Home » Protakos » Laikas nužygiavo į rudenį

Laikas nužygiavo į rudenį

Laikas nužygiavo į rudenį

Dalia SAVICKAITĖ

Kaip bekviestum vasarą – ji žygiavo ir nužygiavo… Bangų siūbuojamas grimzta ištuštėjęs krago lizdas, graudu žiūrėti į negyvus gandralizdžius… Rudens metas iš pirmo žvilgsnio liūdnas, bet gyvenimėlis toliau suka savo ratą. Ant šermukšnių karolių jau nusileidžia paukštelė iš šiaurės – raudonpilvė sniegena, auksinius pinigėlius mėto rudens medžiai. Nukritę lapai sudaro paklotą, taip reikalingą kitų metų augalams. Augdami jie semiasi jėgų iš žemės, o rudenį tą jėgą gražina žemei. Kad skola būtų sugrąžinta, reikia palaukti, kol lapai supus.

Gilioje senovėje nebuvo net ir rudens sąvokos. Indoeuropiečių prokalbėje buvo tik du metų laikai. Prūsai rudenį vadino „assanis“. Žodis nurodė, kad kalbama apie javapjūtę. Rudeniu proproseneliai vadino tik mažą rudens dalį. P. Ruigio, K. Milkaus, G. Neselmano žodynuose rugsėjis aiškinamas kaip rudens mėnuo. Lietuvoje yra ir kiti vardai: viržių, rujos, dagos, rudugio, paukštlėkio, šilinio, rugio, sėjos. Panašiai liaudyje vadintas ir rugpjūtis, o tai todėl, kad rugsėjo pavadinimas įsivyravo tik XIX a.

Pasibaigė žvaigždėkritis, dienos trumpėja. Rugsėjo 23-ąją naktis susilygina su diena. Vyksta tas pat, kas kovą. Lygiadienis Žemėje – velnynių, raganų, laumių puotų, šokių ir įvairiausių gąsdinimų pradžia… Iš Ginučių ir Gaveikėnų malūnų (Ignalinos r.) grįžtantįjį aplodavo baltas šunelis, nusmukdavo vežimo ratai, pasirodydavo ponaitis lakuotais batais. Vienas ponas jodamas į Dūkšto dvarą su ponaičiu, pasivadinusiu Feliksu, pralošė ir žirgą, ir auksą. Pasirodo, to ponaičio iš Taramos pelkių būta… Apie Ladakalnį ir dabar sakoma: „Pa žimkinčių sajos, kai grūdas žemėj pradeda judėti, laistie šaknis, paraina Žamė velnia karalystėn… Prasdeda tumsasai metų laikas. Bindravima su pratėvių vėlėm, katros viešpatauja visų žiemų…“ Lygiadienio rytą žvejai Aiseto, Aseko, Dringio, Linkmenų, Lūšių ežeruose užmerkdavo iš vytelių nupintus bučius. Jeigu sugaudavo 3 lydekas, tai dvi iš jų paleisdavo, kad ten su kaupu „rastųsi“ žuvies. Po lygiadienio nebeidavo vėžiauti, nes jų sumažės perpus. Su lygiadieniu Ažvinčių, Labanoro, Minčios giriose baigdavosi rudeninė ančių, žąsų, tetervinų, zuikių, briedžių medžioklė. Ją atnaujindavo tik lapkričio pradžioje, per šv. Huberto dieną.

Rugsėjo darbai

Rugsėjį – tvarkymosi talkos. Protingiausia nukritusius lapus kompostuoti. Kurių nespėsite sugrėbti, palikite: pavasarį apibersite žemėmis ir turėsite nuostabią veją. Nedeginkite. Laužo dūmuose nuodingųjų medžiagų kiekis leistinas normas viršija net 200–300 kartų. Viena valanda, praleista prie tokio laužo, kenkia sveikatai kaip 5 valandos miesto magistralėje. Didžiausias nuodas – miesto laužai. Nekūrenkite laužų patys ir kitiems neleiskite savęs nuodyti. Žinotina, kad suodžiai ir dūmai kondensuoja drėgmę ir prišaukia rūkus ir lietų.

