Home » Gallery » Pramogos » Spalvinga ir kontrastinga Kuba nepalieka abejingų

Spalvinga ir kontrastinga Kuba nepalieka abejingų

Spalvinga ir kontrastinga Kuba nepalieka abejingų

Neringa JONAVIČIENĖ

„Hola, hola, hola“, – nesvarbu vietinis ar atvykėlis, kiekvienam praeiviui ranką kilsteli aptriušusį tarpdurį parėmęs senolis, šypsosi šluotos nepaleisdama moteriškė ar šūkteli prabėgdamas pusnuogis vaikis. Ne tik cigarai, romas ir salsos ritmai – Kuba stebina kontrastais, žavi kubiečių energija ir gyvenimo polėkiu bei mokėjimu juo džiaugtis, žmonių geranoriškumu ir šiluma.

Kubos kasdienybė

Kuba atvykėlį pradeda stebinti nuo pirmųjų akimirkų. Jei prie supančių vaizdų po kelių dienų akis ima priprasti, suprasti šalį daugeliui reikia kur kas daugiau laiko.Kubos ekonomika ir jos veikimas itin specifinis. Kuboje yra dvi valiutos: konvertuojamas Kubos pesas CUC (1 CUC / ~1,09 EUR), kuriuos naudoja turistai, ir nacionalinis Kubos pesas CUP (24 CUP / ~ 1 CUC) – vietiniams skirta valiuta, jos turistams niekas neparduoda. CUC naudojama visame turistiniame sektoriuje, tačiau net patys kubiečiai stengiasi šią valiutą kuo greičiau iškeisti į stabilią, nes CUC yra niekur pasaulyje neegzistuojantis ir nepripažintas piniginis vienetas, bet kurią dieną kaip buvo sugalvotas Kubos valdžios, taip gali būti ir atšauktas.

Minimalus atlyginimas Kuboje yra apie 10 CUC per mėnesį, o vidutinis – nuo maždaug 30 CUC (pavyzdžiui – mokytojo), iki 50 CUC – (patyrusio teisininko ar gydytojo). Kaip kubiečiai gali pragyventi iš tokių mažų pajamų, jie ir patys dažniausiai negali atsakyti. Švietimas ir sveikatos priežiūra Kuboje yra nemokami, o tokios paslaugos kaip vanduo ir elektra yra labai pigios. Dauguma žmonių gyvena nuosavuose namuose, net ir pašiūrę primenantis būstas vadinamas namu. Kubiečiams neleidžiama nusipirkti daugiau kaip vieno nekilnojamojo turto vieneto vienam asmeniui, todėl nuomą moka tik labai nedaugelis. Kiekvienas namų ūkis turi teisę į maisto racioną, suteikiamą pagal valstybės kas mėnesį išduodamus talonus. Būtiniausi produktai, nors ir nėra nemokami, yra nepaprastai pigūs. Ši sistema aprūpina žmones dalimi būtiniausių produktų: ryžiais, miltais, degalais, todėl badaujančių nėra.

Vietos transportas / Neringos Jonavičienės nuotraukos

Valstybinio sektoriaus darbuotojams mokamas atlyginimas Kubos pesais (CUP), tuo tarpu dauguma parduotuvių, išskyrus keletą, pavyzdžiui, taloninių parduotuvių, daržovių prekyviečių), parduoda prekes CUC. Dėl valiutos kurso (nuo 24 CUP iki 1 CUC) žmonėms sunku įsigyti įvairesnių prekių. Tik būtiniausios prekės yra įsigyjamos už CUP, o ir tos paprastai yra prastesnės kokybės. Importuotos prekės (tokios kaip nauji batai, plaukų džiovintuvas, nauji drabužiai, šampūnas, skustuvai, televizoriai ir kt.) paprastai yra labai brangios, net palyginti su išsivysčiusių šalių kainomis. Tokiomis prekėmis prekiaujančių parduotuvių asortimentas taip pat labai skurdus, o šalia kainų CUC nurodomos ir kainos CUP. Antra vertus, lankantis Kuboje ir turint tik CUC taip pat nelengva įsigyti tam tikrų prekių. Ypač miestuose, kur, pavyzdžiui, daržovių pardavėjai kainas nurodo CUP, o jų neturintiems turistams siūlo pirkti bananą ar papają sumokant kone tiek pat CUC.

