Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Protėvių palikimą turėtume saugoti kaip laiko ženklus

Protėvių palikimą turėtume saugoti kaip laiko ženklus

Protėvių palikimą turėtume saugoti kaip laiko ženklus

Daiva ČEPĖNIENĖ

Senovę menančios sodybos, jų statiniai, bažnyčios, kryžiai, koplytstulpiai yra mūsų krašto architektūros lobis. Bėgant šimtmečiams senoji architektūra patyrė įvairių pokyčių. Dalis jos nuo amžiaus sunyko ar baigia nykti, kitą bandoma saugoti. Ypač vertingi statiniai, sakralinė architektūra restauruojama, renovuojama. Paveldas yra istorinis turtas, kuriantis ateitį, kurį mums paliko ankstesnės kartos, o mes turime išsaugoti ir palikti ją ateities kartoms. Apie architektūrinį paveldą, fiksuojamą fotoaparatu, išsaugomą fotografijose bei jo vertę laiko perspektyvoje pasikalbėjome su žinomu menininku pedagogu Kultūros centro Dusetų dailės galerijos vadovu Alvydu Stausku.

Fotografuoja statinius, menančius istoriją

A. Stauskas yra surengęs ne vieną fotografijų parodų ciklą apie mūsų krašto gamtą, žmones bei architektūrą. Pašnekovo teigimu, tapyti jam labiau patinka gamtą, tačiau į rankas paėmus fotoaparatą, objektyvas lyg savaime krypsta prie statinių, ypač tų, kurie mena ilgą istoriją. Dažnai keliaudamas po Lietuvą menininkas lanko miestų senamiesčius, mėgsta nagrinėti senųjų kaimų struktūrą, gyvenamųjų namų išdėstymą, fotografuoja gatveles, medines bažnyčias, kapines, vartelius, kitus architektūros elementus. „Aš keliaudamas ir darbo reikalais laisvu laiku labiau mėgstu ne ekskursinėse programose dalyvauti, bet tiesiog pasivaikščioti po miesto gatveles. Pasikalbu su vietos žmonėmis, bevaikščiodamas atrandu tai skulptūrą, tai kokį kryžių. Fotografuoju ne žmones, bet architektūrinius objektus – bažnyčią, šventorių, koplyčią“, – kalbėjo menininkas.

Alvydas Stauskas / Daivos Čepėnienės nuotrauka

Kiekviename regione- savitas architektūros stilius

Kiekviename Lietuvos regione architektūra turėjo savitą stilių, braižą, skyrėsi savo detalėmis, ornamentika. „Pajūrio krašte senosios architektūros stilių formavo vokiškoji kultūra, to krašto tradicijos, žmonių gyvenimo sąlygos, ekonominė situacija, laikmetis. Vienas kraštas buvo turtingesnis, kitame žmonės gyveno skurdžiau. Miestai arčiau valstybės sienos turėjo šiek tiek kitokią dvasią. Pavyzdžiui, Marijampolės kraštas – arčiau Lenkijos, todėl ir suvalkiečių namai buvo prabangesni. Smetonos laikais lietuviai statė medinius pastatus, juos įdomiai puošė. Namai buvo su įspūdingais fasadais, balkonėliais, stogais, stogeliais. Pavyzdžiui, Rokiškis net vadinamas tapytų langinių miestu. Rokiškyje keliolika metų iš eilės, vasaromis, vykdavo langinių tapymo plenerai. Juose dalyvavo ne vienas garsus kūrėjas. Pastaruoju metu tapytomis langinėmis išpuoštos miesto gatvės tapo bene patraukliausiu vietovės bruožu. Kalbant apie sakralinę architektūrą, tai Lietuvos bažnyčios būdavo dažniausiai projektuojamos iš užsienio atvykusių architektų, todėl šventovių architektūroje atsispindi tų kraštų stilius. Šiuolaikinėse bažnyčiose, mano nuomone, dar nėra istorijos, jose mažai ir jaukumo. Dabartiniai architektūriniai sprendimai labiau linksta prie minimalizmo“, – pastebėjimais dalijosi pašnekovas. Pastaruoju metu Lietuvoje bunda dvarai, daug kalbama apie dvarų kultūrą. Restauruotose, atnaujintose dvarvietėse kuriasi muziejai, vyksta plenerai, įvairūs kultūriniai renginiai. „Ankstesniais laikais dvarininkai būdavo bažnyčių statybų fundatoriai, todėl jie didelę įtaką darė ir tautos kultūrai. Mūsų krašte nedaug dvarų išlikę. Pastaruoju metu Zarasų rajone, savivaldybės iniciatyva, renovuojamas vienintelis Antazavės dvaras. Dvarus puoselėti, atstatyti yra sunku, todėl sveikintinos privačios iniciatyvos, kuriomis siekiama išsaugoti autentiką. Dvarai – tai regiono kultūros dalis“, – kalbėjo A. Stauskas.

