Home » Protakos » Kraštovaizdis kuria pomėgius ir tradicijas

Kraštovaizdis kuria pomėgius ir tradicijas

Kraštovaizdis kuria pomėgius ir tradicijas

Dalia SAVICKAITĖ

Utenos apskrities gamtos grožis įvairiausioje literatūroje lyg medumi teptas… Visko čia gausu, bet jau ežerai gražiausi, giliausi, didžiausi, žuvingiausi. Retai kas parašo, kad ir žmonėmis gražūs bei turtingi tie ežerai. Spalio pirmąjį šeštadienį Lietuvoje minima Kūno kultūros ir sporto diena. Mums, kultūrininkams, įdomus žodis – kultūra. Jau Antikoje buvo siekiama žmogaus kūno ir sielos grožio darnos. Kaip čia bemintysi, bet vienovė ir šiandienos siekiamybė. Juk ne veltui LR Seimo sprendimu ši diena į atmintinų dienų sąrašą įtraukta 2008-aisiais. 1934 m. spalio 1 dieną Lietuvoje pradėjo veikti pirmoji valstybinė sporto įstaiga – Kūno kultūros rūmai. Jų tikslas – ugdyti sveiką ir išauklėtą tautą. Ir vėl kultūros terminas išlenda, nors, regis, sportininkas asocijuojasi su neskaitančiu, kultūros renginių nelankančiu, dažnai net nepažangiu, stačiokiškai grubiu tipu, nes didžioji dalis organizmo resursų išeikvojama prisitaikant prie sportinių stovyklų skirtingų šalių kultūrose…

Antikos aidai tai neigia. Neigia Jefremovas savo romanuose „Taidė Atėnietė“ ir „Skustuvo ašmenys“, neigia istorijos faktai. Analizuojant Utenos apskrities regiono istoriją įdomu tai, kad gan didelę įtaką sporto šakų pasirinkimui darė atšiaurus klimatas, kraštovaizdis. Bene labiausiai didžiuojamės slidininkais ir visų rūšių irkluotojais, buriavimo mėgėjais. Belieka tik patvirtinti, kad privalome saugoti tradicinį kraštovaizdį, nes jo pagalba išsaugojamos tradicinės sporto šakos, pojūčiai. Senųjų amatų aprašymai pasakoja apie kūdras, kuriose mirkdavo mediena slidėms, buvo lenkiamos ir pavažos rogėms. Na, o garsieji ežerai, kurių apskrities regione priskaičiuojama per devynis šimtus devyniasdešimt, ne vieną irkluotoją, trenerį, buriuotoją užaugino. Ypač savo patirtimi išsiskiria Ignalinos r. (apie 200 ežerų) ir vos 0,8 proc. apskrities regiono teritorijos užimantis Visaginas (priskaičiuojama apie 100 ežerų). Senovėje šios savivaldybės garsėjo dervos varymo ir valčių dervavimo, tinklų pynimo ir žuvų gaudymo amatais.

Ne tokios jau senos sportinio irklavimo patirtys. Lietuvoje pirmosios baidarių irklavimo užuomazgos – 1885 m. Klaipėdos „Neptūno“ klube. Į Vilnių šis sportas „atsikraustė“ apie 1920 m. Tik 1933 m. Prahoje vyko pirmosios Europos irklavimo pirmenybės. Po pasaulinio karo smagiai prasidėjęs sportinis irklavimas apmirė, nes brangus inventorius buvo išgrobstytas. J. Obelieniaus iniciatyva ši sporto šaka tik dalinai atgimė 1949 m. Labai aktyvūs buvo kauniečiai ir klaipėdiečiai. O kur mes? 1956 m. per SSRS tautų spartakiadą Maskvoje pasiektos pirmosios pergalės: vicečempionais 10 000 m distancijoje irkluojant dvivietę baidarę tapo Alfonsas ir Mykolas Rudzinskai.