Tačiau miestų gatvėse į akis krenta ne tik akivaizdus nepriteklius, bet ir gerai apsirengę, turistų pašonėje restoraniukuose vakarieniaujantys vietiniai žmonės, primenantys apie labai plačią juodąją rinką ir absoliučiai visur egzistuojančią neįsivaizduojamo masto korupciją. Be to, daug kubiečių turi giminaičių užsienyje, kurie kasmet siunčia pinigines perlaidas. Tačiau Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trumpas uždraudė perlaidas iš JAV į Kubą, taip pat stipriai apribojo kubiečių įvažiavimą į JAV, todėl šie dabar itin pikti ant D. Trumpo.

Buitis labai skurdi

Prieš keletą metų atgijęs turizmas kubiečiams atvėrė naujų verslo galimybių juodojoje rinkoje. Kiekviename mieste tiesiog gatvėje jie užkalbina atvykėlius, siūlydami įsigyti pigiau nei oficialiai parduodamų cigarų ar romo. Taip galima pigiau įsigyti kokybiškų gamyklinių gaminių su visomis banderolėmis. Kaip tie cigarai atsiduria žmonių namuose, lietuviams pasakoti nereikia – vyresnieji puikiai pamena bendros kolektyvinės nuosavybės laikus, kai gamyklų darbuotojos namo keliaudavo apsivyniojusios dešromis.

Neseniai Kubos valdžia suteikė galimybę užsidirbti apgyvendinimo, maitinimo paslaugas turizmo sektoriuje teikiantiems kubiečiams. Šie apgyvendina turistus savo pačių namuose, specialiai tam skirtuose kambariuose, vadinamuose „casa particular“. Tokia nakvynė su pusryčiais kainuoja 15–30 CUC, priklausomai nuo vietovės ir nuo paties būsto. Valstybei „casų“ šeimininkai moka 10 proc. mokestį nuo gautų pajamų ir kasmėnesinį 150 CUC mokestį. Pastarąjį tenka atseikėti ir ne sezono metu, lietingąjį pusmetį, kuomet turistai į Kubą užklysta retai.

Havanos „antikvariatas“

Kubos sostinė Havana pribloškia kontrastais. Didingo Kapitolijaus ir istorinės senosios Havanos pašonėje – kadaise taip pat didybę demonstravę pastatai, kai kurių telikę tik kontūrai – pro žiojinčias išorinių sienų skyles matyti, kad vidinės konstrukcijos visiškai sugriuvusios. Tačiau, jei yra stogas, ne viename pavojingai atrodančiame statinyje gyvena žmonės.

Havanos gatvėse, kaip niekur kitur, daug burzgiančių išpuoselėtų, lyg nuo atviruko nuvažiavusių amerikietiškų „Pontiac“, „Ford“, „Chevrolet“ ir kitų automobilių – tai į turizmo verslą įsisukti sugebėjusių ir prakutusių havaniečių turtas. Šiais antikvariniais septintą tarnavimo dešimtmetį perkopusiais automobiliais triukšmingai vežiojami turistai. Šalia rieda sovietiniai „žiguliai“, „moskvičiai“. Tačiau didelė dalis jų – rinkti ir perrinkti, sukomplektuoti iš kelių skirtingų automobilių, žvelgiant į kai kuriuos sovietinius automobilius sunku suprasti, koks tai modelis – skiriasi kėbulo dalys, žibintai.

Turistų lūkuriuojantis turistas

Romantiškame amerikietiškame kadilake neretai plaka „donoro“ širdis – dažniausiai Kinijoje pagaminto seno automobilio variklis. Kubos valdžia leido importuoti senus dyzelinius variklius iš Kinijos ir Japonijos, antraip absoliuti dauguma istorinių automobilių jau būtų patekę į metalo laužą. Kuboje jau yra ir naujesnių automobilių, tačiau jie prieinami toli gražu ne kiekvienam gyventojui. Šioje šalyje automobilis kainuoja brangiau nei pas mus, o net ir turint pinigų – norint jį įsigyti reikia gauti valdžios leidimą. Todėl mūsų akiai labiau įprastais automobiliais važinėja tik sporto, pramogų pasaulio žvaigždės ir, be abejonės, politiniai veikėjai. Tuo tarpu eiliniai, ypač regionuose gyvenantys kubiečiai, tenkinasi geriausiu atveju iš kartos į kartą perduodamu senučiu automobiliu, motoroleriu, dviračiu ar arkliu, taip pat nedideliu vieno–dviejų kambarių nameliu, kuriame telpa lova, stalas, būtinai – supamasis krėslas priešais besisukantį ventiliatorių. Prakutusiųjų namuose – televizorius netoli lango.

