Home » Protakos » „Pragiedrulių“ šimtmetis

„Pragiedrulių“ šimtmetis

„Pragiedrulių“ šimtmetis

Raimondas GUOBIS

Šį pirmadienį sukanka lygiai 100 metų, kaip garbus svėdasiškis, lietuvių literatūros klasikas, kan. Juozas Tumas-Vaižgantas užbaigė savo didžiausią ir svarbiausią kūrinį, tikriausią lietuvių tautos kovų už kultūrą bei nepriklausomybę epą „Pragiedruliai“. Iš kelių dalių į spalvingą literatūrinę mozaiką sudėliotą knygą jis užbaigė 1920 m. vasario 10 d. Vilniuje. Didžios knygos epilogas buvo sena, svėdasiškiuose įvairiai pasakojama, kartojama legenda „Alaušo varpas“.

Malaišiai, pasak paties Vaižganto, pats Svėdasų parapijos pakraštėlis, banguotais laukais žvilgsnis toli į rytus užgriebia, ten jau Kamajų parapija. Aukščiausia kalva stūkso nūnai jau pušimis ir kitokiais medžiais užaugęs Juodonių piliakalnis, šalia jo ir Šešiažirgė – paslaptinga vietelė su šaltiniu ir didžiuliu akmeniu, kurį atvers tik tas, kuris įspės Lietuvos žodį. Ir tuomet pro angą iš žemės gelmių paslapties išžygiuos nauja kariuomenė, nauji Lietuvos vyrai, moterys, naujas valdovas, kurie nuves savo tautą į šviesą ir tiesą: tikriausią laimę, kurios kitiems visą gyvenimą Vaižgantas ieškojo, ir pats laimingu tapo.

Gimė sename lietuviškame sodžiuje tolimais 1869 m. rugsėjo 8 d. – Mergelės Marijos gimimo dieną, patį vidurdienį. Tai kaip ženklą supratusi motulė mintyse paaukojo savo kūdikį Dievui. Kad Dievui tarnautų kunigu tapęs, Jo nurodytais keliais žmonės eitų.

Dėdžių ir dėdienių pasaulyje vyravo baudžiavos, papročių tamsa, tragedijos, jaunų širdžių kančios. Mykoliukas. Visur suspėjantis, paslaugus, darbštus, vikrus. Tik ir girdisi darbymečio gaudesyje: „Mykoliuk ten, Mykoliuk šen…“ Visiems jis reikalingas, visiems pagelbstintis. Ir eina, skubinasi jaunas, šviesiaplaukis, mėlynakis, geraširdis vyras. O kai šventa, kai jaunimas būrin sueina, ima jis smuikelę, ją melodijomis nuostabiomis virkdo, o labiausiai mėgsta: „Kai noriu rimtai dirbu, kai nenoriu tinginiauju…“ Svėdasai parapijos centras, ežerai, grafų Marikonių rūmai ir angliško stiliaus parkas – gyva pasaka.

Ryte pakirdus žvelgti į tekančią saulę – kaip viltis kylančią virš senovės galybę menančio piliakalnio. Saulės vaizdinys Vaižgantui ir ateinanti nepriklausomybė, „Saulės“ draugijos mokyklos, skleidžiančios šviesą visai Lietuvai, statyba. Centriniams rūmams, mokyklų mokyklai – „Saulės“ gimnazijai Kaune statyti 1911 m. vasarą keliavo lėšų ieškoti į tolimąją Ameriką. Tikėjosi, kad prakutę tautiečiai savo dolerių nepagailės tėvynės reikalams. Kartu su garsiuoju prelatu Konstantinu Olšausku keliavo. Iš Bremeno išplaukus gal septynias paras skrodė Atlantą didžiulis laivas „Kronprinzessin Cecilie“. Daugiau nei tris tūkstančius didžiai vertingų caro rublių (juos išmainė į amerikietiškus dolerius) surinko. Nelabai patiko Vaižgantui tolimoje šalyje. Pažanga, šalies didybė kartu su palaidumu, didžiu žmogaus išnaudojimu – tikriausia Mefistofelio karalystė. Nepatiko, kad tiek daug lietuvių į save susiurbė, kad jie dirbo sunkiausius darbus vien todėl, kad dažnai dėl pasyvumo tėvynėje nepritapo. Ragino sugrįžti namo, vadino juos pablūdėliais, tėvynę praradusiais nelaimėliais. Skatino mokytis amatų, pasilikti Tėvynėje. Daugelis jo minčių tiktų šių laikų emigrantams paprotinti.

