Home » Pozicija » Išmintis ir atsakomybė iš šios valstybės iškeliauja nežinoma kryptimi

Išmintis ir atsakomybė iš šios valstybės iškeliauja nežinoma kryptimi

Išmintis ir atsakomybė iš šios valstybės iškeliauja nežinoma kryptimi

Robertas DARGIS, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas

Pastarųjų 4,5 mėn. įvykius „valdžios namuose“ apibendrinti galima Collet Calverley citata: „Tie, kurie sugeba, daro, tie, kurie nesugeba, moko, o tie, kurie nei daro, nei moko, valdo.“ Valdymas taip pat žmogaus veiksmas, o už kiekvieną veiksmą veiksnus ir pakaltinamas pilietis turi prisiimti atsakomybę, juolab tie, kuriems tauta yra delegavusi sprendimų priėmimo teisę. Bet su mūsų „valdžios namais“ viskas truputėlį yra kitaip. Jie gyvena kitame pasaulyje – savo avataro erdvėje, ir kaip jų ambicijos ir trumparegiški sprendimai veikia visą visuomenę, visus mokesčių mokėtojus, jiems tikrai nė motais, nes jie yra aukščiau mūsų visų: jie vykdo misiją – jie valdo.

Pastarąjį pusmetį šioje valstybėje nieko nevyksta be pasistumdymų prie valdiško lovio, kai keli įšokusieji į valdžios ratus bando apsibrėžti savo įtakos laukus, kai dėl kelių balsų vyksta nuolatinė prekyba postais, spaudoje nuolat mirga informacija apie užkulisinius susitarimus ir naujas intrigas. Todėl, kas vyksta valstybėje ir pasaulyje, jau tikrai ne išrinktųjų dėmesio verti klausimai. Latvija ir Estija dabar kalba apie Brexit mažinimo padarinius ir finansinius fondus šiems padariniams minimalizuoti, apie tai, kokiomis priemonėmis išlaikyti ekonomikos ir pramonės konkurencingumą artėjant naujoms krizės bangoms… o mes turime šioje valstybėje svarbesnių darbų – kaip sudėti į biudžetą visus artėjančių rinkimų pažadus. Kiekvienas politikas dabar jaučia pareigą nešdamas naują tokį madingą šūkį, kurio turiniu taip niekas ir nesugeba iki šiol pripildyti – „Kurkime gerovės valstybę“ – aplipdyti savo danajų dovanų paketą rinkėjui kuo prašmatnesniais naujais pažadais.

 Prieš daugiau nei dvejus metus premjeras pasakė – jokie mokesčiai keičiami nebus, bet jau po metų situacija pasikeitė ir atkeliavo tektoniniai mokesčių pakeitimai. Tuomet buvo daug diskutuojama apie mokesčių pakeitimus ir vyriausybė deklaravo, kad šią kadenciją daugiau niekas nebus keičiama. Dar daugiau – vyriausybė, verslo konfederacijų atstovai, profesinių sąjungų vadovai pasirašė Nacionalinį susitarimą dėl Lietuvos pažangos reformų, kuriame sutarta kelti gyvenimo lygį, didinti darbo rinkos patrauklumą, kurti konkurencingą ekonomiką. Susitarime aiškiai deklaruota, kad bus vadovaujamasi principu, jog vieni mokesčiai bus didinami mažinant kitus – nedidinant bendros mokestinės naštos. Dabar matome, kad įsipareigojimų nesilaikoma ir joks parašas šioje valstybėje – net ir jos vadovų – nieko nereiškia. Tad apie kokį pasitikėjimą mes galime kalbėti? Dar geriau, kad politikai laužo savo pačių priimtus įstatymus: įstatymu yra įtvirtinta, kad mokestiniai pakeitimai įsigalios ne anksčiau nei po pusės metų, o dabar pati valdžia šiuos įstatyme fiksuotus įsipareigojimus laužo, priimdama sprendimus skubos tvarka.

Naujais pakeitimais ir mokesčiais tikimasi į biudžetą surinkti 180 mln. eurų. Tai yra nedidelė suma, kurią valstybė galėtų surinkti optimizavusi savo veiklą ir sprendimus. Nepasitenkinimą efektyvumu pripažįsta visa valdžia, ir užuot sprendus šiuos klausimus, eilinį kartą buvo nueita greičiausiu keliu – įkišau ranką į dirbančio žmogaus kišenę ir išsprendžiau problemas. Bet apie esminius dalykus – kaip mes tuos surinktus pinigus išleidžiame, tai nekalbama. Valdžia net negalvoja, kur ir kaip bus taupomi mokesčių mokėtojų pinigai ir kaip atsakingai jie bus leidžiami. Visi supranta, kad mažiausiai socialiai apsaugotoms žmonių grupėms yra būtina skirti lėšų, bet tiktai valstybė turi galimybių surasti tam finansavimą, neužkraunant naujais mokesčiais dirbančių žmonių, kurie, rodos, tampa kaltais tiesiog todėl, kad dirba.

Pasižiūrėkime: jau dabar deklaruojama, kad yra nesurinkta virš 1 mlrd. eurų PVM nuo planuojamo surinkti, planai ištraukti milijonus iš šešėlio taip pat kažkur nutolo ir apie juos nekalbama. Mūsų valstybės paradoksas – kai su kiekvienais metais auga neužimtų darbo vietų skaičius, tuo pačiu auga ir bedarbių skaičius. Per penkerius metus, kai verslas nuolat kalbėjo apie darbo jėgos trūkumą, pašalpas gaunančiųjų skaičius išaugo nuo 43 tūkst. iki 60 tūkst., o su dabartinėmis nuostatomis akivaizdu, kad mes ir toliau auginsime pašalpinių armiją. Technologiniai pokyčiai reikalauja vis daugiau kvalifikuotų ir išsilavinusių žmonių, todėl turėtume skatinti žmones atnaujinti savo žinias ir kelti savo kvalifikaciją. Apie paskatas dirbti pačiam sau, apie įtraukios darbo rinkos sukūrimą, apie efektyviai veikiančią perkvalifikavimo sistemą niekas nekalba. 2018 m. užimtumo didinimo programoms vykdyti skirta 7,76 mln. Eur, bet tik 27 proc. bedarbių, baigusių programą, įsidarbino, o po 3 mėn. iš jų darbo rinkoje liko tik 6 proc.

Mūsų visuomenė dar iki šiol neatsikrato iš tarybinių laikų atkeliavusio nepasitikėjimo valdžia. O dabartinė situacija tik dar labiau augina žmonių apatiją valdžios atžvilgiu. Priimdama neprognozuojamus, neaiškius sprendimus, keisdama savo poziciją valdžia nuvilia žmonių lūkesčius ir ypatingai pačios aktyviausios ir veikliausios visuomenės dalies, kuri ir yra šios valstybės varomoji galia.

Jauni žmonės, gyvendami tokioje trumparegiškų politikų ambicijų karo zonoje, tikrai nemato erdvės ir prasmės čia kurti savo ateitį. Piliečiai vargu bau ar matys prasmę eiti į rinkimus, nes kiekviena nauja politikų karta vis labiau devalvuoja šį vardą. Verslas jau pavargo visiems šioje valstybėje įrodinėti savo reikalingumą ir dairosi, kur būtų galima plėsti savo verslą stabilioje ir prognozuojamoje aplinkoje. Tai tiek tos mūsų gerovės valstybės…

124 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.