Akiai mielesni darbai, nenutolę nuo tautos tradicijų

Anksčiau žmonės savo sodybas puošdavo kryžiais, koplytstulpiais, juos statydavo ir prie kelių. „Smetonos laikais kryžius darydavo dažniausiai koks nors sumanus kaimo stalius, į darbą įdėdamas savo širdį, meilę. Dabar daugiau tuo užsiima drožėjai, kurie iš to gyvena, todėl jų darbai dažniau jau šabloniški. Medinės skulptūros Europoje nelabai daug kur pamatysi. Drožyba gal labiau būdinga mūsų Lietuvoje. Lietuvių liaudies tradicijose buvo populiaru daryti koplytėles medžiuose. Šiaurės Lietuvoje tokių esu atradęs nemažai, bet jos jau yra šio laikotarpio, sukurtos po Nepriklausomybės atgavimo. Dabar pas mus ir tie kryžiai yra per daug puošnūs, jų puošyba įmantresnė. Anksčiau jie būdavo kuklūs, santūrių proporcijų, monumentalūs“, – kalbėjo pašnekovas. Dabartinė mažoji architektūra, pasak menininko, artėja prie kičo. Nors kai kurie autoriai savo darbuose stengiasi išlaikyti lietuvių liaudies tradicijas, jas puoselėti, tačiau didelę įtaką daro ir užsakovų pageidavimai. A. Stausko nuomone, vis tik mieliau žiūrėti į darbus, kurie nenutolę nuo mūsų tautos tradicijų, nuo senosios liaudies puošybos, ornamentikos stiliaus.

Medinės architektūros gali nebelikti

Akmeninė architektūra ilgaamžė, mažiau reikalaujanti priežiūros. Mediniai statiniai, kiti medinės architektūros objektai ilgainiui keičia ne tik spalvą, bet ir veikiami aplinkos sąlygų nyksta. Dažnai jų net restauruoti jau būna neįmanoma. Anot A. Stausko, senąsias medines skulptūras, stogastulpius, paminklus reikėtų atitinkamai paruošti ir saugoti muziejuose, nes tai yra autorių darbai. „Mažosios architektūros tam tikri elementai, įvairių vietovių riboženkliai, kryželiai ir dabar yra saugomi muziejuose. Pavyzdžiui mūsų krašte kalbininko K. Būgos tėviškėje esančiame memorialiniame muziejuje, Pažiegės kaime, saugomas tos vietovės riboženklis. Dusetose turime neseniai restauruotą bažnyčios varpinę, kuri yra architektūros paminklas. Jeigu tai yra įžymių autorių, tautodailininkų darbai, žymintys tam tikrą istoriją, juos išsaugoti privalome, nes tai yra tautos paminklai“, – kalbėjo A. Stauskas. Pašnekovo teigimu, ir į Lietuvą atvykstantys užsieniečiai labiau domisi medine architektūra nei akmenine ar mūrine. Mat akmeninės, mūrinės architektūros šedevrų gausu ir Europoje. Kalbėdamas apie savo krašto architektūrinius istorinius paminklus kaip vertybes, pašnekovas įvardino Imbrado, Antazavės, Stelmužės bažnyčias. „Mes turime puikių medinės architektūros pavyzdžių. Stelmužės bažnyčia, galima sakyti, išlikusi autentiška. Tačiau, žinoma, renovuojant, restauruojant pastatus pakinta autentiškos medžiagos, pakeičiama dalis rąstų, stogo danga ar pan. Taigi vis tik medinės architektūros statiniai yra nykstantys objektai, kurių po 30–50 metų gali nebelikti“, – kalbėjo menininkas.