Saulės vaizdinys papuošė ir paminklą kan. J. Tumui-Vaižgantui, 1937 m. pastatytą Svėdasuose. Bareljefas su moterimi, laikančia rankose virš galvos iškeltą saulę, aplink kurią lanku kyla užrašas „Lietuvos žodis“. Po moterimi, po šviesos deive – kūdikis, kuris ieško šviesos knygoje.

Vaižganto portretas „Šimtmečio svėdasiškių galerijoje“, 2018 m. nupieštas dailininko Alvydo Latėno  / R. Guobio nuotrauka

Jis visu savo sąmoningu gyvenimu vedė tautą į kultūrinę šviesą, į nepriklausomybę. Laikraščiai, kova dėl lietuviško žodžio, ryžtas susigrąžinant pasitikėjimą, tikėjimą ir pasididžiavimą mūsų tauta ir mūsų valstybe. Vaižgantas kartu su didžiu būriu tautos išrinktųjų dalyvavo Didžiajame lietuvių Seime – konferencijoje Vilniuje 1917 m. rugsėjį. Ten buvo nuspręsta, kad vienintelis teisingas tautos kelias – į savą nepriklausomą valstybę. Pirmasis priimtos deklaracijos punktas skelbė: „Liuosam Lietuvos plėtojimuisi reikalinga sudaryti iš jos nepriklausoma, demokratiškai sutvarkyta valstybė, etnografinėmis ribomis, ir būtinai reikalingomis ekonominiam gyvenimui korektyvomis…“

„Pragiedrulių“ ženklų ieškota Vilniuje. Po Didžiojo karo irstant šimtametėms imperijoms, bundant mažosioms tautoms ir kuriantis tautinėms valstybėms atsibudo ir Lietuva. Tautos delegatai 1917 m. rudenį susirinko į didįjį Vilniaus Seimą. Šv. Mikalojaus bažnyčia buvo tikriausia tikinčių miesto lietuvių šventovė. Tenai neatslinko lenkinimo šmėkla, šv. Mišios buvo švenčiamos tik lietuviškai, darbavosi puikus kunigas Juozapas Kukta, kuris vėliau Kaišiadorių vyskupu tapo. Jo brolio Martyno Kuktos spaustuvėje buvo atspaustas laikraščio „Lietuvos aidas“ numeris su 1918 m. vasario 16 d. tautos tarybos vyrų pasirašytu Nepriklausomybės aktu. Beveik nėra abejonių, kad Nepriklausomybės akto signataru būtų tapęs ir Vaižgantas, tačiau tautos reikalais jis tuo metu lankėsi Stokholme. Dalyvavo lietuvių konferencijoje, vykusioje Švedijos sostinėje, ir ten keliems mėnesiams užtruko. Laiko veltui neleido – rasdamas laisvą valandėlę rašė „Pragiedrulius“. Kuomet sugrįžo į Vilnių savo didį veikalą buvo veik užbaigęs.

Lietuvių literatūros tyrinėtoja dr. Dalia Dilytė-Staškevičienė mokslinėje konferencijoje „Vaižgantas…“, vykusioje Svėdasų bažnyčioje Šv. arkangelo atlaidų dieną, pažymėjo, kad Vaižganto „Pragiedrulius“ galima pavadinti lietuvių tautos kovų už savą kultūrą ir nepriklausomą valstybę epu. 

