Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Ignalina tituluota sostine, tačiau pavadinimo kol kas nekeis

Ignalina tituluota sostine, tačiau pavadinimo kol kas nekeis

Ignalina tituluota sostine, tačiau pavadinimo kol kas nekeis

Kristina SAKAITĖ

Vasario 12 d. Ignalinoje vykusiame Lietuvių kalbos dienų atidarymo renginyje ignaliniečiai laikinai paskelbti sostinės gyventojais, taip pat svarstyta, kaip turėtų skambėti tikrasis miesto pavadinimas.

Vasario 16–kovo 11 dienomis Lietuvoje penktą kartą organizuojamos lietuvių kalbos dienos, kurių metu šalyje ir užsienyje vyksta įvairūs renginiai. Šiemet pirmą kartą paskelbta Lietuvių kalbos dienų sostinė – Ignalina. Trečiadienį Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkas Audrys Antanaitis ir Ignalinos rajono savivaldybės meras Justas Rasikas pasirašė susitarimą dėl Lietuvių kalbos dienų sostinės renginių kalbos sklaidai didinti, kurie Ignalinoje nusitęs iki rudens.

Lietuvis ar sintetinis europietis

Pasak A. Antanaičio, pasirinkimą sostine skelbti Rytų Lietuvoje esantį pasienio miestą lėmė Ignalinos, atlaikiusios įvairius išbandymus, istorija.

„Ignalina puikus kraštas, nuostabūs žmonės. Labai graži gamta ir svarbiausia – istorija. Ji buvo ta tvirtovė, kuri neleido lietuvių kalbos plotui mažėti. Prisiminkite XX amžiaus istoriją – per šį kraštą ėjusią demarkacinę liniją, kai užeina tai rusai, tai lenkai, o toliau nepavyksta. Tai Ignalina sulaiko visus priešus. Natūralu, kad tas kraštas, kuriame yra labai daug lietuvybės, šiandien gauna pareigą būti priekyje lietuvių kalbos dienų.“

Iki rugsėjo mėnesio Ignalinoje numatomas renginių ciklas, kurio metu vyks susitikimai su mokslininkais, tarminiai skaitymai, paskaitos apie kalbos raidą ir kt.

„Kodėl mes minime Lietuvių kalbos dienas, ką jaučiame lietuvių kalbai? Ne vieną kartą esu sakęs, bet nepavargstu kartoti: lietuvių kalba sukūrė mūsų tautą, mūsų valstybę. Šiandien mes esame kalbos valstybė. Lietuvių kalba sukūrė mūsų gyvenimo būdą – praradę kalbą, prarandame mąstyseną ir tampame kitais žmonėmis. Praeitis mums sako: saugojome Lietuvą tūkstantį metų, laimėjome daug mūšių ir XIX amžiuje, kai jau atrodė nebuvo jokios prošvaistės išlikti, Daukantas rašė, Valančius rašė, kaimo mokyklose, trobelėse mokė lietuvių kalbos… Kam? Kad išliktume savimi. Mus mumis daro lietuvių kalba“, – apie kalbos svarbą kalbėjo A. Antanaitis.

Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis ir Ignalinos rajono savivaldybės meras Justas Rasikas pasirašė susitarimą dėl Lietuvių kalbos dienų sostinės renginių / Kristinos Sakaitės nuotraukos

VLKK pirmininkas pabrėžė, kad dar vienas dalykas, kuris labai svarbus XXI amžiuje – suvokti, kad, atsiribodami nuo tautybės, netampame stipresni – išnykstame masėje.

„Mes sakome, kad esame europiečiai, ne lietuviai, ne latviai, ne prancūzai. Bet turime suvokti, kad nėra tokios tautybės – europietis. Norėdami būti pasaulio žmonėmis, privalome būti lietuviais. Kitaip būtume tik sintetinis produktas, kurių ateityje galbūt bus daug. Bet dabar esame žmonės, kuriems rūpi šita šalis, esame jos piliečiai. Norime savo žemėje būti šeimininkai ir Ignalinos istorija tą sako: mes esame šios žemės šeimininkai ir jais išliksime tik kalbėdami lietuviškai.“

Keiksmažodžiai vis dar rusiški

Profesorius Lietuvos mokslų akademijos akademikas Bonifacas Stundžia pranešime apie šiuolaikinės kalbos aktualijas teigė, kad lietuvių kalbą stipriai paveikė anglų kalba, tačiau gyva ir rusų kalbos įtaka, nors jau praėjo trisdešimt metų, kai ji nėra privaloma mokyklose. Daugelio dabartinių jaunuolių keiksmažodžiai tebėra rusiški…

„Kad atsiranda angliškų žodžių, nieko baisaus, žodžiai toks daiktas – čia yra, čia jų nėra. Ne ilgaamžiai. Mes praradome daug gražių žodžių kartu su agrarine kultūra… Ir angliški kai kurie žodžiai pabus ir nuskris kažkur. Svarbiausia yra ne žodžiai, o gramatika, linksniai, sakiniai – tai kalbos esmė, dvasia. Kiekviena kalba turi savo unikalią gramatiką, o gramatika kinta labai lėtai. Taigi, mūsų pastangos yra kiek įmanoma išlaikyti gramatiką. Bet jėga išlaikyti nieko negali ir jeigu žmonės ims nebevartoti kai kurių konstrukcijų, nieko nepadarysi“, – sakė profesorius.

B. Studžia nesutinka, kad lietuvių kalba yra archajiška ir teigia, kad tai kvailystė. „Archajiškos kalbos yra mirusios, o lietuvių kalba yra gyva, tarnaujanti šiuolaikiniams poreikiams. Bet ji ypatinga. Galėtume nebent sakyti, kad tai konservatyvi kalba.

