Home » Protakos » Smalvų bažnyčios istorija

Smalvų bažnyčios istorija

Smalvų bažnyčios istorija

Šiandien Smalvų bažnyčios ilgis 25,2 m, plotis 17,6 m, aukštis apie 15 m, liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, vienabokštė, registruota Kultūros vertybių registre. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Šventoriuje stovi 3 tarpsnių medinė varpinė. Bažnyčios planas stačiakampis, vidaus erdvė trinavė. Bažnyčios priekiniame fasade yra unikalus trijų aukštų portikas. Pirmame aukšte įėjimas, antrame – balkonėlis, o trečiame – frontonas su langeliu.

Bažnyčios istorija prasidėjo 1600 m.,kai Breslaujos žemės teismo raštininkas Jonas Samsonas Podbereskis Smalvose pastatytai bažnyčiai paskyrė Jurgiškės sklypą, Bagdoniškės ir Pieviškės kaimus. 1600 m. įsteigtas ir reguliariųjų atgailos kanauninkų vienuolynas. Į Bistryčios Atgailos kanauninkų vienuolyną (Lietuvoje jie buvo vadinami Baltaisiais Augustinais) buvo įstojęs ir palaimintasis Mykolas Giedraitis. Pirmieji vienuoliai, kuriuos į Lietuvą kvietė Lietuvos Didysis kunigaikštis Jogaila, buvo lenkai – jie ilgainiui pritapo, išmoko lietuvių kalbą, skleidė pamaldumą Dievo Motinai, įsikūrė ir tarnavo rytinėje Lietuvoje (dabartinėje Lietuvoje ir Baltarusijoje) – Bistryčioje (dabart. Baltarusija), Medininkuose, Tverečiuje, Smalvose, Salake, Videniškiuose, Papilyje, Paberžėje, Vilniaus vyskupijoje, Užupyje. Lietuvoje veikė 18 Baltųjų Augustinų vienuolynų. XVI a. vienuolynai Lietuvoje atsiskyrė nuo Lenkijos ir sudarė atskirą Lietuvos provinciją. Ordino istoriją užbaigė carinės Rusijos represijos ir visų Lietuvos vienuolynų uždarymas 1832 m.

1674 m. Breslaujos žemės teisėjas Kazimieras Podbereskis koplyčios vietoje pastatė medinę bažnyčią. 1744 m. Vilniuje įvykęs vyskupijos sinodas paskelbė 16 dekanatų ir 510 parapijų. Į Zarasų (Jeziorosy) dekanatą įtrauktos Smalvos. 1766 m. bažnyčią perstatė grafas Pliateris ir parapijiečiai. Objektai priklausė LDK teritorijai, prie sukūrimo iš dalies yra prisidėjęs Antonijus Liudovikas Paraka: šalia Naugarduko Dominikonų Šv. Mykolo Arkangelo bažnyčios, Piedrujos Švč. Mergelės Marijos bažnyčios ir kitų, minima ir Smalvų bažnyčia. (A. L. Paraka kilęs iš XVI a. menininkų giminės Italijoje. Kaip architektas čia žinomas 1750–1775 m.).

1782–1783 m. kunigas dekanas Andrej Lienartovič pateikė Breslaujos dekanato Smalvų bažnyčios aprašymą, įvardijo bažnyčios inventorių, pažymima, kad Smalvų parapijoje 8 neaptvertos ir 3 aptvertos kapinės, visos su kryžiais. 1784 m.Krzysztof Jodczyk surašyta Vilniaus vyskupijos parapija. Abėcėlės tvarka pateiktas Smalvų parapijai priklausančių kaimų, ežerų ir kelių sąrašas. Pasirašęs kunigas Piotr Żwagin (60 m.) pažymi, kad jis turi jam padedantį kunigą. 1812 m. Prancūzijos kariuomenė apgriovė vienuolyną. Iki tol jam priklausė jurisdika Smalvose, Rotaniškės ir Jurgiškių kaimai. 1855 m. grafas Pliateris Smalvų kapinėse pastatė Šv. Rozalijos koplyčią. 1857 m. jie su parapijiečiais pastatė dabartinę medinę bažnyčią.

