Home » Protakos » Žmogus, mylintis savo darbą

Žmogus, mylintis savo darbą

Žmogus, mylintis savo darbą

Giedrė MIČIŪNINENĖ

Zarasų kempinge trumpam prisiglaudžiančius keliautojus ar kelioms dienoms apsistojančius turistus (vieni tik pasiteirauti užsuka, kiti – nakvynės) visada maloniai pasitinka specialistė Elzbieta Arulienė. Neužtenka pasakyti pasitinka – ji atsako į visus jų klausimus, apgyvendina, suteikia naudingų patarimų, rekomenduoja, ką vertėtų pamatyti Zarasų rajone. O kadangi keliaujančių norai labai skirtingi – kartais tenka atsakyti į daugelį pačių įvairiausių klausimų: kur galėtų užsukti skaniai papietauti, kur galėtų papramogauti ar tiesiog stabtelėti ir pailsėti gamtos prieglobstyje. „Svarbiausia, laimingas turistas. Jis ir vėl užsuks“, – sako Elzbieta, – ir priduria, kad ne vieną kartą teko girdėti atsiliepimus, kad „atvažiuojam kaip namo“, „priėmėt kaip mama“. Ar gali būti geresni įvertinimai, kad kempingas kelioms dienoms turistui virsta artimais namais? Nors čia ir yra lankstinukų įvairiomis kalbomis, tačiau visada mielas bendravimas, gyvas – konkretus patarimas.

Zarasų kempinge (VšĮ Zarasų turizmo ir verslo informacijos centras) nuo 2005 m. dirbanti Elzbieta Arulienė labai džiaugiasi savo darbu. Čia vasarą klientų netrūksta. Ir ne vien lietuviai lankosi – iš įvairių pasaulio šalių atvažiuoja, apsinakvoja: buvę ir japonas, ir italai, net iš Naujosios Zelandijos… Kai oras geras, poilsiautojų sulaukiama daugiau. Turistai nevienodi – kaip ir besikeičiantys šios vasaros orai: vieni nori susikalbėti tik jų gimtąja kalba, kiti – mobiliųjų ryšių dėka viską išsiverčia, ir jau gali konkrečiai su jais viską susiderinti. „Yra turistų, kuriuos matydamas pirmą kartą, jautiesi smagiai – lyg būtum seniausiai pažįstamas. Vieni apsigyvenę nori pasikalbėti, kiti – labai nori privatumo. Nesunku pastebėti, ko žmogus pageidauja.“

Turistų nemažai dabar yra ir iš Lietuvos – juk reikia pažinti savo gimtinę. O štai, kuri iš tiesų gimtinė Elzbietai – šiandien dilemos nebekyla: Krasnojarsko sritis – jai tik gimimo vieta. Nuo ketverių ji jau Lietuvoje, Plungės rajone – čia ir yra jos gimtinė. Tėvai buvo išvežti į tremtį, kaip ir daugelis to meto žmonių, nes turėjo žemės, samdė žmogų – jis ir įskundė. Įskundė todėl, kad jam buvo pažadėtas visas šeimos turtas. Taip ir buvo: kai šeimą ištrėmė, skundikas ir pasiliko ten – (močiutė atsiėmė tik karvę, nes ją buvo davusi jaunai šeimai). Gaila, tas žmogus nesuprato, kad aruodai patys neprisipildo, kad lašiniai patys neužauga, o daržai patys nepasisodina, kad gyvuliams reikia ne tik pašaro, bet ir kasdienės priežiūros: tad gyveno tol, kol tas gėris pasibaigė… O paskui – išsikraustė kitur.

