Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Kaip prašvilpinti vilką

Kaip prašvilpinti vilką

Kaip prašvilpinti vilką

Kristina SAKAITĖ

Laisvės priešaušriu ir atgavus nepriklausomybę tautodailė pažadino daug kūrėjų. Lietuviškos tradicijos tąsa buvo vienijantis protestas ir proveržis, reiškiantis daugiau nei kūrybą. Per pastaruosius 30 metų tautodailė išgyveno pakilimus ir atoslūgius.

Kūrę ir kuriantys

Kuo dabar gyvena liaudies menininkai? Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrijos Anykščių skyriaus vadovė Skaidrė Račkaitytė sako, kad tautodailininkai tapo didesni individualistai, daugiau užsiima savo darbais, galbūt pasyviau dalyvauja bendruose renginiuose. „Keičiasi žmonės, laikas ir turbūt tas visus vienijęs jausmas. 1991-aisiais buvo bendras pakilimas, tuo pačiu ir tautodailėje. Atrodė, kad ji – tai Lietuvos simbolis. Noras kažką kurti ir parodyti greta esančiam buvo didesnis. Kiekvienas su dideliu užsidegimu dirbo savo srityje, parodos būdavo gausios darbų – salėse neužtekdavo nei sienų, nei stalų. Dabar viskas aprimę, lyg ko lauktų…“ – prisimena S. Račkaitytė.

Kuriančiųjų pagal senąsias tradicijas Anykščių krašte niekada nebuvo labai daug, o šiuo metu skyrius vienija 26 tautodailininkus – keletą drožėjų, kalvių, tris keramikus, tapytojų, vieną kubilių. Sodybose vyksta žvakių liejimo, kiaušinių marginimo pamokėlės.

Skirtingai nei kiti rajonai, Anykščiai nesiskundžia audėjų stoka. Arklio muziejuje stovi šešerios staklės ir prie kiekvienų sėdi po audėją. Dalia Bernotaitė-Janušienė turi audimo mokyklėlę, senųjų lovatiesių, juostų, rankšluosčių raštų moko lankytojus, jie sužino ir apie augalus, nudažančius audinius subtiliomis žemiškomis spalvomis.

„Yra moksleivių ir suaugusiųjų, kurie dega šituo dalyku, nors, atrodytų, audimas visiškai nebereikalingas užsiėmimas, juk viską galima nusipirkti. Tą darome ne dėl naudos, o iš džiaugsmo, tai prisilietimas prie šaknų. Folkloras, tautodailė turi kažką, ką jau iš tolo pajunti. Jeigu žmogus imlus, jis iškart perima šį virusą. Kai susitinki irgi tokį „sergantį“, labai smagu“, – pasakoja Skaidrė Račkaitytė.

Tautodailė – ilgaamžė, kaip ir jos kūrėjai. Po privačias kolekcijas pasklidę 90-ties metų tapytojos Veronikos Dikčiuvienės darbai. 82-ejų audėja Veronika Limbienė yra tautodailininkų sambūrio Anykščiuose pradininkė, 1965 metais kartu su Liudu Tarabilda organizavo pirmą liaudies meno parodą. Audėja garsėja produktyvumu – išaudė kelis tūkstančius lovatiesių, o savo patirtį perdavė kelioms mokinėms.

Išskirtiniai savo srities meistrai, be kurių neįsivaizduojama Anykščių krašto tautodailė, buvo muzikantas, gaminęs kankles, Juozas Lašas, monumentaliais darbais žmones ir įvykius įamžinęs medžio drožėjas Jonas Tvardauskas, aplikatorė Genovaitė Petuchovienė, kūrusi paveikslus iš šiaudelių, Stanislovas Petraška, išbandęs unikalią techniką – tapybą iš akmens. Kurdamas paveikslus jis klijuodavo ant pagrindo įvairiaspalves grūsto akmens dulkes.

Švilpiantys keturkojai

Anykščių tautodailininkus draugėn jau daugelį metų burianti Skaidrė Račkaitytė – keramikė, senojo žaislininkystės amato puoselėtoja.

Parduotuvių lentynos lūžta nuo barbių ir kitų masinės gamybos žaislų, tačiau pašnekovė sako, kad turbūt neįmanoma lyginti, ar šiuolaikiniai žaidimams skirti daiktai tokie pat gražūs ir naudingi kaip senieji. „Keliaujant į priekį, galima išlaikyti ir paveldo dalykus. Esame taip toli pažengę, kad jeigu liktų tik tie dalykai, kuriais džiaugėsi mūsų proseneliai vaikystėje, būtų keista.“

Skaidrė Račkaitytė / Arklio muziejaus archyvo nuotraukos

Jau trečią dešimtmetį moteris užsiima tuo, kuo neužsiimtų joks rimtas puodžius – iš molio lipdo švilpynes.

