Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Patikimai sauganti paveldėtas dvasines vertybes

Patikimai sauganti paveldėtas dvasines vertybes

Patikimai sauganti paveldėtas dvasines vertybes

Stepas EITMINAVIČIUS

Su poete Regina Katinaite-Lumpickiene esu pažįstamas jau daug metų. Esame dalyvavę literatūros vakaruose, kai buvo proga klausytis skaitomų eilėraščių, mąstyti apie poezijos esmę. Šį sykį susitikome tam, kad pakalbėtume apie vaikystės patirtį, apie grožinio kūrinio užuomazgas, apie tai, ką perėmėme iš savo senelių, tėvų.

Mąstome apie paveldo – materialinio ir dvasinio – prasmę, svarbą, svarstome, ko išmokome iš vyresnių žmonių, ko išmoks jaunesnieji iš mūsų. Kai apie tai galvoju, vis prisimenu jus, subtiliai jaučiančią gimtąjį žodį, gebančią pasakyti apie sielos akimirkas. Man atrodo, jog jau vaikystė Juknėnuose jums nurodė pagrindines būsimo kelio kryptis.

Kažką pasakyti kitokio apie vaikystę kaip kiti ir negalėčiau. Vaikystė – tai stebuklas, kurio stengiamės neprarasti. Tai likimo ar Dievo dovana. Augau garsiame Juknėnų kaime, buvau mylimas pirmas vaikas, pirma anūkė. Išmintis ėjo iš tėvų, senelių, pas kuriuos irgi teko pagyventi. Buvau apsupta gerumo, meilės. Prisimenu, su močiute Uršule einame pėsčios į Vajasiškio bažnyčią… Prieš Vajasiškį buvo toks upeliukas, tai jame nusiplaudavome kojas, apsiaudavome. Senelis buvo toks liaudies filosofas. Jis klausydavosi radijo, mėgo radijo vaidinimus. Ir aš kartu klausydavausi tų vaidinimų. Tai net pirmas mano kūrinėlis buvo pjesė. Jau pradinėse klasėse ėmiau ir kažką parašiau.

Dar apie senelį. Jis ir meškeriojo, ir tošį rinko, ir įvairias žoles… Būtent jis man parodė gegutės abrūsėlį (taip kaime vadindavo gegužraibę), kuris taip man į atmintį įsirėžė, kad po ilgo laiko įėjo į mano poeziją.

Vajasiškyje buvo ir pirmoji komunija.

Jūs labai gražiai prisimenate močiutę Uršulę…

Ji nuo devynerių metų buvo našlaitė. Turėjo senų knygų, laikė jas labai dideliu turtu. Net Binkį, Nėrį, Miškinį man deklamuodavo. Tuo metu visa tai buvo stebuklas. Močiutė pusiau dainuodavo, pusiau deklamuodavo. Kartą išsitarė, jog kai ką pati sukuria.

Na taip – augote Antano Miškinio poezijos žemėje…

Ėjome kartą su močiute į parduotuvę, susitikome tokį neaukštą vyrą, į debesis, į medžių viršūnes besižvalgantį. Paskui močiutė man ir aiškina: „Čia didelis žmogus, vaikeli.“ O aš iškart ir nesupratau – juk buvo neaukštas…

Kurie daiktai, dabar jau nebenaudojami, jums buvo labai svarbūs? Daiktai, susiję su darbais, papročiais.

Sunku būtų dabar tuos daiktus taip atsietai nuo darbų vardyti. Tėvai mus, visus tris vaikus, lenkė prie darbo. Tarkim, norim eiti į kiną. Bet pirmiau karves pamelžiame, suvežame šieną, tada lekiam prie ežero apsiprausti. Ir tik po to į kiną. Ilgainiui supratome, kad tik darbu galima ką nors pasiekti, tik darbu.