Ignalinos r. treneris

Su broliais Rudzinskais pirmą kartą sublizga ir mūsų kraštovaizdžio subtilumai. Garsesniu ilgainiui tapęs Mykolas Rudzinskas gimė 1933 m. Ignalinos r. Navikų kaime (brolis Alfonsas – 1934 m. rugsėjo 9 d.). Jie su broliu ir dar dvi seserys gimė prie gražiosios Dysnos upės. Įdomu, kad „iš po lenkų“ išlindę Ignalinos žemių žmonės tuomet buvo lietuvinami ir Dūkšto vidurinę mokyklą jis baigė Rudžio pavarde. Broliai savimi išbandė abi nuo šiauraus, jau žemyninio Ignalinos klimato priklausiusias sporto šakas: slidinėjimą ir irklavimą. Dar vaikystėje tėvas iš dvimetrinės pušies padarė vaikams slides. Tai nebuvo sportas, o išgyvenimo būdas, nes net 20 km iš mokyklos reikėjo užšalusiu Dysnų ežeru šliuožti namo maisto pasiimti. Pavojų kėlė eketėse verslaujantys žvejai. Fizinę brolių ištvermę didino tai, kad vasarą pėsčiomis eidavo tą maršrutą, itin šaltomis ir sniegingomis žiemomis bėgdavo paskui mamą į tvartą. Brolių keliai išsiskyrė: fiziškai stipresnis Alfonsas tapo perspektyviu slidininku, o Mykolas – pavyzdiniu baidarės irkluotoju, geidautinu treneriu ir būsimos Trakų irklavimo bazės kūrimo iniciatoriumi.

Abu broliai 1958 m. baigė Leningrado (glaudūs daugelio gyventojų prekybiniai ryšiai su didmiesčiu geležinkeliu, todėl nebaisu) Leshafto kūno kultūros instituto Pedagoginį fakultetą. Ten studijavo abi sporto šakas, bet specializavosi vienoje. Mokslų metu Mykolas susipažino su bendramoksle Valentina, gilino teorines žinias, sukūrė šeimą. 1958 m. šeima grįžo į Lietuvą, 1960 m. jam buvo suteiktas Garbės sporto meistro vardas. Kiek vėliau šeimoje gimė du sūnūs.

Jaunėlis pradžioje labai veržėsi irkluoti, tad abu subūrė ir treniravo komandas „Spartako“ ir „Dinamo“ draugijose. Mykolui iki Nusipelniusiojo vardo pritrūko dviejų pergalių – reikėjo 5 kartus tapti sovietų čempionu, o jis buvo antras… Svariausia Mykolo pergalė – Romos olimpinėse žaidynėse užimta ketvirtoji vieta: be įrangos, be salių ir plaukimo takelių ji ir šiandien prilygsta aukščiausiems pasiekimams.

Nuo 1965 m. M.Rudzinskas paliko sportinę karjerą ir tapo tik treneriu. Garsusis „pasislėpęs“ nuo žiūrovų akių sporto profesorius Juozas Skernevičius (beje, ugdęs ir slidininkus V. Vencienę, ir A. Šalną) sakė, kad Mykolas labai gilinosi į mokslo tiriamuosius darbus, daug dirbo laboratorijose, ruošėsi metodiškai, gilinosi į biochemiją. Nuo 1987 m. rugsėjo iki mirties jis dirbo treneriu Lietuvos olimpiniame sporto centre. Visas trenerio bagažas – 54 metai. Per juos dirbo su L. Fedorenka, V. Rubcovu, V. Mileška, G. Aleksejūnu, A. Visocku, nuo mažens užaugino A. Duonėlą, E. Balčiūną, R. Petrukanecą. Jo devizas – drausmė ir tvarka – daugeliui tapo savu. 1977 m. jis jau buvo tarptautinės kategorijos irklavimo sporto teisėjas.

Nei jis, nei brolis turtų iš savo pasiekimų nesusikrovė: vaikai užaugo puikiais žmonėmis, savos tėviškės 60 arų žemės tapo vila, kurioje dirbdamas pailsėdavo, atsigaudavo, planuodavo. Ten ir žuvo begesindamas užsiplieskusią ugnį… Graži buvo jo svajonė – kad Ignalinos ežerai savo glėbin priimtų irkluotojus, kad ežerus puoštų įruoštos trasos, kad augtų nauja karta, kad sportininkų būrys gausėtų… Tokio paminklo buvusioji valdžia rajone už nuopelnus Lietuvos sportui jam nepastatė, bet niekada nebūna vėlu.