Baracoa kasdienybė

Baracoa– labiausiai nuo sostinės Havanos nutolęs ir mažiausiai turistų sulaukiantis Kubos regionas, greičiausiai pasiekiamas vietiniais skrydžiais. Lėktuvėliai – nedideli, tvarkaraščiai – netikslūs, skrenda tuomet, kai užpildomos vietos. Kyla gana neaukštai, todėl galima stebėti praskrendamus miestelius, tačiau pakankamai aukštai, kad matytųsi abipus nusidriekusios pakrantės – Kubos plačiausia vieta siekia vos 160 km. Kiek ilgesnis nei dviejų valandų skrydis – ir keliautojų kojos pasiekia Baracoa žemę, kaip kadaise Kristupo Kolumbo, įžengusio į Kubą kaip tik šioje dalyje. Būtent čia driekiasi kakavos plantacijos ir stovi vienintelė Kubos šokolado gamykla, žinoma – valstybinė. Tiesa, šiuo metu uždaryta atnaujinimui iki gegužės mėnesio, todėl šokoladas importuojamas iš Meksikos arba gaminamas privačiuose ūkiuose. Tokių ūkių nėra daug. Vos 20 proc. kubiečių gyvena kaimuose, ir tik vos 6 proc. iš jų ūkininkauja. 90 proc. produkcijos privalo parduoti valstybei už savikainą, kitą – gali naudoti ir parduoti patys. Skurdas – kiekviename žingsnyje. Kaimų namukai primena iš ko papuolė ar ką buvo galima rasti suręstas lūšnas, dargi nuolat niokojamas tropinių audrų. Languose, kaip ir daugumoje kubiečių būstų, stiklų nėra, bet jų ir nereikia – kubiečių durys ir langai visuomet plačiai atverti. Tropiniame klimate gyvenantys vaikai dažnai laksto tik su trumpomis kelnėmis, smalsiai, bet atsargiai nužiūrinėja atvykėlius, neapsakomai džiaugiasi gavę karamelę.

Baracoa

Baracoa didžiuojasi ir nacionaliniu gamtos parku, kuriame lyja triskart dažniau nei likusioje Kubos dalyje. Tvankus oras neįgauna gaivos net pliaupiant liūtims, kurios kartojasi kone kas pusvalandį ar valandą ir trunka apie 10 minučių. Tropinio miško gruntas – raudonas molis. Pažliugusia purvyne tenka klampoti 8 kilometrus, norint pasiekti kalnuose šniokščiančius krioklius. Kalnais ir įkalnėmis vedantys takučiai siauri, slidūs ir statūs, gamta absoliučiai natūrali ir nepritaikyta turistiniams pasivaikščiojimams, kone kiekvienas šį maršrutą įveikia ne kartą kritęs ir išsimurkdęs purve – geriausia šiam žygiui ruoštis iš anksto įsidedant rūbus, kurių nebus gaila išmesti. Yra ir kitas kelias, kuriuo grįžti galima neslidinėjant kalnais, bet klampojant tuo pačiu rausvu geležies prisodrintu purvu, pakaitomis su briste kertamomis upėmis – jų gylis siekia kiek aukščiau kelių. Šalia gilesnių upių laukia vietiniai gyventojai, siūlantys perkelti jaučių traukiamais vežimais.