1854–1866m.Mykolas Miežinis (1827–1888), ne tik kunigas, bet ir kalbininkas, baigęs Varnių kunigų seminariją, kunigavo Latvijoje, vėliau Šėtoje, Šilalėje, Smalvose, Plungėje, Švėkšnoje. Caro administracijos reikalavimu trejus metus kalintas Raseinių vienuolyne. 1886 m. išleista „Lietuviška gramatika“, 1894 m. „Lietuvių-latvių-lenkų-rusų kalbų žodynas“. Bendradarbiavo „Aušroje“. Iki 1864 m. bajorų ūkininkų sūnus Gabrielius Beržanskis (g. apie 1835-1838 m.) po 1863 m. sukilimo, caro valdžiai jį uždarius, gyveno Smalvos vienuolyne, perkeltas į Slanimą. Į lietuvių kalbą jis išvertė ir išleido keletą religinių knygučių. 1866 m. Smalvų klebonas Teofilius Rudžius už į atlaidus atvykusių svečių priėmimą klebonijoje nubaustas 50 rub, už išvykimą į Gaidę – 25 rub, už šoninio Altorius įrengimą be valdžios leidimo – 100 rub. 1869 m. ištremtas į Archangelsko guberniją. 1941 m. gegužės 26 d. Čikagos laikraštis „Draugas“ str. „Vyrai, kurie kentėjo ir mirė už Lietuvos žmones“ šį įvykį komentuoja: „T. Rudzkis, Smalvos klebonas, per skundus sprauninko Ivašencovo ištremtas į Archangelsko guberniją. Ivašencovas vėliau nusižudė, Rudzkis grįžo iš ištrėmimo.“

1876–1880 m. Smalvų parapija, kurioje kunigavo Michail Miežitovič, priklausė Žemaičių (Telšių) vyskupijai – Kauno gubernijos Novo Aleksandrovsko dekanatui. Parapijai priklausė 2 koplyčios: Šv. Rozalijos, esanti Smalvų kapinėse, ir Šv. Mauricijaus – Smalvelėse. Kunigas Antanas Gediminas Beržanskis, kilęs iš kunigaikščių (Skuode pirmos lietuviškos mokyklos steigėjas, kunigavęs įvairiose Lietuvos parapijose, bendradarbiavęs „Vilniaus žiniose“, 1906 m. „Vienybėje“, „Šaltinyje“, 1917 m. Lietuvos konferencijos Vilniuje dalyvis). Pirmoji jo kunigavimo vieta – Šiaurės Rytų Lietuvoje, Breslaujos apskrityje, Drūkšių parapijoje. 1890 m. buvo Drūkšių vikaras. Mirus kaimyninių Smalvų klebonui, A. G. Beržanskis pasiųstas administruoti parapiją (valdžiai nebuvo lojalus, sukurpus bylą, priimtas sprendimas – nubausti kalėjimu; 1890 m. liepos 7 d. uždarytas į Kretingos pranciškonų bernardinų vienuolyną, kuris po 1863 m. buvo paverstas rusų caro valdžiai neįtikusių katalikų kunigų kalėjimu).

1886 m. Pastatyti vargonai – jų meistras Friedrich Weissenbor. Ant vidinės vargonų pusės yra išlikęs užrašas. 1889 m. mirė kunigas Vincent Dombrovskij. Palaidotas Smalvų šventoriuje. 1897 m. apmūryta parapijos kapinių tvora. 1902 m. žaibui trenkus apdegė bažnyčios bokštas.