– 1957 metais grįžom iš tremties, – pasakoja Elzbieta. – Atsimenu, kad buvo karšta birželio diena – Tėvas pernešė per tiltą mane, paskui sesutę… Atsimenu, kad visąlaik šnekėjome rusiškai (nors nežinau, kodėl). Kadangi gyvenome akimis neaprėpiamose stepėse – čia, Lietuvoje, kiekvienas augaliukas mums, vaikams, atrodė lyg gražiausia gėlė, todėl skindavome ir vis šūkaudavom: „Cvety. Cvety“. Iš tremties prisiminimų beveik jau nieko nebeliko – tik šykštūs jau a. a. mamytės pasakojimai. (Tėvelis taip ir iškeliavo Amžinybėn niekada apie tremties sunkumus nekalbėjęs, tikriausiai visada persekiojusi baimė.) Nors neiškalbūs buvo ir mamytės pasakojimai, bet leidžia susikurti Sibiro vaizdą: miškas buvo toli – už 100 km, todėl traktoriais važiuodavo kirsti medžių malkoms į taigą (o šalčiai žiemą buvo siaubingi: -50 ºC, kuro paruošti daug reikėdavo. Netoli prie upės augusių juodųjų serbentų uogų vietiniai gyventojai niekada nerinkdavo ir uogienės iš jų nevirdavo – to juos išmokė atvežti tremtiniai. Nežinojo vietiniai ir bulvių skonio – vos iš kelių gautų bulvikių mamytė užauginusi jų visą kibirą. Tuomet buvusios jau tikros vaišės – lietuviškos; o tie rūkyti lašiniai, atsiųsti iš Lietuvos, vietinius dar labiau sužavėjo: jiems ne tik sunku buvo suprasti, kaip galima taip toli atsiųsti mėsos produktų, o tas neįprastai malonus mėsos skonis… Tiesa, iš pradžių vietiniai labai nepatikliai į tremtinius žiūrėjo, nes buvo įbauginti, kad banditus atvežė, bet greit pamatę jų darbštumą, sąžiningumą – pamilo ir draugiškai tarpusavyje sugyveno. Kai į Lietuvą grįžom, sesutei buvo dveji, man – ketveri, o vyriausiajai sesei – aštuoneri (jai tik laimingo atsitiktinumo dėka pavykę išvengti tremties). Taip ir likęs vaizdas akyse: vyriausioji sesuo stovi pasirėmusi durų rankenos ir sako: „Kokios čia seserys, jei su manimi nesusišneka.“ Bet šeima į savo namus grįžti niekada nebegalėjo – ten jau buvo įkurta mokykla, kurią vėliau lankė paaugusios sesės. Ta mokykla egzistavo iki melioracijos vajaus… Taip ir nebeliko nei gimtinės, nei pastatų…

„Kas mena dabar Sibirą?“ – retoriškai nuskamba klausimas. „Didžiausia relikvija – kryželis, pabuvojęs tremty ir laimingai grįžęs atgal – į Lietuvą; iki šiol tebesaugomi kelionės bilietai – iš Sibiro į Vilnių, senos nuotraukos ir, be abejo, žinojimas, kad esu gimusi Sibire“, – apie išgyventus sunkumus bylojo ne kartą sužvilgusios moters akys, ir prisipažįsta, jog vis dar tebenorinti aplankyti tas tolimas, nors jai ir nepažįstamas vietas, kuriose prabėgo ankstyvoji vaikystė, kur Amžinybėn iškeliavo jos močiutė…

Nuo 1972 m. Elzbieta Zarasuose. Atitekėjo. Čia užaugo visi trys jos vaikai… Čia… tiek daug visko, kad galima būtų daug ir ilgai pasakoti…

– Zarasai – labai mielas kraštas, – sako moteris, – džiaugiuosi kiekviena diena, kiekvienu sutiktu žmogumi, už visa tai kasdien dėkoju Aukščiausiajam.

Vėjuotą dieną Zarasų kempinge paslaptingai siūravo išlakios pušys, iš tolo blizgėjo, raibuliavo ežero vanduo. Vieni žmonės zujo prie mašinos – dėjosi daiktus, jau ruošėsi išvažiuoti, kiti – stabtelėjo: reikėjo kažkokios informacijos, treti – su vaikais ruošėsi eiti prie ežero. Elzbieta maloniai atsakinėjo į klausimus, bendravo su apsistojusiais turistais. Gyvenimas čia virė. Kaip gera matyti, kai žmogus myli savo darbą…

Elzbieta Arulienė / Autorės nuotrauka
428 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.