Tampa gyvais istoriniais muziejais

Didžiosios architektūros statiniai ar urbanizuotos vietovės, turintys istorinę, kultūrinę vertę, yra įtraukti į Kultūros paveldo svarbių kultūrinių vertybių sąrašus, saugomi vadovaujantis įstatymais, prižiūrimi. Valstybės saugomose teritorijose siekiama išsaugoti, išlaikyti ir prižiūrėti išlikusią autentiką. Etnografiniai, gatvinio tipo kaimai, kurie susiformavo dar XVI amžiuje vykdant valakų reformą, mums ir ateities kartoms tampa lyg gyvais istoriniais muziejais. „Žinoma pokyčiai yra natūralus dalykas, civilizacija ateina į mūsų gyvenimą, nuolat tobulėja, keičiasi žmonės, taip pat ir Lietuvos kaimai bei miestai, bet labai gražu, kai kažkas lieka nepakitusio ir tai yra saugoma. Turizmui vystyti, plėtoti, manau, tai taip pat yra naudinga, pelninga. Kuo daugiau turime išlikusios autentikos, kuo daugiau senosios architektūros pavyzdžių, tuo mūsų kraštas tampa patrauklesnis, savitas ir įdomus. Abejoju, ar turistus labai traukia tie stikliniai dangoraižiai, jų juk pilna visame pasaulyje. Neretai norisi iš tos civilizacijos pabėgti ir pabūti natūralioje aplinkoje. Civilizacija, kompiuterizacija ir kitos pažangios naujovės mums daug ką davė, bet daug ir atėmė“, – svarstė A. Stauskas. Pašnekovo nuomone, svarbu, kad tai, ką dar turime vertingo, išsaugotume. Kad senieji išlikę pastatai ne tik stovėtų, bet taip pat būtų pritaikyti šių dienų poreikiams. „Užsienyje labai populiaru senuose pastatuose, jų rūsiuose įrengti kavinukes, kamerines krautuvėles. Tai miestui suteikia jaukumo, išskirtinumo, o tuo pat metu ir liudija istoriją. Lietuvoje dar turime kuo didžiuotis. Vilnius turi ypatingo grožio senamiestį, taip pat Kėdainiai. Lietuva galbūt yra netgi viena iš tokių Europos valstybių, turinti vieną iš didžiausių – sostinės senamiestį. Gražūs ir saviti yra ir mažesnių Lietuvos miestų senamiesčiai. Bet senoji medinė architektūra nyksta. Vilniuje baigiančią išnykti senąją architektūrą užgožia stikliniai modernūs pastatai“, – kalbėjo pašnekovas. Savo protėvių palikimą turėtume saugoti kaip laiko ženklus. Tai, kiek visuomenė brangina turimą paveldą, nusako ir jos brandumo lygį. Taigi, kad išsaugotume istoriją, kiekvienas iš mūsų galime ir turime prisidėti aktyviai veikdami per vietos bendruomenes. Žinoma, atsakingą vaidmenį vaidina ir dažnai lemiamus sprendimus priima valstybinės institucijos, atsakingos už paveldosaugą. A. Stausko nuomone, nemenką vaidmenį vaidina ir regionų institucijose dirbantys architektai. Šie žmonės turėtų turėti ne vien tik viziją ir svarų žodį, bet ir vidinį norą rūpintis tautos istorija.

Fotografija – vienas iš būdų išsaugoti nykstančią architektūrą

Fotomenininkai, fiksuodami kadrus su architektūra, jos elementais, savotiškai lyg stabdo laikmetį. Fotografijų knygose sutalpina dalį miesto, kaimo vietovės, krašto architektūros istorijos. Tokios knygos istoriniame kontekste yra svarbios ir vertingos. Senose fotografijų knygose galime pamatyti tai, kas buvo prieš 100 ar net daugiau metų. „Jeigu jau neišsaugome senosios architektūros, tai bent jau galime ją užfiksuoti. Šioje srityje didelį darbą yra atlikęs fotografas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas Andrius Surgailis. Jis išleido fotografijų knygas: „Medinis Vilnius“, „Medinis Kaunas“, „Mediniai Druskininkai“, „Medinė Palanga“. Į tas knygas sudėta medinių namų, kitokios paskirties pastatų fotografijos. Nuotraukose pastatai nufotografuoti iš įvairių rakursų“, – pasakojo A. Stauskas. Menininko teigimu, dabar retas kuris žmogus, kaime ar mieste turėdamas senovinę sodybą, nori išsaugoti tą išlikusį autentiškumą, kaimui būdingą architektūrą. Senoji architektūra neretai išdarkoma įterpiant šiuolaikinio stiliaus detales. Taigi dokumentinė fotografija vertę įgauna laiko perspektyvoje. Tai yra vienas iš būdų išsaugoti nykstančią architektūrą. Alvydo Stausko nuomone, mes visi kartu ir kiekvienas atskirai turėtume atsakingiau rūpintis savo istorija, savo praeitimi. O kad tai būtų įgyvendinta, tereikia didesnio žmonių tarpusavio susiklausymo ir vieningumo.

Antazavės bažnyčia / Alvydo Stausko nuotraukos
Avilių bažnyčia
Antalieptė
Iš ciklo „ Čia gyveno žmonės“. Salakas
Senojo Dūkšto kapinaitės
Palūšės bažnyčia
483 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.