Home » Protakos » Lapkritį skirkime savianalizei

Lapkritį skirkime savianalizei

Lapkritį skirkime savianalizei

Dalia SAVICKAITĖ

Lapkritis – paskutinis rudens mėnuo. Paženklintas vėjo, lietaus plakimo, rūkų, pirmojo gruodo ir sniego. Labanore apie šį mėnesį kalbama taip: „laikas margas, kaip šarka ar kanapėta višta marga… Nei žiema, nei ruduo, nei diena, nei vakaras…“ Šimonių girios pakrašty sako: „lapkritis – rugsėjo anūkas, spalio sūnus, gruodžio brolis“. Senovėje šis mėnuo buvo vadinamas vėlių, priešžiemio, linabrukio, jaujinio, žąsiaplėšio, balaninio, rugdygio, gruodinio vardais. Tyli tapo įvairiaspalvius lapus išžarsčiusio dangaus erdvė. Viršum rūkais apsigobusių miškų liko kabėti žvaigždėmis žėruojantis Paukščių takas. Kiek aukščiau tolybėje žiba pats nuostabiausias dangaus stebuklas: jau senovėje gyvenusių žmonių pastebėta dviguba eldija, plaukianti Paukščių taku. Šią gražuolę astronomai vadina Kasiopėja. Pasak legendos, Etiopijos karalienė, kuri nuoga prieš veidrodį puikavosi savo nuostabiu kūnu, per puikybę ir kvailą silpnybę vos neprarado savo žavios dukros Andromedos. Dievai užsirūstino. Karalienei vietos beliko tik pintinėje, kuri kas pusę metų apvirsdavo. Astronomai kadais rašė, kad karalienei Kasiopėjai svaigsta galva, todėl krepšys laikas nuo laiko apvirsta dugnu aukštyn. Ji kabinasi į meldų pintinės kraštus, žada dievams amžiną kuklumą. Kiekviena tauta vis kitaip mato šį šviesulį. Rusų artojai jame įžiūrėjo pjovėjus, lietuviai senovėje jį vadino keistu Jukštandžio vardu.

Juodajam rudens mėnesiui iš anksto buvo pasirūpinama maistu, pašarais. Kviečiai – pyragui, miežiai – alui, avižos – arkliams, kurie netrukus sunkiai dirbs miškavežyje. Tokiu metu senajame ūkininko kieme darbų netrūkdavo. Vyrai virves sukdavo, kanapinius tinklus poledinei žūklei ruošdavo, naujus megzdavo. Seniokai grėbliakočius, verpstes droždavo, kubilus, rėčkas darydavo. Būtiniausiai reikėdavo liepinį lovį skerstuvių mėsai sūdyti išskaptuoti. Nuo senovės kaimas gulėsi ir kėlėsi su gaidžiais. Gaidys buvo tvarkos sergėtojas. Jo atvaizdą, tikriau du besikapojančius gaidžius, išpjaudavo uosio, ąžuolo lentoje. Šiame ženkle mitologas prof. N. Vėlius įžvelgė šaltąją ir šiltąją metų pusę, metų laikų priešpriešą.

Horoskopai

Prof. E. Šimkūnaitė lapkričio mėnesį vadino ąžuolo ir vilko mėnesiu (kiekvienas mėnuo turi augalo ir gyvūno pavadinimą). Po ąžuolo ženklu gimęs vyras ar moteris – ilgaamžiai, kietos sveikatos, aiškaus proto, solidžios išvaizdos. Vaikelis pradedamas tuomet, kai gamta bunda. Šis gyvybės vaisius turi palankias vystymosi sąlygas. Nuo neatmenamų laikų lietuviai, žinoję apie ąžuolo ilgaamžiškumą, galybę, rinko jį giminės, tautos globėju. Ąžuolą laikė užuovėja nuo nelaimių, bado, maro, karo… Dievas Perkūnas, globojęs ir lietaus gausą, savo sūnui davė Ąžuolo vardą, o brandi ąžuolo gilė pagonims simbolizavo lietaus lašą. Ankstyvaisiais amžiais moterys po meilės gultu dėdavo ąžuolo gilių, siekdamos to, kad jų vyrai visur galingi, o ne skepetos būtų… Ąžuolų žievės nuoviru jaunamartės grūdindavo krūtis. Išliko ir labai seni pasakojimai apie Ąžuolą – pasaulio medį. Buvo tikima, kad būtent ąžuoluose apsigyvena mirusiųjų vėlės, į jų šakas sugrįždamos paukščių pavidalu (gal dėl žmonių baimių turime išsaugotų senų ąžuolų?).