Palūšės tradicijos

Nevėlu buvo buriavimo sportui, kuris Palūšėje atgimė, kuomet Turizmo centrui vadovavo Juozas Radzevičius. Tokia keista smėlingo dzūkų krašto sūnaus aistra. Vyko didžiulės derybos, sporto meistrai reikalavo ypačių sąlygų, tikrino praplaukimus, skaičiavo laidus, ieškojo elingų… Prisidėjo Lietuvos kaimo sporto ir kultūros asociacija „Nemunas“. Buvo nutarta ruošti profesionalias mažųjų jachtų „Optimist“ varžytuves. Visi Aukštaitijos nacionalinio parko gamtos apsaugos inspektoriai su savo kateriais žymėjo trasas, statė ženklus, teisėjavo. Laivus saugojo armija… Varžybų maistas, nakvynės ir prizai byrėjo iš J. Radzevičiaus rankų, o profesionalūs buriuotojai vertino patekimo į aukštesnio lygio varžybas galimybes. Buvo ir itin įžymių meistrų, bet jų ir reikalavimai apsaugai buvo kitokie… Antrais metais žiūrovų jau buvo gausiau, net nevietinių fanatikų tankiau… Mes organizavome kultūringą jų laisvalaikį ir regatos uždarymą su apdovanojimais, koncertu ir fejerverkais. Vis tikėjomės – gal susipažins su vietiniais, gal patiks, gal kas brandaus gims…

Valdžia parke pasikeitė, pasikeitė renginiai ir pradėtos tradicijos – joms įsitvirtinti juk ne vienų metų reikia. Dabar vyksta regata, kurią organizuoja Palūšės kaimo bendruomenė. Dabar ji, regis, bendruomenę praaugo, tad perėmė rajono kultūra. Ji plačiai pristatoma. Šauniausia šioje regatoje, kad jos vyriausias teisėjas, iniciatorius – vietinis palūšinis iš Panevėžio jachtklubo, dabar jau, kaip ir pirmojo etapo plėtotės laikais, prisideda „Nemunas“. Labai žavi neišnaudotas originalumas – burlentės. Gal kada tai taps organizatorių nevarginančiu šventės pagrindu ir vieninteliu Lietuvoje originaliu ženklu?

Bet tai stilizuota, nestichiška. Daug įdomesnė „Pupos“ savininko patirtis. Kuomet Aukštaitijos NP direkcija buvo aukštai ant kalno, darbuotojai nuolat matydavo Lūšių ežere blykčiojant baltą burę. Buvo įdomu – kieno ji, kas tas tuomet tokio aristokratų sporto – laisvalaikio praleidimo autorius? Grakštuolės – stileivos jachtos „Pupos“ savininkas, pasirodo, gyveno ežerų sankirtoje, Meironių kaime, o vadino jį – Vytis Morkeliūnas, kaimo žentas, kaunietis, veterinaras. Keista, bet tokios žemiškos specialybės žmogus, besižavintis miškų ramybe, kiekvieną laisvą minutę gaudo, tramdo, įkinko savo valiai vėją burėmis… Iš kur poreikis buriuoti?