Pas senelius nuo pat mažumės norėjosi ir grėblį savo rankose laikyti, ir kartu virti uogienę. Močiutė pirkaitėje turėjo girnas, buvo pasėjusi truputį rugių, tai va tomis girnomis sumaldavo. Visus rakandus, visus katilus mačiau. Prie tvarto buvo užkištas spragilas. Mačiau, kaip jis naudojamas. Mačiau, kaip šukuoja linus, pati esu skalbusi kūdroje ant liepto su kultuve. Duonos nesu kepusi, bet daugybę kartų stebėjau, kaip tai daro močiutė. Duoną peržegnodavo prieš pašaudama į krosnį. Buvo kepama ant ajerų ar klevo lapų. Esu sviestą mušusi. O koks blynų skanumas, kai jie iškepti krosnyje (pečiuje)… Močiutė visas žoles pažindavo, kuri nuo kurios ligos… Virdavo tepalą iš topolio pumpurų ir nesūdytų kiaulės taukų, kad anūkių plaukai būtų sveikesni, stangresni…

Kurie žmonių poelgiai, atėję iš vaikystės, yra atrama ir dabar?

Daugybė gražių prisiminimų, daugybė. Įsivaizduokite: turime vieną saldainį. Kaip elgiamės? Padalijame į tris dalis, kad visiems užtektų. Arba į penkias, kad dar tėtei ir mamai. Už darbą, už gerą mokymąsi mus visada pagirdavo. Senų žmonių išmintis: viską, kas gera, pasiimdavo iš gamtos. Prisimenu: sergu, tad senelis žiemą iki pusiaujo brisdamas per sniegą ieško miške juodųjų aviečių stagarų. Vaisto. Augo tokia milžiniška laukinė obelis, mes obuoliukų ant aukšto prinešdavome. O po Naujųjų metų švenčių senelis atneša juos, sumeta į vandenį. Tik dabar suprantu, kad tai buvo sveika, gardu.

Ar prisimenate tą dieną, tą valandėlę, kai parašėte pirmą eilėraštį?

Dienos gal neprisimenu. Buvo trauka pačiai parašyti. Turbūt ir močiutės įtaka. Kai buvo laiko, sėdime taip, o močiutė man skaito knygą… Nepajutau, kad pradėjau eiliuoti. Koks visiems džiaugsmas, kai tai parodžiau… Mokiausi gal penktoje klasėje, kai „Lietuvos pionierius“ atspausdino mano eilėraštį. Senelis nuo tos dienos net ėmė į mane kreiptis „jūs“…

Kaip gimsta eilėraščiai? Gal toks klausimas gali pasirodyti ir banalus, tačiau man atrodo, jog ir šitokiu būdu mes kalbame apie poezijos esmę, apie rašančiojo sudėtingą savijautą?

Apskritai daug gerų emocijų išgyvenau, daug. Pavyzdžiui, per Vėlines einame į kapines. Žvakių liepsnelės – koks įspūdis… Atsimenu gražių pokalbių, kaip reikia elgtis, kas mums yra gamta. Kai jau pati pradėjau skaityti, tai visos knygos, esančios mokyklos ir Juknėnų bibliotekose, buvo perskaitytos. Didžiulis noras skaityti. Viską be išimties skaičiau. Knygos susijusios su žmogaus mąstymo evoliucija, gal net revoliucija… Išklausydavau žmones, kaip juos veikia grožiniai kūriniai, kaip jie lygina veikėjų gyvenimą su savuoju. Tarkim, skaito Baltušį, atgyja piemenuko buities epizodai.

Kaip gimsta eilėraščiai, sunku atsakyti… Aš savęs neverčiu rašyti, tad ir parašiau nedaug. Esu mėgėja labai taisyti. Kai knygą rengiu, tai vis redaguoju. Na o kai ji jau leidykloje, tada jau negaliu nieko keisti. Verčiau vengrų poetus, jie man turėjo įtakos. Na jei kalbėtume apie eilėraščių formos paieškas.

Mokate savo tarmę, saugote ją, populiarinate. Nuo kada pradėjote viešai kalbėti tarmiškai?