Ąžuolo vyras – neskubąs. Jo kamine dūmai tik saulei tekant pasirodo, darbai surikiuoti. Jis – trumpakalbis, bet derybose kaip paukštelis ulbuonėlis. Negodus, gerai dirbantiems atlygio negaili, bet pačiam bernauti savigarba neleidžia. Ąžuolės – geros, sumanios žmonos. Nepaklusnų vyrą pakočioja ir tas tylesnis už žolę tampa. Ąžuolaitės – lyg nuraudusios spanguolės, bet įsimyli neišsyk. Jei jau užsiplieskė – lediniu vandeniu neužpilsi… Pasirenka vyrą save gerbiantį ir žmonai pagarbos nestokojantį.

Rudenį girių karaliumi tampa vilkas, todėl profesorė šį mėnesį jam ir skyrė. Vilkas – stipruolis, gudragalvis, greituolis. Vilkės mirtis – vilko širdies skausmas. Šio gyvūno ženklu paženklinti vyriškiai pasižymi charakterio tvirtumu. Nesumeluos, neapgaus, išklausys kito nuomonės, bet savęs skriausti neleis. Vilkai – elegantiški šokėjai: sakoma, kad jie nei gervei, nei kregždutei kojos nenumintų. Vilkės – ištikimos žmonos. Jos savajam žaizdas šilkais apriš, šaltinio vandeniu nuplaus… Vilkiukės – doros, santūrios panos. Pačios ant kaklo ir gražiausiam bernui nepuls. Vilkės – būrėjos, gyvatininkės. Vilko ženklas – laisvės, kovos simbolis.

Tautosakoje vilkas – vienas iš dažniausiai minimų gyvūnų. Daugeliui jis – baisiausias žvėris, apipintas priežodžiais, mįslėmis, legendomis. Lietuvoje jie gyvena jau keli tūkstančiai metų, net tuomet, kai čia buvo tundra. Rašytinių šaltinių apie XIV–XVIII a. vilkų gausumą Lietuvoje – maža. 1848–1852 m. Kauno gubernijoje sunaikinta 1300, o Vilniaus – apie 2000 vilkų. Iki I pasaulinio karo vilkų liko mažai. Po II pasaulinio karo vilkų net padaugėjo, nes buvo atimti šautuvai ir nebuvo kuo medžioja. 1948 m. priskaičiuota 1723 vilkai, bet intensyviai juos naikinant iki 1960 m. liko vos 100. Vilkai – stiprūs, greiti, ištvermingi žvėrys. Vydami grobį išvysto iki 60 km/val. greitį, išbadėję per naktį nukeliauja 50 ir daugiau kilometrų. Priekinės kojos ilgesnės už užpakalines. Eidami užpakalines kojas deda į priekinių pėdas, pėdina vorele. Sveria 34–65 kg, patelės – 24–51 kg. Vilkai – ne šunys. Jie niekada neužriečia uodegos – ji išsitiesia tik bėgant. Poruojasi sausį–kovą, o jau balandžio–gegužės mėnesiais atsiveda 1–9, apie 350–450 g sveriančius mažylius. Jauniklių uodegų galiukai – juodi (tai juos skiria nuo lapiukų). Porą savaičių vilkė nepalieka jauniklių, ją maitina vilkas. Vilko dienos maisto norma – 2–3 kg mėsos. Maisto perteklių jie atryja. Susiporavę vilkai nesiskiria apie 20 metų. Iš naujo poruojasi tik vienam žuvus. Vilkai gudrūs – avis velka užsimetę ant kupros, kiaules varosi įsikandę į ausis, puldami arklius išsimaudo vandenyje, išsivolioja smėlyje ir purtydamiesi stengiasi juos apakinti… o gal tai medžiotojų legendos…