XXa. pradžioje bažnyčią augaliniais ornamentais papuošė Aleksandro Zaborskio bažnytinių reikmenų dirbtuvių meistrai. (1895 m. Šiauliuose įkurtos ir iki Pirmojo pasaulinio karo veikusios A. Zaborskio bažnytinių reikmenų dirbtuvės XX a. pr. buvo vienos didžiausių Lietuvoje (1908–1912 m. jose dirbo 40, o 1914 m. – 120 darbininkų), meistrai parodose apdovanoti 7 medaliais. Jie dirbę Smalvų, Krekenavos, Kamajų, Čedasų, Duokiškio, Upynos, Šiaudinės, Kupiškio bažnyčiose.

1906 m. liepos 24 d. nedėliniame laikraštyje „Nedėldienio skaitymai“ (Nr. 11) iš Žemaičių vyskupijos informuojama: „Jo mylista vyskupas Sufraganas Cirtautas lankys šį metą dar šias parapijas: 1. Smalvą – atvažiuos 31 liep. išvažiuos 3 rugp. 2. Zarasus – atvažiuos 2 rugp. išvažiuos 5.“ Minimos ir kitos Zarasų rajono parapijos. Rugsėjo 19 d. (Nr. 40) rašoma: „Iš daleidymo dvasiškos valdžios statymui naujos bažnyčios Nekalto Prasidejimo Paneles Švenčiausios Mintaujoj per praėjusius metus po parakvijas Žemaičių vyskupijos surinktos sekančios aukos: Smalva – 11 r. 80 k.“

Zarasų miestas, Smalvų ir Imbrado valsčiai buvo ypač sulenkėjusios arba surusėjusios teritorijos. 1907 m. lapkričio 14 d. vyko Zarasų dekanato kunigų konferencija, dalyvavo Smalvų klebonas kun. K. Tamoševičius. „Šioje konferencijoje buvo svarstoma dvejopa programa: vyskupo pateikta ir pačių konferencijos dalyvių iškelti klausimai. Šioje antrojoje dalyje randame posmą, liečiantį mums rūpimąjį klausimą – būtent: „Zarasų dekanijoj yra keletas mišrių parapijų, kuriose drauge su baltgudžiais gyvena ir lietuviai. Tų parapijų klebonai nesirūpina pasakyti pamokslų bent retkarčiais ir lietuvių kalba. Susivažiavusieji nutarė, kad patys kunigai pasirūpintų šį dalyką sutvarkyti, o nelauktų, kolei žmonės, iš šalies kurstomi, pradės reikalauti savo teisių.“ 1914 m. gegužės 7 d. katalikų laikraštis „Draugas“ rašė: „Pamaldos atsilieka lenkų kalboje, lietuviškai kas šventadienis skaitoma evangelija ir sakomi pamokslai bent per didžiąsias šventes. Kitų syk lietuviai bandė reikalauti didesnių tiesų, bet susirašius pasirodė labai maža, dabar, žinoma, rastųsi bent kelis kart daugiaus, vienok abejotina ar pasisektų šis tas laimėti. Parapija viena iš tamsiausių. Šviesa jokiu būdu neprigįja, bet mados kerėja.“