Ji iš visų gyvųjų indoeuropiečių kalbų yra išlaikiusi daugiausia senovės, bet kartu ji kuria ir naujoves. Kalbos kūrėjai yra visi, pradedant nuo mažo vaiko iki senolio.

„Lietuvių kalba marga kaip genys“, – sakė Kazimieras Būga. Iš tiesų ji yra nepaprastai turtinga, kaip ir kitos kalbos, kurios turi ne tik bendrinę, standartinę kalbą, bet ir gausybę tarmių. Daug tarmių turi latviai, estai, suomiai, visos tautos, kurios gyveno sėsliai.“

Pasak profesoriaus, bendrinė kalba reikalinga kaip standartas, kad visų tarmių žmonės galėtų susikalbėti, skaityti raštą ir viską suprasti. Lietuvių standartinė bendrinė kalba nėra sena, ji formavosi XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. Tas standartas nusistovėjo Jono Jablonskio ir kitų kalbininkų dėka. Bendrinė kalba paremta vakarų aukštaičių kauniškių arba, liaudiškai sakant, suvalkiečių, gyvenančių ties Kazlų Rūda, tarme, tačiau jokiu būdu lietuvių bendrinė kalba nėra suvalkiečių tarmė. Jau 100 metų kaip bendrinė kalba eina savo keliu, o suvalkiečių – savo. Tarp jų yra atsiradę milžiniškų skirtumų. Tas standartas daugiausia yra tartis, garsai, bendra kirčiavimo sistema, o įvairių žodžių, formų mes vartojame iš visų tarmių.

Profesorius atkreipė dėmesį, kad bendrine kalba kai kurie vietovardžiai skambėtų kitaip, tačiau vietovardžiai yra paveldas, o tai reikia gerbti ir tarti tuo kirčiu, kaip taria vietiniai žmonės.

„Jūsų miesto pavadinimas, pagal tai, kaip ilgai tariamas paskutinis balsis, turėtų vadintis Ignalinė, bet dabar nekeisime pavadinimo… Skirtųsi ir kitų vietovardžių bendriniai variantai. Pvz., upelis Švintė būtų Šventė.“

Kalbą išsaugos… internetas

Prof. B. Stundžios teigimu, sovietmečiu bendrinės kalbos politika nebuvo vykusi ir kai kurių tarmių atstovai jausdavosi nelabai jaukiai, lyg nemokantys bendrinės kalbos, vien todėl, kad kitaip nei žodyne parašyta sukirčiuodavo žodį.

„Bet nuo to lietuvių kalba tik turtėja. Spaudoje skaitote daugybę straipsnių, žmonės skaito paskaitas, kaip reikia tvarkytis su kalba, įvairių požiūrių yra. Man atrodo, kad mes nesame maži vaikai, turime savo istoriją, tradicijas ir turėtume jomis remtis, nekopijuoti prancūzų, čekų ar amerikonų. Rūpintis lietuvių kalbos kokybe buvo pradėta seniai Mažojoje Lietuvoje. XVII amžiaus pabaigoje jau buvo rimtai diskutuojama, kaip turėtų būti rašomi raštai, ir tose diskusijose buvo prieita vieningos nuomonės, kad jie turi būti rašomi taip, kad juos suprastų visi lietuviai.

Vadinasi, kalba turėtų būti artima liaudies kalbai. Tokio požiūrio laikėsi ir lietuvių bendrinės kalbos kūrėjai Kazimieras Būga, Jonas Jablonskis.

Sovietmečiu ir Juozas Balčikonis perdavė tą tradiciją, kad bendrinė kalba turi būti kuo artimesnė paprastiems žmonėms. Toks požiūris sovietmečiu buvo nelengvai diegiamas dėl ideologinių niuansų, bet filologai kiek įmanoma stengėsi. Buvo nelengva, bet pavyko. Vienas iš tos politikos slaptų ginklų buvo – kuo mažiau skolinių iš rusų kalbos. Bet kaip jų išvengti? Vienintelis būdas buvo žodžius pakeisti lietuviškais, kad ir nelabai vykusiais. Pvz., lietuvių kalboje neprigijo žodis kolchozas, vartojamas žodis kolūkis, nors neaišku, ką reiškia jo pirma dalis „kol“. Arba kitas sudurtinis žodis – komjaunuolis“, – sakė profesorius.

Prof. Bonifacas Stundžia

Kalbėdamas apie kalbos stilius B. Stundžia pabrėžė, kad priimtini įvairūs kalbos stiliai, tačiau vieša kalba turėtų skirtis nuo vartojamos neformalioje aplinkoje. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ekspertai rekomenduoja, kaip vartoti, kirčiuoti kai kuriuos žodžius, remdamiesi tradicijomis ir vartosena, kalbos politikos esmė teikti kuo daugiau variantų, kurie paplitę kalboje, jeigu jie nesikerta su lietuvių kalbos sistema.

„Pavyzdžiui, jaunimas vartoja kelis kalbos stilius: su seneliais galbūt kalba tarmiškai, su bendraamžiais bendrauja savita kalba su žargono elementais, tačiau išėję kalbėti viešai turbūt supranta, kad nelabai pavyks kalbėti žargonu. Egzistuoja įvairios kalbos formos, jų turi būti. Kaip romėnai sakė: įvairovė džiugina.“

Prof. B. Stundžios teigimu,vienas aktualiausių dalykų norint išsaugoti kalbas – perkelti jas

su visais vaizdais ir garsais į internetinę erdvę. Tos kalbos ir kultūros, kurios nepateks į skaitmeninę talpą, išnyks.

585 Iš viso matė 6 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.