Minėtinos dienos

Lapkričio 1-oji – nuoširdus prisiminimų laikas, išėjusiųjų paminėjimo dienos, išmaldų dalijimo ir mišių užpirkimo laikas. Ir dabar miršta mūsų giminės, draugai, mes jų gailime, bet nauji potyriai juos greitai atitolina nuo mūsų. Gyvenimo tempas skatina rūpintis šiandiena ir nepalieka laiko pasiruošti netektims ir mirčiai. Lapkričio 2-ąją – Vėlių vakarą – gyvieji aplanko mirusiųjų miestus – kapines. Sutvarkytos ir išpuoštos kapinės sutviska ugnelių jūra. Tai gyvųjų bendravimo su mirusiaisiais diena. Tik kartą per metus jie mūsų taip realiai pajuntami… Nuo praeito amžiaus pradžios kapus imta ypač prižiūrėti, puošti gėlėmis lyg sodybų darželiuose. Seniau kapines stengdavosi įrengti kalvose, jose mirusiems sodindavo beržus, liepas. Tarpukariu kapinaites apjuosė eglaitėmis. Pastaraisiais dešimtmečiais paplito tujos, kadagiai. Iš ikikrikščioniškų laikų yra užuominų, kad jas būdavo nurodoma aptverti akmenine tvora, tai buvo populiaru ir vėliau. Senovėje akmenys reiškė sargus. Istoriniuose šaltiniuose minima moteriška būtybė Velona, kuri apibūdinama kaip mirusiųjų deivė. Ji būdavo kviečiama į apeiginę puotą. Dar XVI a. šaltiniai šias dienas vadina Ilgėmis. Vėlinių šventumo krikščioniškosios tradicijos pradžia siekia 610 m., kada popiežius Bonifacas IV paskelbė visų Šventųjų šventę. Popiežius Grigalius IV 998 m. šią šventę dar papildė specialiai mirusiųjų pagerbimui skirta diena – lapkričio 2-ąja. Abi šios dienos susilieja į bendrą pagarbos pareiškimo visiems mirusiesiems – Vėlinių šventę, užtvenkiančią gatves. Labai gilios mirusiųjų pagerbimo tradicijos, tad, atsižvelgiant į tai, ne tik valstybinės institucijos, bet ir bendruomenės turėtų griežčiau vertinti kapinių vagis, žmones netvarkančius savo artimųjų kapų. Seniau tai vadinosi paprotine teise…

Redakcijos archyvo nuotrauka

Lapkričio 3-oji – šv. Huberto, medžiotojų globėjo diena. Mūsų kraštai miškingi, juose gausu žvėrių ir dar daugiau juos medžiojančių. Senojoje Lietuvoje medžiotojų globėja buvo Medeinė: moteris vyro veidu. Yra labai gražių jos pagerbimo tradicijų, bet senuosius ritualus vis dažniau keičia tarptautiniai… „Tarptautinis“ šventasis – Hubertas. Katedrose, bažnyčiose aukojamos mišios. Jos savotiškos: aidi medžioklės ragai, tarška tarškynės, trimituoja geriausi medžiokliai. Šventinami medžiokliai, ginklai, šunys.