Tarme kalbėjo seneliai, tėvai, kaimynai. Mokykloje bendrauji bendrine kalba, o namie kaip reikia, – aukštaičių tarme. Regis, 1989 m. režisierė Alma Eigerdienė pasiūlė inscenizuoti Antano Miškinio „Žaliaduonių gegužę“. Inscenizuoti tarmiškai. Ėmiausi to darbo, buvo taip gera, lengva. Paskui prasidėjo įvairūs Atgimimo renginiai mūsų tarme. Kai įsibėgėjau, tai vis daugiau, daugiau. Vesdavau kapelų šventes irgi tarmiškai. Jau prieš kelias dienas iki renginio imdavau kalbėti aukštaitiškai, kad scenoje būtų lengviau, kad nesuklysčiau.

Bet atėjo laikas ir eilėraščiams aukštaičių tarme. Kodėl ryžotės tokiam žingsniui?

Natūraliai viskas, natūraliai. Pamenu, viename renginy skaitau savo aukštaitiškas eilės, o po visko prieina žmonės ir klausia, kur būtų galima knygą nusipirkti. Nepagalvojau, kad visa knyga galėtų būti tokia. Tarmė dygo kaip daigas po lietaus. Kai išėjo pirmas eilių aukštaičių uteniškių tarme rinkinys, tai vieni maloniai nustebo, kiti lyg ir nesuprato, kodėl taip elgiuosi. Ir pjeses kelias tarme parašiau. Lėlių teatrui „Zuikis Puikis“ režisierės Janinos Baldauskienės prašoma. Tarme tik dvi, o iš viso net dešimt pjesių.

O gal knygose, parašytose tarmiškai, turėtų būti ir trumpas žodynėlis?

Pagalvodavau ir pagalvoju apie tai. Kai kuriose knygose kai kuriuos tarminius žodžius ten pat paaiškindavau. Bet prisimenu vieno poeto patarimą: „Regina, daugiau pasitikėk savo skaitytojų išprusimu.“ Vėliau lyg ir mažiau aiškinau. Gal reikėtų įdėti tokių archajiškų žodžių, kurie mūsų kraštui būdingi, žodynėlį. Ar atskirame leidinyje, ar po konkrečių eilėraščių… Juk yra tokių archajiškų žodžių, pamirš juos, noriu juos išsaugoti. Kalba, tarmė – tai juk toks turtas, tegul gyvena.

Skaitytojams noriu priminti kelis jūsų eilėraščius.

***

sėdi vaikyste in uslana

kajelam aslas da nesiekia

pre jas – aniuolas mana

ir šnekas abudu tarmi

***

kadu nebūt

kakiam nebūt svieta pakrašty

gal mani atpažinsi

iš mana tarmes

teip tykiai tykiai

vinguriuojunčias

kaip Aukštaitijos upela

su ilgesia akmeniukais dugni

Kas pasikeistų, jeigu šiuos pojūčius užrašytume bendrine kalba?

Kartais susitikimuose šį klausimą man užduoda. Yra eilėraščių, kuriems tarmė davė kažką labai neapčiuopiamo. Jeigu tą neapčiuopiamumą atimtum, eilėraštis taptų netikras. Dvasią atimtum.

Įsivaizduokime, kad žemaičius mokote aukštaičių tarmės. Su kuriais žodžiais pirmiausiai supažindintumėte?

Laška (lova), niaugi (nejaugi), anas (jis), ašei (aš), sniega (sninga), pamurauka (pamatai), aniuolas (angelas), kad locka (prašau)…

Daug įvairių niuansų. Tarkim, kaimai netoli vienas nuo kito, o kuris nors žodis nevienodai vartojamas. Mano tėtis iš Norvaišių, tai jis sakydavo „žėdnas“, o mama iš Juknėnų, tai „kožnas“…

Poezijos vakaruose dažnai skaitote ir tarmiškai parašytus eilėraščius. Kodėl?

Anksčiau apie tai negalvodavau. Bet kartą dalyvavau Maironio lietuvių literatūros muziejuje tarptautinėje konferencijoje, skaičiau pranešimą „Tarmė šiuolaikinėje kūryboje“. Daug galvojau apie tarmės išlikimą, apie išsaugojimą. Tada pajutau, kad rašydami tarme, viešai tarme parašytus kūrinius skaitydami mes pasauliui nešame kitą žinią. Yra atsakomybė. Juk šiuo veiksmu prisidedame prie tarmės išsaugojimo, prie populiarinimo.