Riešutų gausa vilioja miškan. Tėvai neriešutaudavo, kol iš gliaudų nesilupa. Riešutavimas prasidėdavo, kai lazdynas lapus numesdavo. Nugrėbstydavo lapus, papurtydavo šaką ir rieškutėmis semdavo riešutus. Lapus užgrėbdavo atgal. Nevalia lazdyno šakos laužti – nebus riešutų. Senoliai žinojo, kad jo šakų reikia meškerykočiams, botkočiams, lankams ir pinikams pinti. Darbams pjaudavo tas šakas, kurios labai „išbėgusios“, tankymėje išaugusios, nederlios. Medį globojo deivė Lazdona. Senovėje riešutai buvo prabangos dalykas, skanumynas. Jei surasdavo suaugusius į krūvą du vaisius – keimerį – reikėjo jį kišenėje nešiotis. Tai atnešdavę laimę. Kad riešutai iki Kalėdų išlaikytų šviežumą, reikia juos į molinį arba šlyninį puodą suberti, sandariai uždaryti ir į žemę įkasti maždaug 35 cm gilumu.

Dažnas prisimena mokslininką Adomą Hrebnickį. Savo numylėtame dvarelyje šalia Dūkšto (Ignalinos r.) – Rojuje, jis įveisė sodą. Tai vienintelis turtingas (o gal tiksliau – nykstantis?) pomologijos sodas Lietuvoje. Kaip pomologas, jis išaugino daug naujų veislių vaismedžių. Žymiausieji: Hrebnickio renetas, Beržininkų ananasas, Jono pepinka, A lia Napoleon, ilgai išsilaikanti, meiliai vadinama Lietuvos mergele Julyte. Profesoriaus praktinį palikimą vainikuoja palikti per šimtą išleistų stambių veikalų ir apie šešis tomus nespausdintų darbų.

Gyvūnai

Gamtoje voverės – guvūs žvėreliai, besikarstantys ant plonų šakų, šuoliuojantys nuo medžio ant medžio. Paprastoji voverė – gražuolė. Jos užpakalinės galūnės ilgesnės už priekines, tarsi rankomis ji laiko konkorėžius ir juos aižo. Priekinių – vienas pirštas benagis, kiti su aštriais nagais, padedančiais laipioti. Mūsuose gyvena raudonauodegės ir juodauodegės voverytės, sveriančios 200–300 g, susilaukia 3–9 vaikučių. Skraiduolių voverių ypatumai – tarp galūnių yra odos raukšlės, kurios išsiskleidžia tarsi parašiutas. Voverių kaulų rasta vėlyvojo neolito (III–II tūkst. m. pr. Kr.) stovyklavietėse, aptikta ir kailių. Apie voverių kailiukų pardavimą už grūdus yra 1279 m. jotvingių rašytame prašyme rusų kunigaikščiui Vladimirui. 1487–1535 m. lietuviai Prūsijai pardavė 17 540 kailiukų. Vėliau kailiukų eksportas mažėjo, medžioklė buvo uždrausta. 1953 m. iš Altajaus buvo atvežtos 65 sidabrinės voverės. Jų likimas – neaiškus.

a-jakstas-gerves-moja

Gervės moja / A. Jakšto nuotrauka

Horoskopai lietuviškai

Prof. E. Šimkūnaitė rugsėjį voverės ir šermukšnio mėnesiu vadino. Voverių būdas, pasak žiniuonės, paremtas pasakų gudrybėmis. Žvėriukas gali su lape, kiaune, bebru, vilku varžytis meilumu, darbštumu, skrupulingumu bei gudrumu, drąsumu, šviesiu protu. Sakoma, kad „sukasi lyg voverė rate“, „voverė, kai nutvers, ir vilkui kailį nuners“, „su vovere ir meška riešutauja“. Mitologas N. Vėlius apie voverės uodegą yra užrašęs: „Voverę Dievas sutvėrė su mažute uodega. Kiti gyvuliai, kurie turėjo dideles ir gražias uodegas, ėmė iš voverės juoktis, kad ji su savo uodega negalėsianti ir musių nusibaidyti. Nuėjo tuomet voverė pas Dievą. Dievas jos išklausė. Dabar voverės uodega už visų gyvulių uodegas gražiausia ir dailiausia.“ Tautosakoje – meilės ir piršlybų simbolis. Jai pavaizduoti iš skepetaitės padaroma voveraitė. Bernai ją mikliai mėto, o mergos gaudo ir širdžiai mielam bernui atgal numeta. Kokios voverės, tokie ir jų vaikai. Voveriai – rimti vyrai, nuostabūs senoliai. Lietuvoje yra daug vietovių voverių vardu pavadintų.

Rugsėjis – džiaugsmų, apgaulių, vilionių ir gyvenimo vėtrų mėnuo. Todėl svarbu kokią savaitę, kokią dieną gimei, kokie gamtos procesai vyko. Pagal tai sprendžiama apie šermukšnio charakterį. Saulėtą rytą, dieną ar žvaigždėtą naktį gimusieji – saulėti, gero būdo žmonės. Per darganas gimę – tylūs, nekalbūs, užsispyrę, šakoti, bet dori ir teisingi. Per vėtras, audras pasirodantys – diržingo būdo, tvirto kūno sudėjimo.