Pajūryje įsikūręs Baracoa miestelis nuo aplinkinių kaimų skiriasi tankesniu apgyvendinimu, keliais turtingesniems ar su valdžia ryšius palaikantiems priklausančiais išpuoselėtais namais, netylančiu triukšmu, gaidžių giesmėmis, motorolerių gausmu, arklių kanopų kaukšėjimu, parduotuvėmis, skirtomis apsipirkti turistine valiuta – CUC, kur vietiniams kainos – sunkiai įkandamos. Nuo ryto baracoiečiai ūžia po miestą nešini didžiulėmis bananų kekėmis, kiaulių galvomis, vištomis. Kas nevalioja panešti nešulių – sėda į taksi – smulkių arklių traukiamus ar iš dviračių perdarytus vežimus. Čia pat gatvėje svilinama ką tik paskersta ar nusipirkta kiaulė. Mieste burzgia seni motoroleriai, senoviniai automobiliai, krovininiai automobiliai su priekabomis, kuriuose taip pat sėdi žmonės – tai visuomeninis ar „valdiškas“ transportas – ZIL‘ai, su perdarytomis arba nepakeistomis priekabomis, Kuboje pakeitę autobusus. Šitas bičių avilys netyla nei dieną, nei naktį, kai miestelio aikštėje pradeda groti muzika, jaunimas renkasi į diskoteką, žmonės sėdi gatvėse, ant namų laiptų, stoviniuoja šalia ir kalbasi, nužiūrinėja praeivius, bendrauja, rūko. Namų durys ir langai atviri – gyventojai mato, kas vyksta gatvėje, o praeiviai – kas viduje. Senovinius storus televizorius turi toli gražu ne kiekviena šeima, todėl jie stovi gerai iš gatvės matomoje vietoje, lyg šeimos gerovės liudininkai. Pilnos gatvės pusplikių vaikų – juk namuose nėra nei kompiuterių, nei išmanesnių žaidimų, nei žaislų. Nors turi nedaug – žmonės ypač laimingi ir kupini gyvenimo džiaugsmo. Romas ir muzika liejasi laisvai, moterys išskirtinai gražios ir pagal galimybes pasipuošusios, vyrai – linksmi ir „atsipūtę“.

Naujametiniai paršeliai kepami prie kiekvieno namo

Naujiems metams – kepta kiaulė

Santjago de Cuba – antras pagal dydį Kubos miestas, kurio kiekviena iš daugybės aikščių su paminklais nacionaliniams didvyriams, didžiuliai piešiniai ant pastatų, primena, kad būtent čia yra revoliucijos lopšys, miestas, kuriame prasidėjo komunistinės Kubos istorija. Čia esančiose išpuoselėtose, baltu marmuru spindinčiose kapinėse palaidotas Fidelis Kastro ir kiti revoliucijos veikėjai, žinomi menininkai, nusipelnę žmonės. Kubiečiai čia plūsta atiduoti pagarbos, nuoširdžiai garbindami revoliucionierius, kurių atminimui rusena amžinoji ugnis, dieną naktį einama garbės sargyba, o kas pusvalandį vyksta įspūdinga garbės sargybinių – Kubos armijos karių – pasikeitimo ceremonija.

Santjage vaikai jau aprengti, čia beveik negirdėti ir gaidžių giedojimo, mažai važinėja dviračių-taksi. Santjagiečiai vieni neturtingiausių Kubos gyventojų, kurių dauguma dirba mieste veikiančiose gamyklose ir gauna nedidelį užmokestį. Tačiau kalnų-pakalnių iškraipytas miestas pulsuoja miestietišką gyvenimą. Nors vos pasukus iš miesto centro pasitinka taip pat kaip ir provincijoje nušiurę namai, atvirais nestiklintais langais ir durimis, tik pridengti metalinėmis grotomis, tačiau miestas turi centrinę pėsčiųjų alėją, abipus kurios pastatai renovuoti, juose įsikūrusios ledainės, parduotuvės, barai. Asortimentas – negausus, tačiau pasiturintys kubiečiai, išsipustę, spindintys, kvepiantys, vedini išpuoštais vaikais zuja pirmyn atgal šia gatve lyg podiumu, demonstruodami visus turimus blizgučius.

Visoje Kuboje Naujieji metai – svarbiausia metų šventė, kurios švęsti susirenka visa šeima, kiekviename kieme kepama ant iešmo pasmeigta visa kiaulė. Santjage ši šventė švenčiama dvigubai – visa šalis sausio 1-ąją mini Nepriklausomybės dieną, o į Santjagą atvyksta svarbiausi valdžios žmonės, komunistiniame mitinge rėžiantys kalbas. Miestas švenčia ir ošia kelias dienas: romas liejasi laisvai, iš kiekvieno namo skamba garsi muzika – atrodo net ir visiškos griuvenos skleidžia garsiausius lotynų muzikos ritmus, o žmonės trypčioja salsos žingsniu. Aplink miesto aikštę pastatytose palapinėse vyksta prekyba deficitais – valdžios skirtomis ir kubiečiams eilinę dieną neprieinamomis arba neįperkamomis prekėmis: saldumynais, pigiais gėrimais, dešromis, kurių palapinę žmonės užgula ypač tirštai.

