Home » Protakos » Apie žemaičius Visagine

Apie žemaičius Visagine

Apie žemaičius Visagine

Dalia SAVICKAITĖ

Jau ankstyvesniais metais per Kalbų įvairovės ir kitas šventines dienas Mielagėnų parapijoje (Ignalinos r.) pas svetinguosius R. Misiūnienę ir žemaitį tremtinį R. Akinską buvo galima sutikti Dalią Zabitienę. Šiemet LR Seimas metus dedikavo Žemaitijai (tai puiku, nes tikėtina, kad bus ir Aukštaitijos, jei to sieksime). Vasarą su didžiuliu koncertu skuodiškiai, vedini Dalios Zabitienės, viešėjo Zarasuose ir demonstravo savo etninius ypatumus. Jų veiklas įgyvendinti leido ir finansavimą gavęs projektas. Šio projekto vykdymo metu jie atgaivino daugelį pačių žemaičių primirštų memorialinių muziejų, lankėsi gausybėje įvairiausių Lietuvos vietų.

Visaginas žinomas kaip daugiatautis miestas, bet niekas nekalba apie tai, kad jaunieji specialistai ir statybininkai į jį buvo siunčiami iš visų Lietuvos etninių regionų. Kitataučiui neregimi etninių regionų žmonių charakterių, rūbų, tarmės skirtumai, bet mes puikiai žinome, kad jie tikrai yra. Kitų tautų margumyne jie paskęsta ir tampa lyg ir vienodai lietuviški. Gal kartais stebina, kad Visagine nesusiformavo vienalytė lietuviškos kultūros diaspora, kuri pajėgtų kitų tautų žmonėms pademonstruoti kultūros senumą ir unikalumą, jame Lietuvos regionų esmingumas neatsiskleidžia. Kasdieniame bėgime tiesiog nėra laiko ramesnei tarties analizei, šiuolaikinei jos plėtotei apžvelgti. Ta progaVisagino viešosios bibliotekos Komunikacijų salėje spalio 25 d. buvo organizuotas sambūris.Jamedalyvavo stebuklinga viešnia iš Skuodo vietinio laikraščio redaktorė Žemaičių draugijos (skyriaus) pirmininko pavaduotoja – Dalia Zabitienė su jai gelbstinčiu vyru Augenijumi.

D. Zabitienė, siekdama įrodyti, kad jos gimtoji žemaičių kalba yra lygiai tokia pat viskam tinkama, kaip ir lietuvių bendrinė, tarmiškai rašo noveles, humoreskas, pasakas, eilėraščius bei mokslinius ir publicistinius straipsnius. Visa tai publikuota periodikoje bei knygose: žemaitiškuose laikraščiuose „A mon sakaa?“ (1991–1993) ir „Žemaitėjės naujynas“, žurnale „Žemaičių žemė“, Skuodo rajone gyvenančių bei iš jo kilusių žemaitiškai rašančių autorių kūrybos rinktinėje „So meilė tievėškē“ (2008), žemaitiškuose skaitiniuose vaikams „Cīrulielis“ (2016), žemaičių grožinės kūrybos antologijoje „Žemaitē / Žemaičiai“ (2018). Kaip šiaurės žemaičių telšiškių patarmės pavyzdys jos eilėraščiai išspausdinti mokomojo pobūdžio knygose „Šiaurės žemaičiai telšiškiai“ (2014), Juozo Pabrėžos „Žemaičių kalba ir rašyba“ (2016). Jos veiklą lydi gausybė apdovanojimų. Vienas paskutinių – Etninės kultūros globos tarybos prie LR Seimo Žemaitijos regiono tarybos apdovanota kaip viena iš labiausiai Žemaitijos etninei kultūrai nusipelniusių žmonių (2019).

Žaviausia jos savybė – ne tik apdovanota aukštais įvertinimais Žemaičiuose, šalyje, bet ir ragina visas etnines bendrijas pasirūpinti savo gimtųjų namų kalba, ja bendrauti su vaikais ir anūkais, išlaikyti lietuvių tautos spalvinį įvairumą. Ji žavisi aukštaitiškai rašančiu Svidinsku ir Ciesku… ragina ruošti savos tarties gramatikas ir tarmės žodynėlius, daugiau rašyti tarmiškai. Ne veltui Visagino vicemerė Aleksandra Grigienė po renginio jai dėkodama sakė, kad net nežinanti, ką pasakyti, nes taip jauku ir šilta… Renginyje veikė didžiulė literatūros žemaičių kalba paroda, buvo skaitomos senos ir naujos eilės žemaičių kalba, demonstruojamas Žemaičių pasas ir ženklelis, pasakojama apie naujas ir senas tradicijas. Vedančioji viešnia sakė, kad gali kalbėti iki ryto apie tai, kas įdomu… Susikaupę visi klausėsi etnografės pasakojimų, iš kurių liejosi taip retai kur girdimas visuotinis pasididžiavimas savojo regiono žmonėmis, kultūra ir istorija. Ir ne tik klausėmės, bet spėjome žemaitiškus žodžius ir minkles, buvome apdovanoti žemaitiška autentika. Buvo aptarta ir tai, kad dabar „atėjusi“ mada folkloro kolektyvuose puoštis ne to regiono, kuriame veikiama, bet to regiono, kuriame įkvėpė pirmą oro gurkšnį, rūbais, nes su juo atėjo ir grožio, darnos pajautimo savastis. Organizatoriai tikėjosi, kad renginys paskatins burtis visaginiečius etniniu ar bent tautiniu pagrindu, kuris padėtų įkurti Visagine kokį Žemaičių draugijos skyrių ar padalinį, o gal šis atkeliavusiųjų miestas taptų Žemaičių draugijos Aukštaitijos skyriumi? Gal paskui juos telktųsi ir kitų regionų žmonės. Bibliotekininkai nepailsta norėti, nes tiek įdomių žemaičių yra – ir jautriai pasisakanti vicemerė A. Grigienė, ir savivaldybės direktorius A. V. Bukauskas, norėjęs suprasti, kuria upe vedančioji nutiestų sieną tarp žemaičių ir kitų regionų, kantri festivalio prezidentė E. Čekienė, visą vakarą stebinusi gražia, turtinga, gyva žemaičių tarme, buvusi strategininkė V. Abaravičienė, kukliai besiklausanti vyresniųjų, ir buvusi finansininkė I. Kaziukonienė, vienintelė pasidabinusi Žemaičių draugijos ženkleliu, visas pulkas kitų įvairių sričių ir lygių specialistų. Sujaudino neprisistačiusios nežemaitės klausimas su prašymu „į lietuvių kalbą“ išversti skambios žemaitiškos tarmės žodžius…

Nors visą susitikimą nuo ilgo kelio dulkių silpstantį balsą gaivino vandeniu, bet jos pasakojimai apie gimtą kraštą Visaginu nesibaigė. Prisiminusi, kad ir Zarasuose su kolektyvu teko buvoti, sakė, kad kitą dieną apsilankys Dūkšto bibliotekoje, susitiks ir su Kazitiškio žmonėmis ir ragaus jų spirgienės, o vakarą linksmybėmis baigs Daugėliškio bendruomenėje.

D. Zabitienė
Žemaičių knygos
A. Zabitis
453 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.