Fransua Hubertas gimė Prancūzijoje, hercogo šeimoje apie 655 m. Mėgo bohemišką gyvenimą, puotas, turnyrus, medžioklę. Senatvėje Ardėnų kalnuose ant neprieinamų uolų pastatė vienuolyną ir užsidarė jame atgailai. Medžioklės nemetė. Vienuolynas labiau priminė šunidę nei atgailos namus. Čia vienuoliai augino šunis ir išvedė veislę, vadinamą Huberto skaliku (dabar ši veislė vadinama bluthaundo vardu). Vienuolis Hubertas vieną Didįjį penktadienį sužinojo, kad netoliese ganosi dešimties šakų karūna pasipuošęs elnias. Jis nieko nepaisydamas išjojo į medžioklę. Tik vakare jis pamatė gražuolį elnią. Nušokęs nuo balto žirgo norėjo sviesti ietį, kurios antgalis buvo iš plieno. Įvyko stebuklas: Hubertas suklupo, o tarp elnio ragų sušvito kryžius. Tai buvo paskutinė Huberto medžioklė. Sekdamas paskui elnią jis grįžo namo ir septynerius metus gyveno kaip atsiskyrėlis. Vėliau buvo paskirtas vyskupu, gyvenimą paskyrė vargšų ir našlių globai. Mirė 727 m., palaidotas belgų bazilikoje netoli Nemiūro miesto.

Medžiotojai – puikūs kulinarai. Anksčiau žvėriena buvo vienas iš pagrindinių patiekalų. Apie 1931 m. Ignalinos r. buvusiame Kazitiškio dvare ruošdavo šerną „iš šieno kupetos“. 3–5 kg šernienos, kuokštas gero, jauno šieno, sauja džiovintų jonažolių, laukinių mėtų, viksvelė stumbražolės. Mėsą 2 paras mirkydavo vandenyje su actu. Surištą į drobės gabalą mėsą įdėdavo į prikaistuvį ir užpildavo šaltu šaltinio vandeniu su šienu, žolėmis. Užvirus dar kiek pavirdavo, išimdavo ir dėdavo į troškintuvą, užpildavo juodu alumi. Troškindavo, kol suminkštės. Supjaustytą mėsą dėdavo į „kupetą“, puošdavo žalumynais ir iš moliūgo išpjaustyta Huberto karūna. Patiekalą pagardindavo prancūziško vyno padažu.

Lapkričio 11-oji – šv. Martyno ir šv. Klemenso dienos. Šv. Martyno vardas tradiciniame liaudies kalendoriuje siejamas su valstietiškųjų vasaros darbų pabaiga. Ši diena turi savo priešpriešą – šv. Jurgį (IV.23). Per Jurgines gyvuliai išgenami, per Martyną suvaromi į tvartus. Mieliausia ji būdavo piemenėliams, kenčiantiems rudens darganas. Ožkos šventėje išsirinkdavo balčiausią (sniego simbolį) beržą, kad kuo greičiau „prišauktų“ sniegą, nes nebereikdavo ganyti. Apie beržą – vilties medį – triskart apvesdavo baltą ožką (ožka – žiema, ožys – pavasaris, ant ragų pakeliantis saulę). Du piemenys ją vesdavo, o mažiausiąjį užsodindavo raitą. Ant laužo kepdavo 12 kiaušinių kiaušinienę, žaisdavo (panašiai kaip per Sekmines). Šią dieną ties tvarto slenksčiu paridendavo akmenį ar kaladę su geležiniais virbais, kad vilkas pilvą persismeigtų. Šv. Martynas – metų sąžinė. Šią dieną visas kaimas kerdžiui, kalviui, malūnininkui, rymoriui (pakinktų meistrui), kromelninkui, kūdikių pribuvėjai „atpildavo grūdų“. Tądien atsiskaitydavo su samdiniais, dvaru, atiduodavo skolas. Per šv. Martyną buvo renkami kaimo vyresnieji, krivūlės nešiotojas, garbės teisėjai. Dar senesniais laikais tą dieną pjaudavo ir aukodavo juodą gaidį. Tai buvo padėka už rudens gėrybes. Tą pat dieną žvejai švęsdavo šv. Klemensą (priešprieša šv. Juozapui). Liaudyje ši diena laikoma vasaros ir rudens žvejybos pabaiga. Paežerių gyventojai ištraukdavo valtis, smaluodavo dugnus pavasariui. Prie stulpo prikaldavo džiovintą lydekos galvą, nuo liepto nuskandindavo šamo ūsą. Pakrantėje žvejai virdavo visų ežeruose gyvenančių žuvų žuvienę, Labanore troškindavo lydekas. Šv. Klemenso diena bažnytiniame kalendoriuje skiriama atminti ketvirtąjį Romos popiežių, šv. kankinį. Ištremtas į katorgą 102 m. jis buvo nubaustas mirtimi – paskandintas pririšus prie laivo inkaro.