1916–1918 m. kun. Juozas Laurenčikas skiriamas klebonu-administratoriumi į Smalvas. Pirmoji vieta – Salako bažnyčia. Paskui skirtas Vidžių parapijos (vadintos Breslaujos pavietu) klebonu. Žemaičių vyskupijos kurijai telegramoje rašė, kad lenkai į Vidžius neįsileido, buvo žiauriai sutiktas, keletą dienų buvo sulaikę. Su žandaro palyda kunigas su visu gyvuoju ir negyvuoju inventoriumi buvo grąžintas už demarkacinės linijos. Taip Vidžių parapija liko be klebono. 1920 m. testamentu visas Podbereskių turtas užrašytas bažnyčiai. 1920 m. spalio 11 d. išlikęs lietuviškas V.R.M. Ežerėnų apskrities Apsos valsčiaus valdybos leidimas Nr. 919. Spalio 9 d. Lenkijai sulaužius Suvalkų sutartį, iš okupuotos rytinės Zarasų apskrities dalies sudaryta Breslaujos apskritis, į kurią įėjo Apso, Breslaujos, Drūkšių, Dūkšto, Pliusų, Rimšės, Slabados, Smalvų ir Vidžių valsčiai. 1920 m. Smalvos pateko į lietuvių-lenkų kovų fronto liniją. Lenkai stengėsi užimti Vilniaus–Daugpilio geležinkelio liniją; ties Smalvomis įvyko kautynės, po kurių lapkričio 3 d. lenkai paliko vietovę. Lapkričio 5 d. jie vėl sugrįžo, demarkacinė linija paliko Smalvas lenkams. 1920–1939 m. Smalvų parapija perskirta į dvi dalis: rytinė dalis su Smalvų gyvenviete liko Vilniaus vyskupijai (Lenkijai), o vakarinė – Panevėžio vyskupijai (Lietuvai). Lietuvos pusėje esančius parapijiečius aptarnavo Pasmalvio dvaro koplyčioje kunigai iš Zarasų.

1920–1934 m. parapijos kunigas – Edward Ledziński. Palaidotas Smalvų bažnyčios šventoriuje. Iš Smalvų bažnyčios buvo išvežti du varpai. 1927 m. buvo grąžintas varpas, vardu Šv. Jonas Krikštytojas, saugotas Roždestvenskio vienuolyne Maskvoje, sveriantis daugiau kaip 20 pūdų, – tai Stankevičių šeimos iš Bernotiškių kaimo auka, klebonaujant kun. Tomaševičiui. Varpą puošia dvi išgraviruotos juostos ir, atrodo, šv. Jono Krikštytojo reljefas, tačiau kitas per 30 pūdų svėręs varpas pradingo. Jo įrašas: Paaukotas 1913 m. Šv. Ignaco Lojolos garbei paskirtas už Anelės Lopacinskaitės-Černiauskienės lėšas.

1934–1935 m. kunigas – Jozef Vladislav Sarosiek. 1935–1944 m.kunigas – Antoni Aktanarowicz, Lenkijos kariuomenės rezervato kapelionas, nužudytas kalbant brevijorių prie Bažnyčios. Palaidotas šventoriuje. 1937 m. veikė Lietuvos šaulių sąjungos būrys, Gyvojo rožančiaus, Katalikų jaunimo būreliai, Maldos apaštalavimo sąjunga ir kitos organizacijos. 1939–1946 m. kunigavo Jozef Cirankevič, g. 1881 m., 1908 m. baigęs Kauno seminariją.

1941m. Smalvų valsčiuje – 8 mokyklos, 14 mokytojų; pradžios mokyklų mokytojai per 22 nepriklausomybės metus tiek laisvoje, tiek ir lenkų pavergtoje Lietuvoje, atliko milžinišką darbą ne tik švietimo ir auklėjimo, bet ir tautinėje srityje, o ypač sulenkintose vietose, kaip Smalvų valsčiuje, kuris buvo apie 90 proc. sulenkintas.

1946 kovo 1 d. Čikagos laikraštyje „Draugas“ rubrikoje „Daug bažnyčių liko sugriauta“ rašoma: „Per šį karą Lietuva labai smarkiai nukentėjo, nes jai reikėjo per penkis metus pernešti du sunkius karus. <..> Iš Zarasų apskr. labiausiai nukentėjo Smalvų, Dūkšto, Degučių ir Salako miesteliai.“ 1946 m. gegužės 22 d. įsteigtas Dūkšto dekanatas, atskyrus jį nuo Breslaujos. Jam teko Dūkšto, Dūkšto stoties, Gaidės, Kazitiškio, Pūškų, Rimšės, Smalvų, Tilžės ir Turmanto bažnyčios.

