Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » „Indrajos“ klubas atvėrė duris E. Šimkūnaitės jubiliejiniams metams

„Indrajos“ klubas atvėrė duris E. Šimkūnaitės jubiliejiniams metams

„Indrajos“ klubas atvėrė  duris E. Šimkūnaitės jubiliejiniams metams

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ

2019 m. Lietuvos Respublikos Seimas 2020-uosius paskelbė Eugenijos Šimkūnaitės (1920 03 11–1996 01 27) metais. Šį sprendimą parlamentas priėmė atsižvelgdamas į tai, kad 2020 m. sukanka 100 metų, kai gimė habilituota biologijos mokslų daktarė, gydytoja, žolininkė, etnografė.

Kaip pabrėžiama priimtame dokumente, E. Šimkūnaitė išstudijavo ir moksliškai aprašė daug vaistažolinių augalų, gebėjo lyginti lietuvių vaistažolininkystės ir liaudies medicinos patirtį. E. Šimkūnaitės metų paskelbimu siekiama skatinti Lietuvos visuomenę domėtis vaistiniais augalais.

Uteniškių kraštiečių klubas „Indraja“

Uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ prezidentas Vilniaus dailės akademijos profesorius Arvydas Šaltenis, klubo „Indraja“ viceprezidentė Gražina Kadžytė, klubo kanclerė – Rita Aleksandravičiūtė.

Renginio vedėja G. Kadžytė pasidžiaugė, kad susibūrė ne tik Vilniaus uteniškiai, bet ir Utenos krašto: Daugailių, Kuktiškių, Leliūnų, Saldutiškio, Sudeikių, Užpalių, Vyžuonų, pačių uteniškių ir gyvenančių prie Utenos miesto. Viceprezidentė apgailestavo, kad kasmet vis labiau tirpsta „Indrajos“ klubo gretos, o jaunų, įsiliejančių į šias gretas – nėra.

G. Kadžytė džiaugėsi, kad 2020 m. LR Seimo paskelbti E. Šimkūnaitės metais. O jos vaikystės miestas Tauragnai 2020 metais paskelbti mažąja Lietuvos kultūros sostine. E. Šimkūnaitė – unikali asmenybė, daug nusipelniusi ir labai svarbi Tauragnams, Utenos kraštui, „Indrajos“ klubui ir visai Lietuvai. Gražina pasakojo, kad, rengdamasi šiai šventei, ji peržiūrėjo 1996 metų klubo metraštį. Pasirodo, beveik visa 1996 m. „Indrajos“ klubo veikla, E. Šimkūnaitei iškeliavus į Amžinybę, susieta su ja.

Renginio vedančioji kalbėjo apie Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo įkūrimą. Fondo tikslas – remti studijuojančius farmaciją ir vaistažolininkystę studentus bei darbus vaistažolių tyrimo srityje. Vedančioji pagarsino, kad E. Šimkūnaitė Fondo valdybos pirmininkei Birutei Karneckienei ir jos vyrui buvo dvasine įmote. Pristatytas fondo prezidentas dr. Romas Pakalnis, kiti fondo nariai: farmacininkė Lencė Jankeliūnienė (prezidento pavaduotoja), Vlada Aleksandravičienė, dr. Živilė Lazdauskaitė, projektų vadybininkė Dovilė Marcinkė.

Pristatyti ir asmenys, talkinę fondui: prof. Bonifacas Stundžia, kraštietis dr. Romualdas Šimkūnas, „Žuvėdros“ leidyklos vadovas Stasys Lipskis, fotomeninkas Jonas Danauskas, daug atsiminimų apie E. Šimkūnaitę užrašiusi Eugenija Kamarauskienė, buvusi Tauragnų mokyklos direktorė (E. Šimkūnaitės vardu mokykla buvo pavadinta 1998 m.).

G. Kadžytė kalbėjo apie Tauragnų bendruomenės pagalbą fondo veiklai: kadaise mokykloje įkurtas E. Šimkūnaitės muziejus perkeltas į Kultūros centrą, kuris iš buvusio mokyklos muziejaus tapo Utenos kraštotyros muziejaus padaliniu. E. Šimkūnaitės atminimui Tauragnuose žydi „Gesės vyšnių sodas“ (pradėtas sodinti 2012 m.), o Vilniuje – Lazdynų rajone – pastatytas jai skirtas paminklinis akmuo (skulpt. Jonas Gencevičius). Akmenyje iškalti lietuviški ornamentai ir E. Šimkūnaitės pamėgti žodžiai: „Saule motule, dangun eidama neaplenk žemės mūsų“. Bute, kur gyveno E. Šimkūnaitė (Erfurto g. 4), 1999 m. įrengtas jos memorialinis muziejus, o 2013 m. Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose atidengtas E. Šimkūnaitei skirtas suolelis.