Pradėjo lipdyti kaip mugės prekę, o paskui norėjosi padaryti geriau, gražiau nei kiti, atrado savo švilpynių stilių, švilpimo manierą. Visi lipdo skirtingai, savitas ornamentas, forma – ženklai, pagal kuriuos atpažįsta kūrinio meistrą. „Puodžiai tai laikė nerimtu užsiėmimu, bet jeigu turi reikalų su moliu ir lieka molio gabaliukas, vis tiek iš jo kažką padarai…“ – apie pasirinkimą kalba keramikė.

Kai daiktas tampa tavo, jau gali ir kitą pamokyti. Pas mus Arklio muziejuje keramikos dirbtuvėse vyksta edukacinės programos. Žmonės nebenori švenčių prie stalo švęsti. Net keista, nes dabar beveik kiekviena mokykla nusipirko molio degimo krosnis, bet sulaukiame ir anykštėnų, ir iš gretimų rajonų atvykstančių lankytojų – vaikų ir suaugusiųjų – norinčių išmokti keramikos paslapčių. Yra molio nečiupinėjusių, atvažiuoja susipažinti su ta medžiaga, pajusti…“

Kaip prašvilpinti molį, nuo ko priklauso garsas? S. Račkaitytė pasakoja, kad garso aukštumas priklauso nuo oro tūrio figūros viduje. „Padarai švilpuką tuščiavidurį, o visas gudrumas yra skylučių pradūrimas. Jeigu neteisingai praduri – jis nešvilps. Kol atrandi teisingą kampą, skylučių diametrą, ilgai užtrunka. Iš pirmo karto turbūt nei vienam nepasiseka, bet kai padarai pirmą šimtą, tada jau viskas paprasta“, – apie vieno populiariausių žaislų gamybą pasakoja tautodailininkė.

Tinkamiausias daiktas švilpukui yra paukščiukas. Paskui atsirado arkliukų, katinų, vilkų, šuniukų molinės figūrėlės. „Gali padaryti viską. Esu net virtinių švilpiančių nulipdžiusi. Bet ką galima prašvilpinti. Vilkas, deja, švilpia panašiai kaip ir paukštelis, – juokiasi tautodailininkė. – Bet jeigu labai pasistengsi, tada jis gali švilpti ir keliais balsais.“

Gyvūnėlių formas švilpynėms rinkosi pagal tradiciją, kaip darė senieji keramikai. Moliniai švilpukai skaičiuoja šimtmečius, žaisliukai pradėti gaminti, kai tik žmonės suprato, kad iš molio galima kažką pasidaryti. Archeologai randa žaislų fragmentų, anksčiau jie nebuvo iki galo išdegti. Utenos kraštotyros muziejuje saugoma X amžiaus švilpynių fragmentų.

„Kuriame skirtingus dalykus, bet tautodailininkų misija ta pati – kiekvienas norime kažko išmokti ir išmokyti, perduoti žinias ateities kartoms“, – apie kūryba kalbą pašnekovė.

S. Račkaitytės keramikos darbai

Didžioji paroda – jau šią savaitę

Kiekviename krašte tautodailininkai turi savo didžiuosius „atlaidus“ – pagrindines parodas, kuriose pristato per metus sukurtus darbus. Anykščių liaudies kūrėjų darbai iš pradžių būdavo eksponuojami kultūros centro erdvėse, paskui metinės parodos persikėlė į Koplyčią (Pasaulio anykštėnų kūrybos centrą). Šiųmetinė paroda bus atidaryta vasario 19 d. ir veiks iki kovo vidurio.

Ateinantį rudenį vyksiančiai parodos-konkurso „Aukso vainikas“ regioninio turo parodai pasirinktos dar erdvesnės patalpos Menų inkubatoriuje.

Mugės – irgi savotiška erdvė parodoms, nors tos parodos trunka vos kelias valandas. Kaziuko mugė – pagrindinė, bet, pasak S. Račkaitytės, vykstama į ją ne tik dėl pinigų, bet ir dėl susitikimų su senais pažįstamais, bendrystės jausmo.

Tautodailė – lyg gyvas organizmas, nesileidžiantis užkonservuojamas, veikiama dabarties pokyčių ir išsaugojusi griežtą tradiciškumą. Tačiau be pasekėjų ji pasmerkta muziejiškumui. „Tautodailininkai išnyks dar ne taip greitai. Yra žmonių, kuriems tai įskiepyta, jie jaučia liaudies meną ir kai jiems reikia, jį atranda“, – įsitikinusi Anykščių tautodailininkus draugėn burianti Skaidrė Račkaitytė.

413 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.