1946 m. liepos mėn. kunigavo MICJonas Gylys, baigęs Vilkaviškio seminariją, priklausęs marijonų kongregacijai. Jo dėka 1942–1943 m. Gervėčių krašte buvo atkurtos lietuviškos pradinės mokyklos, progimnazija. 1947 m. suimtas už nelegaliai gyvenusių asmenų slapstymą, antisovietinę agitaciją; padėjo partizanams – lankėsi Liepa, Kadugys, Šturmas. Ypatingojo pasitarimo prie SSRS VRM nubaustas 10 metų bausme ir išsiųstas į lagerius. 1956m.išlaisvintas, grįžo į Smalvas. 1958 m., kadangi Smalvose buvo miręs vargonininkas, pasikvietė jauną ir gabų devyniolikametį Leonardą Juškėną. L. Juškėnas (dabartinio Zarasų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų Bažnyčios klebono Vydo Juškėno dėdė) Smalvose vargonavo tik pusantrų metų – gavo šaukimą į sovietinę armiją. 1958 m. kunigas J. Gylys mirė, palaidotas Smalvų šventoriuje.

1947–1948 m. kunigavo Jonas Prišmontas; 1962–1963 m. – Pavelas Jurkovlianiec. 1963 m. Smalvų klebonas Juozapas Juodagalvis įšventintas kunigu Romoje. Karo metais – Vilniaus kunigų seminarijos prokuratorius, pokario metais – Kauno kunigų seminarijos prokuratorius. 1966 m. klebonavo Julius Baltušis, labai aktyvus, mokėjęs rasti išeitį iš painių situacijų. 1969–1975 m. klebonavo Alfonsas Merkys. Šis dvasininkas atsiminimuose tapatinamas su Tėvu Stanislovu: buvo dvasingas, asketas, mokėjo kelias kalbas. Lituanistas Stepas Eitminavičius prisiminimuose rašo: „Visus kunigus iki šiol lyginau ir lyginu tik su šiuo žmogumi: altruistu, paprastu, ne pragmatiku, žodžiais gydančiu, bet darančiu tai neįkyriai. Man atrodydavo jau žymiai vėliau, kai apie kunigą galvodavau jau jam nesant tarp mūsų, kad buvo tikras vienuolis pačia tikriausiąja žodžio prasme. Beje, 1991 m. Lietuvoje pasirodė Antano Maceinos knyga „Saulės giesmė“. Kalbama apie šv. Pranciškų Asyžietį. Skaitydamas įsivaizduoju ir kunigą Alfonsą Merkį.“

1974 m. į kunigus įšventintas iš šio krašto kilęs ir dabar tarnaujantis Dusetų Švč. Trejybės parapijoje kunigas kanaunininkas Stanislovas Krumpliauskas iki šiol atvyksta į Smalvas, aukoja šv. Mišias. 1975–1976 m. –Jonas Balčiūnas. Palaidotas Smalvų šventoriuje. 1978 m. pusę metų klebonavo Tėvas Jonas Dominykas Grigaitis OP dominikonas. Studijavęs filosofiją Walberbergo (Vokietija) dominikonų studijų namuose; teologiją – garsiame prancūzų dominikonų filosofijos ir teologijos institute Le Saulchoir (Kain, Belgija). 1939 m. liepos 16 d. Le Soulchoir vienuolyno bažnyčioje įšventintas kunigu.