Tuometinę Lietuvą tiesiog slėgė sunki „rusiška žiema“. Tačiau budo pavasaris, o kartu ir tauta. Ją jos pašauktieji žmonės, žadintojai gaivino. Budo ir Žemaitija Gondingos krašte ir Aukštaitija Vaduvose, ten kur stebuklingi gamtos padarai – Valiulis, Juodžiaus kelmas. Lietuviai pasišventėliai sava valstybe tikėjo, jos siekė, tautiečius būrė, net jų vardai lietuvybe spindi. Išmintingas gydytojas Taučius, Valeras Burzdulis, neramuolis Napalys, kuris ir mokslus bando ir paprasto darbo nevengia, laimę tik Lietuvoje, tėvynėje būdamas jaučia. Jo tėtis, tikriausias ateities lietuvis, kuris neabejingas savo buičiai, verslumo gyslele apdovanotas, man jis tikriausias Šaltinių Rimkus. Juk jis iš paprasto valstiečio smiltėtų žemių duoną pelnęs, sumaniai išnaudodamas galimybę pelningai parduoti, užsodina didelį plotą bulvių – kaip amerikietiška. Jas prižiūri, nepagaili ir mineralinių trąšų pirkti. Išaugina neregėtą derlių, pelningai spirito varyklai parduoda, malūną ant Šventosios stato. Iš gamtos duotas grožis taip gražiai jungiasi su pelną nešančia materija. Tėvynėje įmanoma viskas. Ypač ten, kur pati gamta žmogų įkvepia skrydžiui, didžiam darbui. „O Šventosios slėnis, platus, skaistus, lyg pilnas saulės, pati sraujoji, tyriausioji upė… Tigro ir Eufrato slėniai ar tinkamesni būtų Rojaus vietai už Šventosios slėnius…“  Brangiausioji tėvynės žemė, kurią pagarbina savo maldoje Taučiuvienė: „Juoda Žeme, šventa Žeme. Aš tave nužemintai bučiuoju: tu mane nešioji, tu mane peni, tu mane linksmini…“ Savo kūrinį Vaižgantas pašvenčia savo krikšto motinai Severijai Grižaičiai, seserims, ir kitoms gilaus tikėjimo Svėdasų parapijos moterims, dėkodamas už maldas, kurios nuo visų nelaimių tėvynės laisvinimo darbuose jį gelbėjo.

Garsioji Vaižganto knyga baigiasi viltingu epilogu, pavadintu „Alaušo varpas“. Iš senų legendų, pasakojamų svėdasiškiuose, supintas epinis pasakojimas apie kunigaikščius Radvilas, kurie užsikrėtę Kalvino tikėjimo mada Alaušo ežero pakrantėje Svėdasuose stovėjusią varpinę nugriovė. Rašydamas Vilniuje jis Svėdasus su didžiuoju mūsų miestu gretina: „Vilniaus bokšto duktė, Siaurimavičiaus paminklas, aštuoniakertė varpinė, paalaušėj stovi, lengvai stiepias aukštyn, marmurinė balta lyg mergelė iš patalo kilus…“

Su didžia meile ir apie Alaušo ežerą kalba, toks jis „mielas, ramus, kaip kaktoj ašarota akelė“. Katalikų tikėjimą didžia tvirtybe, gyvenimo šerdimi laiko, rašo: „Tvirta tai, kas dėta ranka šventa, ant uolos nejudamoj vietoj. Gi smėlys, nors judrus, nors tau akį apdums, vis paliks – ne pamatan dėti.“ Taip ir varpas, nors paskandintas, kviečia: „Vyručiai, nemeskit senovės“. Nes tikrą kelią pametęs ir didžiu žemėje būdamas, ramybės neteksi. „Neberimsta Radvila, verkia naktį duktė, o žmonės tebėra kaip buvę. Neįveik mums sielos, kuri tiesą pamėgs, kur dailę pamėgs ir senovę. Kas gražu atsilieps, kas teisinga nemirs, nors vandeniu, kalnais apklotum.“

455 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.