Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Berniokas iš pa Utenas

Berniokas iš pa Utenas

Berniokas iš pa Utenas

Stepas EITMINAVIČIUS

Svajūnas Dačkevičius mokėsi Utenoje. Kaip pats prisipažįsta, pirmuosius eilėraščius parašė būdamas dvylikos metų. Jau išleido kelias knygas. Šį sykį kalbamės apie dvasinį paveldą, apie tarmės saugojimą, apie eilėraščius, prabilusius aukštaitiškai.

Kuo jums brangus Utenos kraštas?

Visų pirma Utenos kraštas brangus tuo, kad čia augau, ėjau į vaikų lopšelį-darželį, čia mokiausi 4-ojoje ir 6-ojoje vidurinėse mokyklose. (Dabar: Dauniškio gimnazija, Aukštakalnio progimnazija.)

Nuo mažų dienų mane žavėjo Aukštaitijos gamta, žmonių paprastumas. Žavėjo tarmė. Vėliau tiesiog kolekcionuodavau tarmiškus žodžius važinėdamas po kaimus ir bendraudamas su tokiais žmonėmis, kuriuos vadindavome smetoniškų laikų asmenimis.

Kurios gyvenimo kaime spalvos jus iki šiol žavi?

Žydintys jazminai, kvepiantis žemuogių skonis. Besislepiantys grybai. Vis dar ta pati bala, kurioje gaudžiau nedidelius karosiukus.

Vis dar užuodžiu keptos ant ajerų duonos kvapą.

Kaip jums atrodo, kurias vertybes paveldėjote iš savo senelių, tėvų?

Jautrumą, nuoširdumą, meilę gamtai, savo kraštui ir jo istorijai.

Rašote eilėraščius. Kada ir kodėl kilo noras kurti pasiremiant aukštaičių tarme?

Tarmiškus eilėraščius pradėjau rašyti tuomet, kai išvykau gyventi į Kauną. Nesuprantu, kodėl, bet meilė savo kraštui, jo istorijai paskatino mane kurti aukštaičių tarme.

Taip jau, matyt, nutinka… Kai palieki mylimą kraštą, suvoki, kad dalelė tavęs ten irgi pasiliko. Gal todėl, kai aplanko prisiminimai, žodžiai liete liejasi, iškyla matyti vaizdai ir žmonės. Rašau su didele meile savo žemei.

Jau beveik devyniolika metų gyvenate Londone. Dirbate vairuotoju. Ar ten būnant įmanoma galvoti apie lietuvių papročius, apie mūsų kalbą, tarmę?

Dirbu turistinio autobuso vairuotoju, tad tenka keliauti po visą Angliją. Stebiu ją, domiuosi jos istorija. Kaskart prisiminimuose iškyla mano kraštas, mano žmonės, mano tautos papročiai. Na visa tai, kas skatina kurti pasiremiant tarme. Man tai labai brangu.

Atidžiai skaičiau jūsų knygą „Berniokas iš pa Utenas“. Prisimenu jūsų eilėraštį „Navatną tarmę“, parašytą 2006 m.:

Da buvau pacaniokas,

Kai Kaunan atvažiavus

Maną kalbą ažgirdą kiti,

Badę pirštais ir juokes,

Kad tarmę kaip iš kaimą,

Buvą gėda man až savi…

Tik dabar supruntu, kad tai

Nykstuntis perlas

Mūsų bočių kalbas navatnąs.

Ir didžiuojas aš šindei,

Kad asu ną tą kraštą

Berniokas iš pa Utenas.

Ar dabar irgi taip pat pasakytumėte apie aukštaičių tarmės vartojimą kasdienybėje?

Manau, kad jau nebe, nes skaitytojai, kurie perskaito tarmiškas mano eiles, vis manęs klausia, iš kur aš taip gerai moku tarmę. Jaučiu, kad jie nemoka.

Mano manymu, laikui bėgant, keičiantis kartoms, nyksta ir tarmė. Labai liūdna. Liūdna, bet tokia tiesa.