Toliau Gražina Kadžytė kalbėjo apie šiais E. Šimkūnaitės metais jos vardo garsinimui ir įamžinimui numatytus renginius. Pirmiausia – tai Eugenijos Šimkūnaitės skaitymai: atsiminimai bei jos tekstai. O šiandien, iš Tauragnų atvykęs folklorinis ansamblis, pradeda pirmuosius E. Šimkūnaitės skaitymus.

Tautiniais drabužiais apsirengę vaikai ir suaugusieji išsinešė „Lobių skrynią“, iš kurios traukė ir knygas, ir žolynus, tauragniškių tarme minė mįsles, pasakojo apie E. Šimkūnaitę – unikalią asmenybę, apie jos parašytų knygų tekstus, šoko ratelius, dainavo. Skaitė iš E. Šimkūnaitės knygelės „Gyvačių karalystė“, pasakojo, kad daktarė net ragana buvo vadinama, mat žinojo užkalbėjimų. Ji buvo tikras gamtos vaikas. Parodydami knygelę „Gyvenimas be tablečių“, ansambliečiai iš vaistingų augalų pasirinko pelūną ir „patvorių karalienę“ – dilgėlę. Pasakojo apie jų svarbą ir reikalingumą žmogaus organizmui. Iš lobių skrynios tauragniškiai ištraukė ir 2006 m. Vilniuje išleistą knygą apie E. Šimkūnaitę „Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia…“ Knygos pirmoje dalyje išspausdinti daktarės autobiografiniai pasakojimai, prakalbos ir interviu. Antrojoje dalyje – žymių Lietuvos mokslininkų, medikų, menininkų, kitų profesijų žmonių atsiminimai apie susitikimus su E. Šimkūnaite. Leidinys iliustruotas nuotraukomis iš E. Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo, Tauragnų E. Šimkūnaitės vardo mokyklos archyvų.

„Amžinai žydėk, Atminimo vyšnia…“ – jau penktoji farmacininkės Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo išleista knyga iš gausaus žiniuonės rankraštinio ir periodikoje skelbto palikimo. Paminėsime dar kelias fondo išleistas knygas: „Indraja – Saulės duktė“, „Gyvenimo receptai“, „Gyvenimo paslaptys ir lemtys“, „Gyvenimas be tablečių“.

Apdovanojimai ir sveikinimai

Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo vardu Romualdas Šimkūnas ir Birutė Karneckienė, tęsdami E. Šimkūnaitės svarbiausią bruožą duoti – dalinti išmintį, žinias, laiką, įteikė padėką Lukui Paukštei, logotipo E. Šimkūnaitės metams kūrėjui. Logotipas, kaip aiškino Gražina Kadžytė – vardo ženklas. L. Paukštė, kilęs iš Ignalinos rajono, pasinaudojo Kęstučio Šiaulyčio išraiškingu šaržu, įdėdamas žolelių motyvą.

Padėkos įteiktos „Indrajos“ choro dirigentei ir akomponiatorei Dainai Abariūtei-Lazauskienei, Arvydui Šalteniui, Tauragnų krašto garbės piliečiui, prof. Bonifacui Stundžiai ir kitiems.

Renginio pabaigoje buvo pristatyti 2020-ųjų metų – Eugenijos Šimkūnaitės metų – jubiliatai. Kaip įprasta Gražina Kadžytė pirmiausia paminėjo vyriausiąją uteniškę Viliją Jūrėnienę, kuri šiais metais mini 95 metų jubiliejų.

90 metų švenčia Lietuvos poetas, literatūros kritikas, redaktorius, vertėjas Algimantas Baltakis (gimęs 1930 m. vasario 15 d. Leliūnuose, Utenos apskrityje), Lietuvos matematikas fizinių mokslų daktaras Vytautas Merkys (gimęs 1930 m. gruodžio 15 d. Kėpiuose, Užpalių valsčiuje) ir Utenos krašto garbės pilietis (2016), Lietuvos nusipelnęs Garbės vardo inžinierius (1989), Daugailių krašto bičiulių prezidentas, mecenatas Antanas Vilūnas (gimęs 1930 m. gegužės 17 d. Utenos apskrities Daugailių miestelyje).

85-erius metus švenčia Jeronimas Galvydis, Jonas Rytis Puodžius; 80 metų – Dobilas Kirvelis, Rūta Kulikauskienė, Aušra Ruzgienė.

Tris ketvirčius gyvenimo mini nacionalinės premijos laureatas Saulius Šaltenis, Antanas Kibickas, dr. Aldona Vasiliauskienė…

Paminėti ir keli – daugiau ar mažiau klubui nusipelnę sukaktuvininkai. Visiems jiems „Indrajos“ choras sugiedojo „Ilgiausių metų“.

Padėkas įteikė Utenos rajono savivaldybės administracijos direktorius Audrius Remeikis, keletą padėkų įteikė ir uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ prezidentas Vilniaus dailės akademijos profesorius Arvydas Šaltenis. Gautomis padėkomis pamaloninta dr. A. Vasiliauskienė – tai darbų garsinant Utenos kraštą įvertinimas.

