Home » Gallery » Veidai » Seniūnas Alvydas Danauskas – apie artėjančius jubiliejus, viešuosius pirkimus ir aktorystę

Seniūnas Alvydas Danauskas – apie artėjančius jubiliejus, viešuosius pirkimus ir aktorystę

Seniūnas Alvydas Danauskas – apie artėjančius jubiliejus, viešuosius pirkimus ir aktorystę

Kristina SAKAITĖ

20 metų Tauragnų seniūnijoje (Utenos r.) seniūnaujantis Alvydas Danauskas sako prieš pradėdamas šį darbą įsivaizdavo, kad viskas bus paprasčiau, tačiau tvarkant ūkinius reikalus tenka laviruoti tarp įdomių įstatymų, poreikių ir realybės.

Su seniūnu A. Danausku kalbėjomės ne tik apie darbą, bet ir miestelio perspektyvas. Kiti metai Tauragnams ypatingi – miestelis, paskelbtas Lietuvos mažąja kultūros sostine, minės kelias svarbias sukaktis.

Visi miesteliai panašūs ir skirtingi, ką savito, autentiško turi Tauragnai?

Architektūros neturime, per Antrąjį pasaulinį karą sudegė beveik visi pastatai.

Dabartinė bažnyčia įrengta iš namo, gan autentiška, santykinai graži. Turime Eugeniją Šimkūnaitę, gražiai draugaujame su jos vardo labdaros ir paramos fondu, minime sukaktis, kurios sutraukia daugybę žmonių.

Jau planuojame ateinančių metų renginius. Dažnai esame prisirišę prie datų, kalendorinių švenčių, o dabar susėdę kartu prie stalo su bendruomene, seniūnaičiais planuojame kiek kitokius renginius. Norime, kad ne tik nuskambėtų šventės, bet kažkas liktų ir Tauragnuose joms praėjus. Ateinantys metais ypatingi ne tik dėl to, kad tapome Lietuvos mažąja kultūros sostine, bet ir minėsime Eugenijos Šimkūnaitės 100-ąsias gimimo metines bei 765 metų sukaktį nuo pirmojo Tauragnų vardo paminėjimo.

Tauragnai gali pasigirti gražia gamta, tačiau turistams turbūt to nepakanka, kad pasiliktų ilgiau?

Mūsų infrastruktūra – tik plėšiniai. Mums būtinai reikia mažo moteliuko, juk važiuoja pro šalį vokiečiai su kemperiais, ypač rugpjūčio, rugsėjo pradžioj, kiti turistai. Maitinimo įstaigos taip pat nėra. Deja, net ir Utenoje kavinės tai atsidaro, tai užsidaro. Vien dėl to, kad kažkas gal užvažiuos pavalgyti, verslininkas neišsilaikys. Dabar tiek tuščių namų, bet nėra kur pernakvoti atvykstantiems. Sezono metu čia tiek daug vasarojančių, turime tokius gamtos turtus – giliausią ežerą, iš 13 seniūnijoje esančių piliakalnių vienas yra aukščiausias rajone. Tai – Papirčių piliakalnis, iškilęs 245,6 m virš jūros lygio. O jo papėdėje yra žuvingas ežeriukas, labai mėgstamas žvejų. Jis, ko gero, yra aukščiausiai Lietuvoje virš jūros lygio – 198,9 m. Seniūnijoje turime 40 ežerų, trečdalis seniūnijos – Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje, yra net penki etnografiniai kaimai. Kaip sakė vienas paveldosaugininkas – Tauragnų seniūnijoje tiek istorinių, archeologinių objektų, kiek kitose seniūnijose kartu paėmus. Reikia traukti ir parodyti viską.

Kokioje srityje seniūnams trūksta savarankiškumo, kas palengvintų darbą?

Viešieji pirkimai mums, seniūnams, peilis po kaklu. Didieji statybinių objektų pirkimai – suprantu, būtini. Bet maži… Mes turime įtraukti į planą, kokias sąvaržėles, tarpines čiaupui, kokio tipo čiaupelius, grėblius, kastuvus sniegui kasti pirksim per ateinančius trejus metus. Perki už kelis eurus, atneša po kiek laiko sulūžusius… Ar ne paprasčiau būtų parduotuvėje paimti čekį, paprašyti išrašyti sąskaitą?

Aišku, tokie dalykai daromi tam, kad nepiktnaudžiautume, bet jeigu tik norėsi vaizduoti dirbantį ir ieškosi, kaip pasidaryti sau kažko, rasi būdų.

Dabar būna, kai prireikus kokios smulkmenos tiesiog nuvažiuoji ir nuperki už savo pinigus.

Seniūnaujate 20-tus metus. Ar labai skiriasi tai, kaip šį darbą įsivaizdavote, nuo tikrovės?

Kai pradėjau dirbti seniūnu, įsivaizdavau viską paprasčiau.

Atsirado patirties. Vadovaujuosi posakiu – ne tik šitame darbe – nepulk kritikuoti žmogaus poelgių ir sprendimų, nes tau tik atrodo, kad žinai, kodėl jis taip pasielgė. Bet kai iš tikrųjų įsigilini, išsiaiškini situaciją, tada vertini kitaip. Palyginkime pokario metus – dabar daug kas kalba: oi, kokie buvo parsidavėliai ir t. t., bet jeigu šie kalbėtojai patys būtų atsidūrę tuo metu toje situacijoje, įdomu, kaip būtų elgęsi? Negalima smerkti kito žmogaus, kol nepragyvenai jo gyvenimo.

Kalbant apie seniūniją – iš šalies žvelgiant, man atrodydavo, kad Tauragnuose galima padaryti tą ir aną, juk tokios lėšos skirtos… Bet kai pradėjau dirbti seniūnu, matau, kad įstatymai imti ir iškart statyti neleidžia, reikalingas projektas. Atsimenu, miškuose per Bukos upę tiltą statė. Trejus metus tiltas buvo sulūžęs – kol padarė projektą, kainavo baisias sumas, gal 200 tūkst. litų… Atrodė, keliems vyrams duotum po kelis tūkstančius, pritemptų rastų, pastatytų tiltą, kad net tankus atlaikytų, ir dar paukščiukais išdrožinėtų… Tačiau negalima, tai – padidinto pavojingumo hidrotechninis įrenginys.

<…>

Visą interviu skaitykite šeštadienio „Utenos apskrities žiniose“. 

dsc_1739

Tauragnų seniūnas Alvydas Danauskas / Kristinos Sakaitės nuotraukos

dsc_1742 dsc_1737

img_0055

1036 Iš viso matė 5 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.