Home » Protakos » Adinukė – išliekantis tikslumo, kruopštumo ir kantrybės kūrinys

Adinukė – išliekantis tikslumo, kruopštumo ir kantrybės kūrinys

Adinukė – išliekantis tikslumo, kruopštumo ir kantrybės kūrinys

Jolanta MATKEVIČIENĖ

XXI respublikinė tradicinio siuvinėjimo stovykla „Žaliasis laumžirgis“ šįkart buvo paženklinta netektimi. Jos išvakarėse buvo laidojamas net 25-erius metus Molėtų r. tautodailininkams vadovavęs LOR gydytojas, homeopatas, Lietuvoje žinomas ir dėl netradicinių gydymo būdų – Vytautas Bikneris. Šios stovyklos narės lankydavosi jo namuose, susipažindavo su medžio drožyba ir kitais menais, grožėjosi kaktusų ir perkūnropių kolekcijomis, retais augalais sodyboje. Savo rankomis išpuoselėtą sodybą prieš keletą metų jis siūlė perduoti savivaldybės žinion, ėjo ir į muziejų, biblioteką, bet nesulaukė tinkamo atsakymo. Daktaro atminimas, matyt, bus kiekvieno individualus reikalas…

Nijolė Aleinikovienė – Molėtų krašto muziejaus etnografė, kuravusi tautodailininkus ir prie V. Biknerio, tebekuruojanti ir dabar, kai jų pirmininke tapo Alina Baranauskienė, sako, kad jų pirmininko gyvenimas paskutiniaisiais metais buvo kova, kaip jis ją pavaizdavo ir skulptūroje, pavadintoje „Kova“… Kova turbūt neišvengiama kiekvieno žmogaus gyvenime ar veikloje. Net ir tautodailininkų. Rašydamas projektą tu nežinai, laimėsi jį, ar ne… Su tuo ne kartą yra susidūrusi ir N. Aleinikovienė. Jai yra tekę mainais už edukaciją gauti nakvynę siuvinėtojų stovyklos narėms… Laimei, šį kartą apsieita tik su projekto rėmėjais: rajono savivaldybe, Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrija ir neseniai pasikeitusiu Lietuvos kultūros tarybos finansavimu, kai, atsiradus programai „Tolygi kultūrinė raida“, pinigai paskirstomi 9-iems regionams, tarp jų ir Utenos apskričiai. Gali susidaryti neteisingas įvaizdis, kad toks darbas, kaip siuvinėjimas, gali vykti labai pigiai? Nieko panašaus! Jau trečią dešimtmetį vykdanti šią veiklą ir jos tęstinumui rašanti projektus N. Aleinikovienė sako, kad stovyklos kainuoja brangiai. „Čia ne dailininkų plenerai, kai jie gali miegoti ir daržinėse, ant šieno, ir semtis kūrybinio įkvėpimo iš gamtos“, – sako etnografė. – Mums reikalingas tikslus darbo planas ir grafikas, nes per savaitę turime padaryti labai daug… Pasitaiko, kad į stovyklą atvažiuoja jaunimas, niekada nelaikęs adatos rankose – tuomet būna sunkiau, nes juos reikia išmokyti tradicinio siuvinėjimo pagrindų.“ Į stovyklas renkasi tie žmonės, kurie turėjo pomėgių siuvinėjimui ar kitiems liaudies menams, bet dėl tam tikrų priežasčių jų neišplėtojo iki laisvalaikio praleidimo ar pragyvenimo šaltinio. Pavėluotas sugrįžimas prie pamirštojo pomėgio – lyg laiko atsukimas atgal arba duoklė poilsiui, svajonei po įtemptos darbo dienos… Siuvinėtojos – neįnoringa publika, bet kartais pasitaiko, kad žmonės nori privatumo, turi kokių kompleksų, pavyzdžiui, knarkia arba negali miegoti, kai kitas šalimais knarkia… Anot N. Aleinikovienės, turi jiems sudaryti sąlygas ir darbui, ir poilsiui. Juokas juokais, bet su kiekvienais metais tautinis paveldas kainuoja vis brangiau. Ne tik todėl, kad senieji amatai pamažėl traukiasi iš mūsų kasdienybės, bet ir todėl, kad Lietuvoje kasmet viskas brangsta, o kokybė prastėja. Tai patvirtina sertifikuotos siuvinėtojos, kitų amatų meistrės, nes jos pamena ankstesnes drobes buvusias tvirtesnes, nei dabartinės. N. Aleinikovienė jau prieš metus derinanti kainas, prieš rašydama projektą, turi pasitikrinti dar kartą ir užsiprašyti Panevėžio lino vidurvasariui. Balto „muline“ – siuvinėjimo siūlo – tarpininkai užsakė net Kaliningrade… Siuvinėjimo lankelius ir adatas turi turėti siuvinėtojos, bet jei kuri pamiršo, surandamos ir šios priemonės.