Su lygiadieniu velniai karaliauti pradeda, bet ir nuo jų yra kuo apsiginti – turėk šermukšninę lazdą. Užtvosi – velnias šuneliu užkauks, ugnies kamuoliu virs, nušvilps raistan, išbaidys raganas. Kai dievas Perkūnas rinkosi sau medžius, šermukšnį pasirinko antruoju – tuoj po ąžuolo. Žmonės jį myli, jo karoliukais dabinasi. Senovėje tikėjo, kad šermukšniuose gyvena kalvių dvasios.

Po šermukšnio ženklu gimusieji neprapuola. Raudona spalva – menininko, poeto, kilmingojo, mokslo žmogaus spalva. Žemaičiuose šermukšnį garbino, jam aukojo. S. Daukantas savo „Būde…“ rašė, kad šermukšnio vaisiais labiau nei javais maitindavosi. Šermukšniai – kresni vyrai. Šermukšnės – didžiakrūtės, iš pieno ir kraujo plaukusios moterys. Jos surėdytos, kad pieno krūtyse būtų pilna, kad vaikelių pulką užaugintų. Kaip pasibaigusios vasaros ugnis, karšta ir šermukšnio meilė. Jei bernelis šermukšnio šakele pasibels, jį būtinai mergelė lovelėn priims… Priims amžinai, nes šermukšniai ne palaidūnai. Labanore šermukšnine lazda dukrai, per aukštai kilnojančiai sijoną, užliedavo. Šermukšnis – derlumo ir vaisingumo medis.

Rugsėjo talkos

Švenčiausias darbas – žiemkenčių sėja. Archaiškasis laikas – apie Sėmenę (8 d.). Tiksliau nurodydavo žvaigždės. Nušienautose pievose, voratinkliuotose rugienose į šimtines būriuojasi paukščiai. Tai ženklas – paukščiai į dausas, grūdas – prašosi auksinės žemės šilumos. Manoma, kad rugius sėdavo, kai kurmiai, sliekus gaudydami, rausdavo žemę, laukus gobiant rūkui pasirodydavo rudmėsės. Sėjai buvo ruošiamasi su maldomis prie šventųjų paveikslų, drobiniuose maišeliuose nešdavosi rugių pašventinti. Rytą šeima pusryčiaudavo bendrai. Kitaip vilkai avis, veršelius, šunis išnešios. Gaspadorius dairydavosi – bene pamatys voverę. Tai būtų blogas ženklas – gali badmetis atslinkti. Vilkdavosi baltus marškinius, juos nešiodavo iki sėjos pabaigos, neskusdavo barzdos, kad želmenys būtų tankesni, tarsi barzda sužėlę… Išėję į laukus pabučiuodavo žemę, plūgą ir arklį. Žolinėse pašventintom žolelėm aprūkydavo sėtuvę. Per Sėmenę gausiai aukodavo elgetoms. Lūšių, Aiseto, Dringio žvejai Šilinės varpams suskambus berdavo į sietuvas šutintų kviečių, kanapių, kad žuvų valkšnos būtų pilnos.

Senoliai, pamena vaizdingą žodį – linarautis. Rugsėjis – toks metas. Tai buvo vyrų ir moterų talka. Tokios talkos XX a. Lietuvoje jau buvo „atbūtinės“, t. y. už talkininkavimą buvo atsilyginama tuo pačiu. Kartais visas mėnuo prabėgdavo betalkininkaujant. Gražūs papročiai Aukštaitijoje. Linų rovėjos išsirinkdavo barvedę – sumanią, darbščią merginą. Ji turėjo rodyti darbo spartumą kitoms, per lauką išvesti šviesų, tiesų barą.

Po šv. Mykolo (29 d.) žiūrėjo iš kurios pusės pūs vėjas. Jei pietys – būsiąs šaltas pavasaris, nešalta žiema; jei šiaurys – lauk šaltos žiemos ir tokio pavasario. Merginos imdavo svajoti apie piršlybas: išvakarėse pribarstydavo apie lovą kanapių ir laukė sapne likimo skirtojo „rovėjo“. Krikščionys dieną žymėdavo archangelo Mykolo trimitu bei svarstyklėmis geriems ir blogiems darbams pasverti.

a-jakstas-atsisveikinimo-asara

Atsisveikinimo ašara / A. Jakšto nuotrauka

128 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.