Minėtoje knygoje, be žavėjimosi nepraeinančiomis vertybėmis, gausu ironijos, autoironijos. Kodėl?

Daug eilėraščių sukurta iš savo išgyvenimų, noro parodyti, kad tais laikais buvo labai smagu ir be galo gera. Kai kurie eilėraščiai sukurti tiesiog tam, kad pradžiuginčiau skaitytoją. Norėjau pakelti jiems nuotaiką, norėjau parodyti, kad poezija gali būti ir aukštaitiška, linksma. Man pačiam tai labai svarbu.

Ką iš jūsų kartos žmonių paveldės tie, kuriems dabar tik dveji, penkeri metai?

Žinoma, labai norėtųsi, kad paveldėtų kuo daugiau, todėl ir kyla noras ne tik kurti, bet ir išleisti kuo daugiau knygų būtent tarmiškai. Juk būtų gerai, kad kiekvienas, mylintis savo kraštą ir norintis, kad būtų išsaugota jo krašto istorija, prie tarmės puoselėjimo prisidėtų su meile ir skleistų ją.

Ką turėtume daryti, kad neišnyktų poreikis domėtis mūsų tautos dvasiniu paveldu: kad jauni dainuotų liaudies dainas, mokytųsi liaudies žaidimų, kad puoselėtų tradicijas, kad atgytų daiktai, kuriuos dabar matome tik muziejuose?

Laikui bėgant požiūris į tai, kas svarbu, kinta, tačiau amžinosios vertybės išlieka ir yra perduodamos iš kartos į kartą. Ką reikėtų daryti? Manau, kiekvienas galime ką nors duoti. Turėtų vykti daugiau renginių, kuriuose ir būtų grįžtama prie mūsų istorijos, dainų, šokių, žaidimų. Juk kiekvieno indėlis į krašto paveldą yra brangus. Įtraukti kuo daugiau žmonių, kurie rūpintųsi paveldu. Organizuokime tokio pobūdžio vakarėlius, muges ir akcentuokime tautos vertybes.

Svajūnas DAČKEVIČIUS

Paiilgau rašyte tarmi

Pasiilgau rašyte tarmi,

Utenos, kur mani išmokę,

Kalbėtei nei kalba kiti,

Kur būdavą ir išjuokia.

Unzgėriau mažutis viskuom,

Unt šitų erdvį be saiką,

Nepunčiakei maną minčių,

Kaip saką pas mus, – neraikia.

Teip gera žinot, kad iš ti

Bagota Aukštaitiškais lobiais,

Žmanėms atiduodunt savi,

Unt širdžių tarmiškais žodžiais.

Na Vajasiškią

Na Vajasiškią Šlepečiuos link Daugailių

Su matarinku atsiduota gatavai,

Kiekvienas kumpas išmaišytas šunkelią,

Gal kadu nars ir tujei važiavai?

Atgal atameni statelį Žadavainiąs?

Kaip svaigam bučiniais ašmaudyti letaus,

Kiek būvą tas pirmąs jaunystęs meiląs,

Tikrumą, tą žmagiškumi žmagaus.

Ir viskas tilpdavą,

Kas Aukštaitijai duota,

Gerai laiku tinainąs atsradau,

Širdžiu gražiausiąs dienąs surimuota,

Tik iškada, tali išvažiavau.

Kur nebezgirdi, kų girdėt ašmokau,

Pajaustei, susilietei su žemi,

Kai kibdavą ant slieką karasiokai,

Prę Vajasiškią aplaistam prūdi.

Svajūnas Dačkevičius: „ Kaskart prisiminimuose iškyla savas kraštas“ / Asmeninio albumo nuotraukos
Poetiniai skaitymai Ukmergės rajone

Vyžuonos, kur dabar gyvena Svajūno tėvai

7224 Iš viso matė 6 Šiandien peržiūrėjo

Comments 2 komentarai

  1. Rūta parašė:

    Puiku, tiesio puiku! Čia kaip tyras šaltinio vanduo.
    AČIŪ.

  2. Anonimas parašė:

    Tikra poezija.Tarsi eitum žvyrleliu nama.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.