Pradžia visai neromantiška – vasaras leisdavo kaime, o uošvienė vos panorėjus valties jam neduodavo. Tad ir pasidarė savo pagal tuometiniame žurnale „Morskoj kot“ pasiūlytą modelį. „Malonus“ statybų darbas truko tik… 5 metus. Darbas vyko miesto garaže, kuriame buvo įrengta speciali ventiliacija, kad asbesto dulkės nenužudytų. Žmona ir du sūnai stebėjo kvailiojantį tėvą, bet nepaveikė. Trukdė tik nuolatinė alergija, nuo kurios gelbėjosi kalcio injekcijomis. Procese išmoko ir milimetro tikslumu detales padaryti, jas suderinti, nerūdijantį metalą virinti… Jachta, kurią matėme – jau antroji, nes atlaikė tikrintojų eksperimentus. „Pupa“ – 5,5 metro jachta su pakeliamu kyliu. Pakeliamas kylys tam, kad nenuspėjamam vėjui ar tiesiog pačiam „karviškai“ pasisukus ir pakliuvus į Lūšių, Asalnų žolynus, galėtum išsipainioti. Jachta tiko ir sportui, ir keliavimui, ir miegamajam… žmona jon nelipo, o nuo visų pabėgęs užutėkyje miškų klausydavo. Kompanijai atsiradus – net trejetas žmonių pasiilsėdavo. Labiausiai jis pyko ant kirų ir žuvėdrų, nes jos tingi skraidyti ir tupia ant jo laivo stiebų ir dar kai ką daro… Įdomiausias buvęs potyris – žaibo kirtis į stiebą; skaudžiausias, kad, dar jam aktyviam esant, reikėjo po porą žuvusių Kauno jachtininkų kasmet palydėti…

„Pupa“ savo kūdikį iš tingėjimo pavadino – kad mažiau rašyt reikėtų, bet savo jūreiviškų prietarų neišvengė, nes jos numeris 319, o tai juk 13… Visi jo kasdieniai darbai ir žygiai laiko juostoje nublanksta prieš vieną – pas uošvienę savo laivą iš Kauno atvarė prieš srovę, t. y. Nemunu, Nerimi, Žeimena… Tai bent žygis! Pakartoti nebeišeina… elektros laidai stiebą kliudė, o jei reikėdavo į kitus „vandenis“ pervežt, tai specialiai pagaminta priekaba. Sunkus darbas jame pagimdė gerą juoką. Lengvai šposavo, su smalsumu sūnaus apgyventoje Amerikoje lankė keliaaukštes jachtas, o tuomet kai sveikuolių dar nebuvo, uošvio kailiniais pridengtas įspūdžių perkaitintą galvą žiemą lediniame Meironos vandenyje vėsino. Su savo gražuole jis ir renginiuose dalyvaudavo, ir besiilsinčius plukdydavo. Po jo jachta buvo pakliuvusi į gydytojo J. Mikniaus rankas, po jo dar kažkam…

Visagino buriuotojų klubas

Kai apie pomėgių priklausymą nuo kraštovaizdžio pasakoji, neišeina aplenkti Visagino. Buriavimo aistrai neatsispyrė ir kitas sausumos vaikas – dabartinis Visagino meras Erlandas Galaguzas. Keistas ne tik pomėgis, bet ir pavardė, juolab, kai žinai, kad jis – taip pat kaip J. Radzevičius – dzūkas, bet dirbęs klaustrofobiškoje atominės elektrinės aplinkoje, suvaržytas apsaugų, atsakomybės, griežto pavaldumo ir vadovavimo savo sričiai. Racionalus, analitiškas, inteligentiškas, susivaldantis, sausumos žmogus ieškojo vėjo. Ieškojo neprognozuojamo, nuolatinio dėmesio trenažo. Kodėl jo tokia keista pavardė? Pasirodo jo senolė senais laikais paveldėjo turtus Odesoje. Nuvyko, ištekėjo, pakeitė pavardę, sulaukė spalio revoliucijos, buvo „nacionalizuota“ ir su jaunu vyru parbėgo į gimtinę… Pavardė liko ir, matyt, smarkaus slaviško temperamento gabalas.

E. Galaguz /Asmeninio albumo nuotrauka

Visokius darbus teko dirbti transformuojantis pačiai atominei elektrinei, daug ką sužinojo, daug ką įžvelgė, bet suprato, kad be produktyvaus poilsio ir gero darbo nenudirbama, ir šeima dėmesio stoką pajunta. Taip atsirado jachta. Tai buvo didžiai „pagyvenęs“, seno olando dukros vardu „Tineke“ pavadintas laivas. Pats ir su pagalba nusipirktą seną jachtą grandė, glaistė, kitus juodus darbus dirbo, buriavimo įgūdžius tobulino. Įdomu, kad garsusis, džentelmeniškasis, tradicijų puoselėtojas, treneris ir teisėjas buriuotojų „tėvas“ Rimantas Dovydaitis pirmą kartą įvertinęs E. Galaguzą, neatlaikantį jūros ligos, sakė, kad iš jo niekad buriuotojo nebus… O štai jis – vienintelis Lietuvoje – išlaikė visus meistriškumo pakopų egzaminus ir turi kapitono laipsnį.