Lapkričio 23-ioji – Lietuvos kariuomenės diena: mūsų krašto gynėjų šventė. Kariai tądien demonstruoja savo gebėjimus, techniką. Man kartais atrodo, kad daug prasmingiau būtų aplankyti piliakalnius, pagerbti tuos, kurie kūrė Lietuvos valstybę. Tai ne tik pilietiškai auklėtų jaunimą, bet ir įprasmintų kario, gynėjo sampratą, pakeltų jų istorinę vertę. Pridėtų daug pliusų vyriškajai savivertei.

Lapkričio 25-oji-šv.Kotryna (senbernių diena). Tą dieną pradėdavo kirpti avis. Buvo manoma, kad vilna bus geresnė nei vasarinė ar žiemą pakratų prisivėlusi. Daug kur tikėta, kad šv. Kotryna prašoma padedanti vyrams gauti gerą žmoną. XVI-XIX a. dvarų inventoriaus surašymai rodo Kotrynos vardą buvus populiariausių.

Lapkričio 30-oji – šv. Andriejus ir Advento pradžia. Adventas buvo laikomas riba tarp metų. Mėsiedas – paskutiniai šokiai ir mėsos valgymas prieš šventą laiką. Krikščioniškajame pasaulyje tai laukimo laikotarpis, tikintis sulaukti gelbėtojo iš vargų, iš nevilties. Jis tęsiasi iki Kalėdų. Artėjanti metų pabaiga verčia galvoti apie ateitį, apie tai, kas laukia. Lapkritį prasidėdavo ne tik būsimųjų orų, bet ir vedybinės laimės būrimai. Vaikinai laimės prašydavo iš šv. Kotrynos, o merginos iš šv. Andriejaus. Merginos tikėjo, kad tą vakarą prieš miegą reikia suvalgyti silkę (dar geriau – tris): naktį prisisapnuosiąs vyras, nešantis atsigerti. Tai ir bus tas lemtasis… Kitos merkdavo vyšnios šakelę ir laukdavo jos sužydėjimo per Kalėdas. Tai pranešdavo, kad ištekės… Dar kitos kanapių sėklų aplink lovą ar nuo lovos iki šulinio priberdavo. Drąsiausios sėsdavo ant žarsteklio (geriausiai nuogos) ir „jodavo“ apie šulinį… Taip tikėjo piršlius prisišauksiančios… Visi burtai buvo siejami su tamsa, paslaptimi, metų virsmu, vėlių artumu keičiantis. Vėlėms pasivaišinti, tikintis jų pagalbos, buvo skirti visi kanapių ar aguonų barstymai, o nuogumas – tiesioginis sąlytis su motina gamta, apie krosnį rikiuojami rakandai, kaip pvz., žarsteklis – jau raganų, kerėtojų įrankis. Burtai burtais, bet gerai paanalizavus savo gyvenimą, kažko atsisakius, su kažkuo susitaikius, gal iš tikro pradės sektis… Nepatingėkime paanalizuoti save.

177 Iš viso matė 4 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.