Šįmet, siuvinėdamos adinuke, visos siuvinėtojos dalinasi vienintele yla, labiau primenančia didžiulę adatą… Ką siuvinėti, dalyvės nutaria per paskutinįjį stovyklos vakarą, bet būna ir taip, kad iki kitos stovyklos tema pasikeičia, nes moterys kontaktuoja, siūlo idėjas viena kitai. Per tiek metų garsas apie stovyklą žinomas daugelyje regionų. Dalyvės atstovauja skirtingiems rajonams, nors dažniausiai atvyksta iš Aukštaitijos, įsiterpia dzūkės, suvalkietės, Vilnijos krašto siuvinėtojos, rečiau žemaitės ir Mažosios Lietuvos atstovės. Ankstesnėse stovyklose buvo siuvinėtos nosinaitės, skarelės, rankšluosčiai… Trejetą metų stovykla buvo organizuojama mokyklinio amžiaus vaikams, siuvinėtos spalvotos prijuostės. Šįkart tąsa – „Aukštaitijos tautinio kostiumo siuvinėtos detalės“, stovykloje dalyvavo ne tik senbuvės, bet ir daug moksleivių iš Molėtų, Inturkės, Joniškio ir Rokiškio. Nauja tai, kad tradiciniu siuvinėjimu susidomėjo mamos, atvykusios su dukromis. Su dukromis būdavo tik stovyklos organizatorė ir garsioji Odeta Bražėnienė. Ši stovykla ir pati gausiausia. Pradėjus skaičiuoti trečią dešimtį ir dalyvių skaičius sukosi ties šia riba. Molėtų tautodailininkams nuostabą kėlė tai, kad tarp jų radosi Onutės Petkevičiūtės pavardė. Ji juk profesionali dailininkė – keramikė. Tai tebuvo sutapimas, nes ši Onutė, dar tik septintos klasės mokinė, atvykusi iš Rokiškio kartu su mama muziejininke Gitana Bliudžiūte. Rokiškio krašto siuvinėtojas į šią stovyklą pakvietė meistrių meistrė Ramutė Žiagūnienė, rudenį dalyvavusi Rokiškio r. Salų dvaro Amatų centre. Jos kvietimu į stovyklą atvyko net šešios rokiškietės. Kitų pirmąkart dalyvavusių dalyvių atsiradimo priežastys gana įvairios ir netikėtos. Pavyzdžiui, Austėją Vekerotaitę į stovyklą užrašė močiutė, žinoma tautodailininkė ir muzikos mokytoja Birutė Šeškauskienė. O štai Ugnei Liubertaitei, Elingai Pečiulytei, Karinai Gintarei Rutkauskaitei ir Kemėjai Okuniavaitei stovykloje atsidurti lėmė Inturkės bibliotekininkės Onutės Cesiulienės rekomendacinis žodis. Tarp naujokių ir Molėtų progimnazijos technologijų mokytoja Inga Pelakauskienė su dukra Amelija bei floristė Jurgita Markauskienė su dukra Silvija. Moterys siuvinėjo tautinio kostiumo marškinių apykakles ir rankogalius, krūtinę ir perpetes, o mergaitės tik apykakles ir rankogalius. Suaugusiųjų marškiniams rankogaliai ir apykaklės siuvami iš dvigubos medžiagos, kad būtų standesni, taip pat skiriasi ir siuvinėjimo raštai. Anot siuvinėtojų mokytojos Ramutės Žiagūnienės, baltojoje adinukėje turi švieste šviesti skylutės… Be praktinių užsiėmimų visos dalyvės gavo ir ankstesniais metais N. Aleinikovienės parengtą knygelę apie šį siuvinėjimo būdą, o šių metų stovyklos darbai taip pat rasis ne tik naujame stovyklos leidinyje, bet ir visus metus iki kitos stovyklos bus eksponuojami parodoje Alantos dvaro muziejaus – galerijos ekspozicijoje.

Akivaizdu, kad tautiniai drabužiai grįžta į lietuvaičių spintas ne tik kaip saugotina relikvija, bet ir kaip puošnus apdaras pobūviui. Kaip teigė pusamžės stovyklos dalyvės, atėjo laikas subręsti ir joms pačioms pradėti siūdintis tautinį rūbą, pradedant, kad ir nuo marškinių…

Siuvinėtojos / Alvydo Balandos nuotraukos

Su stovyklos organizatore (viduryje) Nijole Aleinikoviene

159 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.