Dabar savotiškai tos jachtos net bijo, nes visiems atrodo, kad jachta – prabangos reikalas… Taip atrodo tik nebandžiusiems, nes jos net nekilnojamojo turto registran neįtraukiamos. O kiek darbo, kol poilsio pojūtis atėjo! Vis rečiau yra laiko ja pasidžiaugti, nes pareigos labai atsakingos, o ji toli jo laukia – net Rygoje, nes ten jai jokio pavojaus, jokių laidų ir jokių aštrių kampų ar žolių. Pagaliau, jos laikymas Klaipėdoje itin brangiai kainuoja. Štai ir šį rudenį juodom rankom grįžo su žmona bekonkuruojančią savo mieląją jachtą žiemai pastatęs. O žmona nenusileidžia – jam dažnai tenka prisiminti vieną iš savo absolventiškų – koko funkciją – kuomet žmona vairuoja.

Jaunieji visaginiečiai

Baigiant negali neaptarti olimpinių pasiekimų, ant kurių pergalingų laiptelių pastūmėjo palanki kraštovaizdžio situacija Visagine. Visaginiečiai nepapuolė į sportininkų kartų kaitos problemų sprendimą, nes pati savivaldybė labai jauna (2020 m. miestui – 45). 1985 m., minint irklavimo sporto 100-metį, treniruotės prasidėjo entuziasto N. Goloskokovo iniciatyva. Pirmuosius trenerius surado Volgograde. 1990 m. jau buvo 400 irkluotojų ir 10 trenerių, rinktinei vadovavo Vl. Suchorukovas ir S. Timochinas. Irklavimas – viena populiariausių Visagino užklasinių veiklų, nors sporto bazės įranga neatitiko jokių reikalavimų, bet treniruojamasi buvo neužšąlančiuose Drūkšių vandenyse, kurie išmetimo kanale įšildavo nuo atominės… Nepriklausomybės metai į irklavimo sportą atvedė ir tuometinį klaipėdietį, kuris dabar Visagino rinkimų apylinkėje besisukinėjantis kandidatas į LR Seimą – A. Raslaną. Bene pirmoji rimtesnė pergalė – 2000 m. jaunių dvivietėje, kurioje ir K. Prochorovas. 2003 m. išsiskyrė naujai sudarytas K. Prochorovo ir R. Labucko tandemas, kuriuos treniravo Vl. Suchorukovas. 2007 m. Lietuvos kanojų irklavimo vyriausiasis treneris E. Gustas, dirbęs ir su sovietų rinktine, treniravęs R. Labucką ir J. Šukliną, sakė, kad „jam nepatinka, kad savame kiaute užsidarė Visagino irkluotojai, kurie vengė sudaryti bendras įgulas su kitų miestų irkluotojais ir stengėsi rungtyniauti savo jėgomis“. Jis atvirai žavėjosi J. Šuklino imlumu ir minkštumu, prognozavo pergalingą ateitį. Literatūros apžvalgos gali daug papasakoti, bet pastarųjų dienų įžymybės R. Labuckas, J. Šuklinas ir A. Sėja. Nors R. Labucko – baidarininko – pergalės įspūdingos, bet miesto istorijoje jis itin ryškaus pėdsako nepaliko. Visi lyg ir žinojo, bet…

J. Šuklinas / Asmeninio albumo nuotrauka

Jevgenijus Šuklinas gimė 1985 m. lapkričio 22 d. Rusijoje, bet jau trijų metukų kartu su tėvais atvyko į Visaginą. 14 kartų Lietuvos čempionas, 2003 m. – pasaulio jaunimo, 2008 m. – Europos ir pasaulio jaunių, Londono olimpinių žaidinių vicečempionas, pasaulio čempionatų bronzininkas ir galybė kitų įvertinimų bei 2014 m. geriausias Lietuvos sportininkas. Buvo įprasta olimpiečius į varžybas palydėti Visagino savivaldybės tarybos posėdžių salėje su meru, gan uždarai.