Visi jaučiasi valdžios pamaloninti, laimingi, sveikina pažįstamus ir prašalaičius, spinduliuoja nerūpestingo gyvenimo džiaugsmą.

Kubos miestai

Bayamo – elegantiškas ir senas, palyginti ramus miestas, yra senesnis nei Havana ar Santjagas. Jis yra laikomas miestu, kur prasidėjo Kubos nepriklausomybės kova, kurios metu buvo pačių kubiečių sudegintas, o vėliau atstatytas. Padegimo ugnis sunaikino daugelį miesto kolonijinių pastatų, tačiau keletas jų liko nepaliesti ugnies. Dabar šis miestelis, turintis didžiulę aikštę, pėsčiųjų bulvarą, nenugyventus ar labiau prižiūrimus pastatus, jaukumu ir estetika gerokai lenkia Santjagą. Nors gyvenimas čia teka įprasta kubietiška vaga, jis gerokai lėtesnis ir tylesnis.

Kamagvėjus– miestas vidurio rytų Kuboje, laikomas salos meno, švietimo ir kultūros centru. Čia yra daugybė meno muziejų, veikia universitetas, pedagoginis institutas, kolegijos, teatrai, šokio mokyklos. Kadaise, siekiant paklaidinti puldinėjančius piratus, pastatytas kaip labirintas, šis ketvirtas pagal dydį Kubos miestas talpina daugiau nei 300 tūkst. gyventojų ir daugiausiai Kuboje – per 10 tūkst. tuk-tukais vadinamų dviračių-taksi. Pastarieji klaidžiomis gatvelėmis vežioja tiek vietinius, tiek turistus iš vienos aikštės į kitą.

Kitapus Hatiboniko upės turistų kone nematyti – čia verda įprasta kubietiška kasdienybė: miesto gyventojai stovi eilėse, kad įsigytų už valstybės skirtus talonus pigių produktų, pavieniai vaikšto universalinėje parduotuvėje, kur kainos prilygsta išsivysčiusių šalių gyventojų galimybėms, o asortimentas toli gražu nesiekia lietuviško kaimo parduotuvės pasiūlos. Dideliame žaliame parke pramogauja šeimos, prie atvirų langų ir durų slenksčių rymo gatvę stebintys kubiečiai, kursuoja įprastas visuomeninis transportas – ZIL‘ai, KAMAZ‘ai ir panašūs automobiliai su perdarytomis priekabomis, į kurias atkakliai spraudžiasi netelpantys – šioje šalyje transporto tvarkaraščiai neegzistuoja, todėl neaišku, kada atvyks kitas automobilis.

Trinidado vežikas

Trinidadas – vienas gražiausių Kubos miestų, kadaise buvęs kolonijinis centras, kurio senamiestį dabar saugo UNESCO, kurio kiekvienas namas nudažytas skirtingomis spalvomis ir kuriame zuja turistai, rečiau sutinkami pietinėje Kubos dalyje. Akmeninėmis Trinidado istorinio centro gatvelėmis kaukši vežimaičius traukiančių arklių kanopos, istoriniuose pastatuose įsikūrusių restoranėlių šeimininkai vilioja alkanus miesto svečius, o prekeiviai siūlo vietinius odos, medžio gaminius, siuvinėtas ir nertas staltieses, sukneles, įvairiausius suvenyrus. Kaip jie gaminami, pamatyti galima nuo turistinio centro paėjus kiek atokiau – gamybos procesas vyksta kubiečiams atviru būdu: ant vieno namo slenksčio sėdinti moteris siuvinėja didžiulę paklodę, kitame tarpduryje vyriškis kažką drožinėja, per plačiai pravirą langą matyti vietinio, greičiausiai dar nepripažinto, menininko ryškiomis spalvomis tapomų paveikslų, kurių Kuboje neįtikėtina galybė, štrichai. „Užeikite, pasižiūrėjimas nekainuoja“, – moja jie.

Trinidadas turistams siūlo išskirtinių pramogų: jodinėjimą žirgais po vaizdingas apylinkes, išvykas į kalnus, prie krioklių ar į netoliese esantį Karibų jūros skalaujamą Ankonos paplūdimį, o iš traukinių stoties per buvusias cukranendrių plantacijas kasdien lėtai lėtai pajuda dviejų vagonų traukinys, keleiviams primindamas Kuboje klestėjusią vergovę. Turistai gali užlipti į Manaca Iznaga bokštą, iš kurio plantatoriai stebėjo savo vergus.