Skaitydama jaučiu gerą tylą, kai žmonės dėmesingi, jie nori girdėti, ką jiems sakau. Jei manęs klausosi, aš noriu, kad žodis nueitų pas juos, aš pajuntu, kad yra ir atgalinis adresas. Gyvename kartu – toks mano santykis su tarme.

Tokiu būdu saugome tai, ką paveldėjome…

Taip, ir tokiu būdu saugome tai, ką paveldėjome. Koks nors papročių vakarėlis, tarmiškas kūrinys – viskas tik į gera. Kažkam atmintį sužadiname. Primeni, ilgiau prisimins. Mano sūnus moka aukštaitiškai, anūkai, kai dar buvo mažesni, oho kaip aukštaičiuodavo…

Regina KATINAITĖ-LUMPICKIENĖ

Duonas gimimas

rugiai in lauka

grūdai terp girnų

miltai su raugu

duonkubily

tašla in runkų

(kaip kūdikėlį

tų kepalėlį)

ajerai in ližes

kepalėlis in ajerų

peržegnatas

tik tadu

pečiaus glabin

ataduotas

duona in stala

kryžius in jas

Marškonia gimimas

atsmerkį dungum linai

iškintes žemes stacijas

išmazgas drobį rasas čystai

saula pa nytį išglostys

lingvute prisglaus pre tavįs –

neatadalama

Laukimas

iš pamuraukas

plyšia

tumsiai mėlynas

sinavada akys

kožnų birželį

dairas parainunt

namų

Ūlyčias saniausias

žmones suveina in jį pasklausyt

kaip anas posakaja

ape jūrų

ragis niekas tek daug

ape jų nežina

ir niekas teip jas

nepažįsta

anas vis posakaja ir posakaja

kol atšlaimi

suošia jūra

(atajus ją žodžių pasimt?)

a anas vis posakaja ir posakaja

anas nigdi nemate

jūras

Kalbas priešaušry

tylas laškelaj kūdikėlis silsis

apglėbįs sapnų až savi didesnį

***

padabok kaip gražiai

pasišiauše dungus –

buktai žvirblis

balalaj sušlapįs

visas plūksnas sulipį

taksai nerungus –

tiktai didelas

paukščia akys

***

ažkalbėsiu tavi

rugiais ir kūkaliais

undeniu ir ugniu

sapna trūkinėjunčiam

linijam

visa svieta kalbom

katras moku nemoku

auk mana vaikeli

gajus kaip žala

***

buvau žemesna ažu žolį

tylasna ažu žemį

spaceravojau jaunystes kermošiuos

raskažijaus aglių viršūnem

tiek čia ta ir buvima:

rytas – vakaras

a paskui – tik naktis

(Ne) grįžimas nama

gerves parskrida

žųsys parskrida

a tu parait negali

***

kadu nebūt

kakiam nebūt svieta pakrašty

gal mani atpažinsi

iš mana tarmes

teip tykiai tykiai

vinguriuojunčias

kaip Aukštaitijas upela

su ilgesia akmeniukais dugni

***

žinojai nepakelsi

a neši

girgžda lieptas

ir nepanaši

šito diena

in jokių kitų

tvinsta upe

krunta nematyt:

lylia lylia

liūlia liūlia

švindrių lopšį

untys supa

kas čia šitaks mažas

guli

kas čia šitaks aukštas

stovi –

a tyla

kaip rūkas

dungų ažušovus

***

A. Miškinio „Žaliaduonių gegužė“ . Regina Katinaitė-Lumpickienė – antra iš kairės / Asmeninio albumo nuotraukos
Ant močiutės Uršulės rankų su mama ir seneliu Jonu
Katinaitės su Vilniaus katinu
Su žemaičiais poetais prof. Petru Gintalu ir Danu Milašausku A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje
Su Bernardu Brazdžioniu, jo žmona ir režisiere Alma Eigerdiene Utenos kultūros centre
Antano ir Motiejaus Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje Juknėnų k.
Su sūnumi
Po K. Donelaičio ĄŽUOLS GYRPELNYS premjeros su lėlių teatru ZUIKIS PUIKIS (stovi trečia iš dešinės)
591 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.