Bibliotekoje pernai teko organizuoti renginį, kuriame norėjau iš „tradicinių klišių“ – klausimų išmušti olimpietį, sužinoti tai, ko negirdime. Žmonių dėl viešumo ribojimo buvo nedaug, bet įdomu. Net tokiems nesportininkams, skeptikams kaip man. Pamenu, tuomet dar buvo TV šokio konkursas. Nepasakyčiau, kad jį žiūrint gerai atsiskleidė sportininko fiziniai daviniai, plastiškumas, nors jaunystėje buvo šokęs. Dirbdama bibliotekoje, teiravausi, kodėl jis taip anksti TV mokslus baigė? Jevgenijus minėjo, kad turėjo tikslą – išmokti šokti. Televizijai to nereikėjo, tad ir atsisakė dalyvauti. Matyt kiekvienas turi savo mokyklą dėl vaizdų montažo. Labai daug sužinojome apie jo atidą šeimai, artimus, pagarbius ryšius su tėvais, jautrumą sesei. Apie nuo 11 metų patiriamą treniruočių negailestingumą ir pragyventą širdies operaciją, mamos ligą. Daug padėkų jis skyrė biochemijos žinovams, įvardijusiems olimpinio komiteto teikiamų mineralų poveikį, gydytojams ir masažistams jų raumenis pažįstantiems kaip audinio palą, E. Balčiūnui, ruošusiam išskirtinę treniruočių metodiką ir gydytojui J. Vaščenkovui, kuriam už pagalbą padovanojo savo medalį. Tuomet skandalingai skambėjo ir jo konfliktas su senuoju treneriu. Jis su derama pagarba jam dėkojo, bet sakė, kad jį „modernesniu“ pakeitė todėl, kad tai tiesiog dėsnis, nes kiekvienas išauga ankstesnio laiko marškinėlius ir keičia kitais. Ne visi vienodai dirba kompiuteriu ar valdo paslaugas. Taip ir su sportu. Klausimai apie reikalus jo įkurtoje picerijoje – nepatiko. Kai paprašėme palyginti save ir tatuiruotuosius kolegas, sužinojome, kad jis tuo „amatu“ neužsiima, nes į tatuiruotę kūnas reaguoja kaip į žaizdą, todėl reakcija kūne neprognozuojama. Susirinkusias moteris nustebino, kad kiek aukščiau kelio yra raumuo, kurį liečiant galima suprasti meluojant… tai pademonstravo „ant“ kolegos. Palyginus mūsų ir TV klausimyną, pastebėjome, kad sportininkas mielai atsakinėja į klausimus, kurie nešokiruoja, kur atsakymai lyg ir paruošti, bet jie paperka ir klausai lyg pirmą kartą. Gal tik kiek atsargiau apie politikus ir miestelėnus reiktų, nes tuomet, kai kaunamasi dėl valdžios, prisimenamos visos nuodėmės, o ypač nelaimėje. Metalinio medalio likimas neaiškus, bet šokoladinius dar ne visi suvalgė… Judėjimas atkarpa – viskas sportui – lyg ir baigėsi. Judėjimas atkarpoje studijuojant viešąjį administravimą praktikoje vyksta (šiemet baigė ir VMRU). Kuo baigsis niekas neprognozuoja, bet kartu džiaugiamės, kad jis sugrįžo į tikrąjį savasties pojūtį – šeimą, kurią sakosi sukursiąs netrukus.

A. Sėja

Nuo vandens priklauso ir Visagino garsenybės – Artūro Sėjos, tapusio 2018 m. pasaulio vicečempionu, buvimas. O kaip nežinia. Gal tik Jefremovas pasakytų, kad jame sielos ir kūno grožis dera.

202 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.