių krašte nuo meškų gelbėjo dainos

Kristina SAKAITĖ

Neseniai iš Kamčiatkos su grupe keliautojų grįžęs uteniškis Tadas Lapinas sako, kad teorinės žinios, kurių semiasi rengdamiesi kelionei, ne visuomet padeda išvengti staigmenų. Išsiveržus aukščiausiam Eurazijos ugnikalniui, lietuviams teko šiek tiek keisti savo planus – aplenkti lava trykštančius kalnus ir rinktis ramesnes viršukalnes.

Gan atšiauriomis sąlygomis keliavusiems žygeiviams prireikė ne tik fizinio pasirengimo, bet ir plataus dainų repertuaro – dainuodami keliautojai bandė išvengti netikėtų susidūrimų su meškomis.

3 savaites svečiuojantis atšiauriame krašte, taiga, vandenynas pažėrė ir kitų netikėtų susitikimų bei potyrių, apie kuriuos kalbėjomės su keliautoju, klubo „ Žygiuojanti lapė“ nariu Tadu Lapinu.

Kamčiatka tolima, egzotiška ir gana atšiauri šalis. Kodėl vienai iš savo daugelio kelionių pasirinkote būtent šią kryptį?

Ta mintis gimė jau prieš porą metų, kai su bendraminčiais nusprendėme, kad Kamčiatka – įdomus kraštas, kurį vertėtų aplankyti. Iš pradžių atrodė, kad tai labai tolima ir brangi kelionė, bet kai pradėjome domėtis, pamatėme, kad nėra labai brangu, jeigu pats organizuoji kelionę, neperki gatavo paketo.

Traukė šio krašto atokumas. Manau, kiekvienas keliautojas nori pamatyti turistų dar nenutrintas šalis, kur galima rasti iššūkių, nuotykių, laukinės gamtos, nes Europoje kalnuose jau gali sutikti daugybę žmonių.

Tai vienas iš nedaugelio kraštų pasaulyje, kur susikoncentravę tiek ugnikalnių. Sunku net pasakyti, kiek jų pamatėme – ten viskas rūksta. Kamčiatkos pusiasalyje yra beveik 200 ugnikalnių. Taigos, laukinės gamtos neaprėpia akys. Kai grįžau į Lietuvą ir nuėjau į mišką pasivaikščioti, atrodė du žingsniai – ir atsiremi į kieno nors sodybą, o ten matai tolumoje debesyse kalnus, o kitur – tik laukiniai miškai. Visiškai kitokie masteliai.

Teko matyti meškų?

Praktiškai kasdien. Laukinėje gamtoje tai atrodydavo normalu, bet kartais net važiuojant automobiliu jos pereidavo kelią. Gyventojų tankumas ten nedidelis, gyvenamasis arealas – miškai, krūmynai – atitinka jų gyvenimo sąlygas. Visą laiką matydavome meškų pėdsakus.

Rudoji meška nėra tokia agresyvi, kaip baltoji. Reikia stengtis meškos neužklupti netikėtai, kitu atveju ji gali pulti. Pavojingiausios yra meška su jaunikliais, kurie yra labai smalsūs, taip pat dideli patinai, norintys atsikovoti savo teritoriją.

Grėsmė nėra nulinė, bet mūsų niekas nepuolė – užteko pašūkauti, pašvilpauti. Be to, ištisai dainuodavome, kad neužkluptume meškos netikėtai. Turėjome specialių raketų, kurias galima iššauti, bet jų neprireikė.

Didesnės kantrybės prireikė su uodais. Iš vietinių sužinojome, kad nuo didžiulių armijų uodų yra tik vienas apsigynimas – po pirmo 100 įkandimų nebekreipti dėmesio. Taip ir buvo, iš pradžių nešiojome tinkliukus, paskui jau neberūpėjo, nors kai kurie kelionės draugai iki pat galo su pirštinėm vaikščiojo. Dar baisiau buvo mažos musytės (maškara), kurios labai skaudžiai kando.

Papasakokite, kaip sekėsi pagrindinis jūsų kelionės tikslas – žygis į ugnikalnius, kurie bet kada gali išsiveržti.

Pagrindinis žygis kalnuose truko 10 dienų, per jas nuėjome 130 km. Prieš išvykdami buvome suplanavę kitą variantą – įkopti į aukščiausią Kamčiatkos ugnikalnį Kliučių Sopką, bet jis išsiveržė ir teko atsisakyti šios minties. Pasiekėme kitų dviejų ugnikalnių – Ploskij Tolbačik (3140 m) ir Bezimianij (2882 m) – viršūnes.

Ugnikalniai nesiderina prie žmonių planų, bet girdėjom, kad Kliučių Sopka išsiveržia gana reguliariai, kas 5–6 metus.

Nepagrįstų baimių nebuvo, bet būdamas gamtoje supranti, kad ne viskas nuo tavęs priklauso, ne visko gali išvengti ir imiesi atsargumo priemonių. Į ugnikalnius kopėme kaip ir į kitus kalnus. Jie skiriasi tik tuo, kad viršuje buvo kūgis su rūkstančiu krateriu. Yra sudėtingų maršrutų, bet mūsų kopimas nebuvo techniškai sudėtingas.

<…>

 Visą interviu skaitykite trečiadienio „ Utenos apskrities žiniose“. 

 69032638_2418083855135192_6987727287386898432_o

Ugnikalnių kraštas vilioja ekstremalių kelionių mėgėjus / Tado Lapino asmeninio albumo nuotraukos

69280865_2418083295135248_7830223790087864320_o

Meškų lietuviai sutikdavo kasdien

img-2726

Tado Lapino „pasivaikščiojimas“ po ugnikalnius

img_3159

69126050_2418086488468262_5643240728025890816_n 69086927_2418087428468168_6661251825192140800_o 69011376_2418084661801778_2868191697278337024_o-1 68844719_2418085108468400_515324130522824704_o 69478203_2418085881801656_5746210399989006336_o 69498103_2418087521801492_7890417391669084160_o 69723887_2418084185135159_5088286161168760832_o 69796782_2418083018468609_6934227525480480768_o 69265950_2418084965135081_837405085259530240_n 69703178_2418083178468593_6040261612173000704_o

 

 

242 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.