Cigarai – vienos paklausiausių prekių juodojoje rinkoje

Sjenfuegosas – miestas, įkurtas prancūzų, kurių įtaka itin ryškiai atsiskleidžia centrinėje miesto aikštėje, supamoje teatro, buvusių rūmų pastatų, miesto katedros ir kultūros namų. Nuo miesto aikštės išilgai įlankos krašto tęsiasi gražus bulvaras. Sjenfuegosas yra ir vienas pagrindinių Kubos uostų, per kurį eksportuojamas cukrus, kava, tabakas. Pakrante bei erdviu bulvaru svečiai ir miestiečiai noriai mina tiek dieną, tiek vakare, ar susėdę ant suoliukų sukiša nosis į telefonus – tai ženklas, kad šioje vietoje veikia belaidžio interneto ryšys. Internetas sunkiai, tačiau jau raizgo Kubą. Vykstant į šią šalį reikia susitaikyti su tuo, kad naudotis internetu nebus paprasta kaip kitose šalyse: pirmiausia reikia įsigyti ETECSA kortelę su prisijungimo kodais. Kortelė parduodama oficialiose prekybos vietose visuose miestuose, prie durų beveik visuomet nusidriekusi ilga eilė, apsaugos darbuotojai po kelis žmones leidžia į vidų, kur pateikus pasą už 1 CUC galima įsigyti 1 valandą galiojančią kortelę, už 5 CUC – 5 valandų. Galima įsigyti iki 3 kortelių per dieną. Kartais eilėje stovėti gali tekti net valandą. Kortelės, kaip ir bet kuris kokią nors vertę turintis dalykas, parduodamos ir juodojoje rinkoje – perpardavėjai jas už dvigubą kainą įsigyti siūlo čia pat gatvėje. Tačiau kodų kortelė rankose dar nereiškia, kad internetu iškart galima naudotis. Reikia surasti, kur yra wifi ryšys. Tokios vietos – viešuose parkuose, bulvaruose – niekaip nepažymėtos, jų skiriamasis ženklas – ant suoliukų sėdintys ir telefonuose naršantys žmonės. Neseniai valdžia leido įsirengti internetinį ryšį kai kuriems gyventojams – daugiausia geresnių „casų“ šeimininkams, tačiau naudojimasis internetu Kuboje vis dar yra komplikuotas.

Turistų rojus

Nors ne vienam Kuba asocijuojasi su baltais paplūdimiais, smaragdine jūra ir saule, Varaderokurortas, į kurį vyksta „viskas įskaičiuota“ poilsio trokštantys turistai, likusios Kubos dalies neprimena nė iš tolo. Nuo neatmenamų laikų Varadero vienintelė paskirtis – atvykstančiųjų turistų poilsis. Vietinių gyventojų čia beveik nėra, aptarnaujantis personalas čia daugiausia atvyksta iš Santa Martos miestelio, o eiliniams kubiečiams čia ilsėtis neleidžiama. Dar nuo Sovietų Sąjungos laikų čia plūsta daug rusų, tačiau į nuostabius, dramblio kaulo baltumo ir kone miltų smulkumo smėlio paplūdimius vyksta ir pasiturintys Lotynų amerikiečiai, Vakarų Europos gyventojai. Dažnas jų taip ir išvyksta namo įsivaizduodamas, kad pamatė Kubą, pažino jos žmones ir kultūrą, tačiau iš tiesų Varaderas šalį atspindi net mažiau, negu Nidos kopos visą Lietuvą. Todėl skyrus laiko ir lėšų skrydžiui per Atlantą, vertėtų poilsį žavinguose paplūdimiuose suderinti su šios daugiasluoksnės, unikalios ir išskirtinės šalies pažinimu – Kuba verta kiekvieno įveikto kilometro.

Ruošiatės atostogoms, galvojate apie artimą ar tolimą kelionę ateityje, tačiau planavimui neturite laiko, noro ar įgūdžių? Kelionių agentūra KELIONIŲ STUDIJA mielai pasidalins patirtimi ir padės suplanuoti nepamirštamas atostogas, nesvarbu, ar tai būtų egzotiškoji Kuba, ar populiariausi Turkijos, Graikijos, Egipto kurortai, ar kita – jūsų – svajonių šalis.

1041 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.