1978–1982 m., klebonaujant kun. Marijonui Savickui, kuris vadinamas Lietuvos paribio kultūros sargu, pristatytas dviejų aukštų atviras prieangis su dvišlaičiu stogu, atstatytas fasadas su kolonomis, per teismą siekė atgauti klebonijos patalpas. 1979 m. liepos 11 d. Smalvų apylinkės pirmininkas L. Kazlauskas bandė nuo klebonijos sienos nuplėšti kryžių. Klebonas kun. M. Savickas buvo iškviestas pas Zarasų r. VK pavaduotoją, įspėtas, kad per 3 dienas nuimtų kryžių. Smalvų tikintieji kreipėsi į sovietinę valdžią, reikalaudami, kad visas namas būtų atiduotas Smalvų religinei bendruomenei, nes tikrasis jo savininkas – parapija. Pareiškimą pasirašė 81 tikintysis. 1980 m. birželio mėn. apie šį įvykį rašė ir laisvojo lietuvių pasaulio dienraštis „Draugas“. 1980 m. birželio 24 d. Kupiškio parapijos jaunimas, ilgai repetavęs religinio turinio spektaklį „Jobo drama“, kartu su kun. St. Krumpliausku, choristais, procesijos dalyviais atvyko į Smalvų parapiją švęsti šv. Jono atlaidų. Saugumui šventė nepatiko. Pagrindinį kunigo vaidmenį išvykoje į Smalvas vaidino Kupiškio vidurinės mokyklos abiturientas Salvijus Pranskūnas, besirengiantis stoti į Tarpdiecezinę kunigų seminariją Kaune.

1982 m. klebonu tapo kun. Vladas Černiauskas. 1986 m.susilpnėjus sveikatai išvyko į Valkininkus. Paskui kunigavo Antanas Valatka, Aldas Antanas Čeponis, Edmundas Kulvietis, Raimundas Varaneckas, Arnoldas Smalkstys. 1992-06-15 Smalvų bažnyčiaregistruota Kultūros vertybių registre.

1995 m. birželio 3 d. kunigas Gintautas Stanevičius paskirtas Visagino parapijos vikaru; dirbo Smalvų parapijoje. 1998 m. Visagino bažnyčios klebonui Vytautui Rapaliui, aptarnaujančiam kaimynines Gaidės, Tilžės, Turmanto parapijas, prijungtos ir Smalvos. Kun. Vidas Smagurauskas paskirtas Smalvų parapijos klebonu, kun. Stasys Guja – šių parapijų vikaru. 2005–2018 m. klebonauja kun. Jonas Mačiulis.

2017 m. Elenos Jabutienės sudarytame „Retesnių XVII–XX a. Krikšto vardų žinyne“ yra fiksuojami ir Smalvų bažnyčioje suteikti vardai: 1845 m. – Apolonija (1914 m. įrašytas „Ūkininko kalendoriuje“). 1841 m. – Norberta, Bogumila. Kiti retesni vardai rasti LVIA krikšto, santuokos, mirties knygose Smalvose: 1842 m. – Roberta ; 1849 m. – Emerina.

2018 m. sausio 9 d. Vilniaus arkivyskupijoje įsteigti du pastoraciniai regionai, jų veiklą koordinuoti paskirti vyskupai augziliarai. Siekdamas geriau pasirūpinti vyskupijoje gyvenančiais žmonėmis ir padėti kunigams jų tarnystėje, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas paskyrė vyskupą augziliarą Darių Trijonį Vilniaus Vyskupo vikaru koordinuoti sielovadinę veiklą Vilniaus arkivyskupijos Šiauriniame pastoraciniame regione, į kurį įeina Ignalinos dekanatas – o jam priklauso ir Smalvų parapija. Nuo 2018 m. vasaros Smalvų Šv. Mergelės Marijos Rožinės bažnyčią aptarnauja Visagino Šv. apaštalo Pauliaus parapijos kunigai – klebonas Vidmantas Rudokasir vikaras Miroslav Anuškevič. Zenonas Sinkevičius zakristijonauja Smalvose jau 40 metų.

2019-07-20 Smalvų Švč. Mergelės Marijos Rožančinės bažnyčioje vėl gaudė vargonai. Juos „prikėlė“ meistras Aloyzas Lizdenis, koncertavo profesionalus vargonininkas Rimvydas Mitkus.

Parengė Giedrė MIČIŪNIENĖ, autorės nuotraukos

534 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.