Home » Gallery » Veidai » Kai muzika ir pomėgis, ir duona

Kai muzika ir pomėgis, ir duona

Kai muzika ir pomėgis, ir duona

Stepas EITMINAVIČIUS

Utenos meno mokyklos klarneto ir saksofono mokytoją Evaldą Beinoravičių vis matau įvairiuose renginiuose. Jo mokiniai įspūdingai groja knygų pristatymo šventėse, koncertuose, festivaliuose. Man patinka mokytojo bendravimo pobūdis: dažniausiai šypsosi ar pasako ką nors linksmo. Stebėdavausi mokinių pasitempimu, rimtumu. Groja sąžiningai – taip neretai vertindavau.

Žinau, kad Evaldas Beinoravičius augo Daugailių seniūnijoje, mokėsi Užpaliuose. Ne kartą girdėdavau pasakojimą, jog vasaromis svečiuodavosi Zarasuose pas močiutę, jog ten buvę M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokytojai pastebėjo jo neeilinius muzikinius gabumus. Iš kitų žinojau, jog dėdė išmokė groti akordeonu, jog vėliau, jau besimokydamas Užpalių mokykloje (dabar Užpalių gimnazija) subūrė estradinį ansamblį, koncertavo Utenos rajone.

Kartais atsitiktinai susitikdavome, persimesdavome žodžiu kitu, bet tik dabar atsirado proga ilgėliau pasikalbėti.

Su muzika nuo vaikystės

Prisiminkite vaikystę, paauglystę. Kada muzika tapo jūsų gyvenimo dalimi?

Su muzika nuo vaikystės. Tėvai muzikalūs, gražiai dainuodavo. Aš buvau dainų apsuptyje nuo mažens. Jau pradinėje mokykloje mokytoja pastebėjo, kad mano balsas gražus. Pamenu, tėvai darbe, o aš vis nueinu pas kaimynus. Tai jie paprašo padainuoti. Uždarbis – duoda pavalgyti: sausainių, kiaušinių. Mamos brolis gerai grojo akordeonu. Jis toks didelis, nepanešdavau jo, nepatampydavau, tai močiutė padėdavo. Išmokau groti tai viena ranka, tai kita, tik žymiai vėliau sugebėjau abiem groti. Dažniausiai valsus. Tuo metu labai populiari buvo daina „Skinsiu raudoną rožę“ – tai ir grodavau, ir dainuodavau. Tėvelis eidavo į šermenis, tai ir mane pasiimdavo. Vėliau Sudeikių bažnyčios chore dainavau. Kai mokiausi Užpaliuose, vis prašiau tėvų, kad leistų į muzikos mokyklą. Leido. Tai pats nuvažiavau, pats viską sutvarkiau. Nebuvo lengva: po pamokų Utenoje reikėjo skubėti namo į kaimą. O kartais ir autobuso nebūdavo. Tik vėliau tėvai susitarė su tokia moterimi, kad pas ją kritiniu atveju galėčiau pernakvoti.

<…>

Visą straipsnį skaitykite trečiadienio „Utenos apskrities žiniose“.

Vestuvėse Žemaitijoje su bendrakursiu 1979 m./ E. Beinoravičiaus asmeninio albumo nuotraukos
Daivos Čepėnienės nuotrauka
1473 Iš viso matė 5 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Klasiokė Jūratė parašė:

    Talentas nuo gimimo. Labai džiaugiuosi, kad jo visą gyvenimo kelią lydi muzika, kad moko moksleivius, džiugina kitus savo atliekamomis dainomis ir melodijomis. Visad linksmas ir nuoširdžiai paprastas- toks buvo ir yra Evaldas. Didžiulės sėkmės ir puikios sveikatos mielas klasioke.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.