Sveikinimo žodį tarė LR Seimo narys Edmundas Pupinis, džiaugdamasis prasmingu „Indrajos“ klubo renginiu, LR Seimo paskelbtais dviem svarbiais dalykais Utenos kraštui: Eugenijos Šimkūnaitės metais ir Tauragnų paskelbimu Lietuvos mažąja kultūros sostine.

Užpalėnai džiaugėsi, kad Gražina Kadžytė 2019 m. gruodžio 17 d. buvo apdovanota Kultūros ministerijos premija už kultūros puoselėjimą. Gražiną Kadžytę – Užpalių krašto garbės pilietę, etninės kultūros puoselėtoją, varančią gilią vagą, užpalėnai vadina tikra savo krašto Garbės piliete.

Kraštiečių susitikime Vilniuje
Saviveiklininkai atvėrė gausiai pripildytą E. Šimkūnaitės palikimo skrynią
Profesoriai, akademikai, pedagogai, gydytojai, kompozitoriai, menininkai – visus juos vienija Utenos kraštas

Habil. dr. Eugenija Šimkūnaitė – keli biografijos faktai

Habil dr. Eugenija Šimkūnaitė (1920 03 11–1996 01 27) – gydytoja, žolininkė, etnografė – gimė Novorosijske (Krasnodaro kraštas, Rusija) vaistininko Prano Šimkūno, žuvusio per Antrąjį pasaulinį karą, ir medicinos sesers Olgos Lebedevos-Šimkūnienės šeimoje. Tačiau jau 1922 m. šeima su kitais pabėgėliais sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno tėvo gimtinėje Tauragnuose. Baigusi pradžios mokslus Tauragnuose ir Utenos gimnaziją, Eugenija pasirinko tėvo profesiją ir 1937 m. VDU pradėjo studijuoti farmaciją. Išklausiusi kursą dirbo Kauno, Tauragnų vaistinėse, asistente Vilniaus universiteto farmakognostiniame sode. 1943 m., baigusi universitetą, dirbo įvairius darbus, susijusius su farmacija.

1949 m. atvykusi į Kauną dirbo Botanikos sode jaunesniąja moksline bendradarbe ir rengė disertaciją. Po metų grįžusi į Vilnių Mokslų akademijos Biologijos institute tęsė mokslinį darbą. 1952 m. apgynė biologijos mokslų kandidatės disertaciją „Valerijono kultūra Lietuvoje“. Po trejeto metų išvyko į Kazachstaną dirbti Visasąjunginio vaistinių augalų ūkio „Darmina“ padalinio stoties direktore. 1957 m. sugrįžo į Lietuvą. Dirbo vyr. inspektore vaistažolių paruošoms Vyriausioje farmacijos valdyboje. 1969 m. įsteigus atskirą vaistažolių skyrių dr. E. Šimkūnaitė paskirta jo viršininke. 1968 m. jai suteikta aukščiausia provizorės – farmacinio darbo organizatorės kvalifikacinė kategorija.

1971 m. Vilniaus universitete apgynė biologijos mokslų daktarės disertaciją (dabar tai habil. dr.) „Lietuvos vaistingųjų augalų resursų naudojimo biologiniai pagrindai“. Norėdama pasišvęsti moksliniam darbui, 1975 m. ji išėjo į pensiją. 1993 m. Lietuvos mokslų taryba Eugenijai Šimkūnaitei suteikė habilituotos gamtos mokslų daktarės mokslinį laipsnį.

Šimkūnų giminėj gyvatininkų, žolininkų, bitininkų ir kitokių specialistų buvo nuo seno. Todėl ir ji negalėjo nesusidomėti vaistiniais augalais. Eugenija Šimkūnaitė parašė daugybę mokslinių straipsnių bei skaitė pranešimus mokslinėse farmacininkų ir botanikų konferencijose, dalyvaudavo botanikų ekspedicijose, skaitė pranešimus visuomenei.  Kalbėjo ir rašė Eugenija Šimkūnaitė labai vaizdingai ir šmaikščiai.

1996 m. sausio 27 d. habil. dr. Eugenija Šimkūnaitė iškeliavo į Amžinybę. Palaidota Tauragnuose šalia tėvų. Ant jos kapo šalia paminklo auga vyšnia – toks buvo daktarės prašymas.

Prof. Arvydas Šaltenis
Su jubiliejiniais metais Antaną Vilūną pasveikino Utenos rajono savivaldybė ir daugailiškiai / Dr. A. Vasiliauskienės nuotraukos
Prieš renginį vyko intensyvios diskusijos. Iš kairės LR Seimo narys Edmundas Pupinis, pedagogė Birutė Raginytė- Žemaitienė. Utenos krašto garbės pilietis Antanas Vilūnas
Kompozitorius Lionginas Abarius ir Izabelė Janina Bražiūnienė atliko jausmingą duetą
Gražina Kadžytė pristato E. Šimkūnaitės logotipo kūrėją Luką Paukštę
Gražiną Kadžytę sveikina užpalėnai

421 Iš viso matė 7 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.