Home » Gallery » Veidai » Rašymas pašventina kasdienybę

Rašymas pašventina kasdienybę

Rašymas pašventina kasdienybę

Stepas EITMINAVIČIUS

Mūsų kraštietis Nerijus Pipiras yra Kauno Švč. Jėzaus Širdies (Šančių) parapijos vikaras, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų ligoninės kapelionas, Kauno krašto ateitininkų dvasios vadas, Nepriklausomų rašytojų sąjungos narys. Prieš dešimt metų pasirodė jo pirmoji knyga „Atsidūstant“, sudaryta iš eilėraščių ir eseistinių kasdienybės vaizdų. Šiais metais pasirodė „Vilties sonetai“. Šią knygą, jau ketvirtą, išleido Pasaulio lietuvių centro leidykla.

Praėjusią savaitę ji pristatyta Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje. Buvo cituojama ši poeto Roberto Keturakio mintis: „Nerijaus Pipiro eilėraščiuose jau įžvelgiamas poetinis kodas – slaptinga gyvenimo energija, be kurios neįmanoma pajusti tikrų ir amžinų dalykų šiandienos apgaulingame pasaulyje.“ Tie, kas jau spėjo perskaityti eilėraščius ir trumpus prozos kūrinius, pajuto, kad labai įtaigiai fiksuojamos svarbios akimirkos, kai suvokiame būties prasmę bei grožį. Dabarties dienos dažnai atsiremia į praeities vaizdus ar detales. Nuolatinis tikrumo ieškojimas, savotiški himnai tylai, įsižiūrėjimams apibūdina ir autorių, ir šį leidinį.

Beveik pusė kūrinių parašyti Salake. Apie šią Zarasų rajono vietovę Nerijus Pipiras kalbėjo: „Salakas – mano kaimas, senelių tėviškė, mano, kaip krikščionio, kaip kunigo, pradžia. Pernai liepos mėnesį ten atostogaudamas daug rašiau. Tai buvo kitokio veiksmo laikotarpis.“ Paklaustas, kaip gimsta eilėraščiai ar miniatiūros, kodėl apskritai rašo, knygos autorius pasakojo: „Susidariau įspūdį, kad mums, lietuviams, reikia pakelti galvas. Mums visko užtenka, tik privalome turėti viltį. O eilėraščiai daugiausiai atsiranda iš patirties: susitinki su žmonėmis, juk kažkas lieka atminty, noriu, kad tai atsispindėtų ir popieriaus lape. Svarbu tie maži dalykai, į kuriuos dažnai nekreipiame dėmesio. Svarbu žmogaus vidinis grožis. Tuštėja kaimai. Prisimenu tuos sekmadienius, kai situacija buvo kitokia: daug šypsenų, daug visko.“

Šiame renginyje dalyvavęs kunigas Robertas Urbonavičius labai lakoniškai apibūdino tiek autorių, tiek naują knygą: „Vilties sonetuose“ akcentuojamas jautrumas gamtai, detalei. Nerijus Pipiras visko imasi uoliai: ar tai būtų mišios, ar ligonių lankymas; jei kas ko nors prašys, visuomet padės.“

Knygos pristatymo šventėje grojo Utenos meno mokyklos mokinės: Elinga Trumpaitė, Ieva Inčerytė, Melita Ivanauskaitė, Austėja Matulionytė, Julija Kučinskaitė. Jas moko Gintarė Armonaitienė, Roberta Saifulinienė.

***

Knygos „Vilties sonetai“ išleidimo proga Nerijus Pipiras atsakė į kelis mano klausimus.

Nerijus Pipiras knygos sutiktuvėse A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Vaikystė, ko gero, daugumai yra ta romantinė planeta, kurios malonėmis vėliau, kai būna sunkiau, naudojamės. Kaip jūs vertinate savo vaikystės spalvas?

Pati nuostabiausia kelionė – kelionė į vaikystę. Prisipažinsiu, dažnai keliauju. Gal pavilioja kokios romantinės spalvos, gal norisi vėl iš naujo išgyventi vieną ar kita nuotykį… Šiaip ar taip, Mažasis princas dažnai man pagelbsti. Vaikystės spalvas kažkaip vienareikšmiškai apibūdinti sunku. Todėl, kad daugybė jų. Tai ir pievos, ir šieno vežimas, ir mokyklos koridoriai, klasės draugai, mokytojai. Visa tai sunku apibūdinti kokia nors spalva. Tai daugiau gyvenimas, kupinas netikėtumų, paslapčių, pakuždėjimų į ausį, atradimų. Kiekvienas įvykis, kiekvienas kampas, kiekvienas sutiktas žmogus savaip spalvotas. Ir tai nepakartojama, savita, unikalu.

Kurios Utenos vietos jums yra mieliausios?

Šiuo metu man brangiausia pati Utena. Taip norisi ją paimti ant delno ir valandų valandas grožėtis. Be abejo, prisimenu pušynus, Dauniškio ežero pakrantę, apsnigtus kalnelius, nuo kurių taip gera būdavo leistis rogutėmis. Prisimenu kelią į gimnaziją, kuriuo kasdien eidamas spėdavau apsvarstyti visą gyvenimo tikrovę. O kur dar tas paprastas tėvų butas, kuriame, rodos, visko užteko…

Kada supratote, jog jūsų kelias – kunigo?

Iki kunigo kelio buvo įvairiausių žingsnių ir stabtelėjimų. Žinoma, vidinių. Svajojau ir apie gydytojo darbą. Viliojo ir traktorininko profesija. Šiandien suprantu, kad tik nieko neveikti nenorėjau, o šiaip nesu išrankus, gal viskas būtų ir tikę. Tačiau man reikėjo tam tikros paslapties. Net ir mokykloje juk buvau daug tylesnis, ramesnis už kitus. Savotiškas svajotojas. Domėjausi daugiau humanitariniais dalykas, nors, iš kitos pusės, jų kiek ir prisibijojau. O gal prisibijojau savęs? Prisimenu, jog ne iš karto išdrįsau peržengti gimnazijos slenkstį. Man reikėjo daugiau mąstymo nei veiklos, daugiau tylos nei garso. Šiandien tuo be galo stebiuosi – bendraklasiai mane su ta savo tyla gerbė. Ir galbūt jie pirmi žinojo, koks galėtų būti mano kelias. Man asmeniškai pirma mintis apie šį kelią kilo tuomet, kai kunigas mokyklos koridoriuje mane, kokį trečiokėlį, paėmė už rankos. Vėliau padovanojo knygą. Man visa tai asocijavosi su tam tikra paslaptimi, kurios norėjosi. Dar viena priežastis buvo gana vaikiška. Nuo gimimo esu kairiarankis. Ir kai kunigas leido netyčia persižegnoti kaire ranka, vyko lūžis: vadinasi, galima būti kitokiam, vadinasi, galima ir taip protestuoti prieš nusistovėjusias klišes.

Jūs esate Nepriklausomų rašytojų sąjungos narys. Gal prisimintumėte dieną, tas akimirkas, kai panorote parašyti ar eilėraštį, ar kokią miniatiūrą?

Dar ir šiandien vaikystės albume yra mano pirmasis eilėraštis, kurį, ko gero, aš pats papuošiau piešinuku. Kai buvo kokie penkeri metai, keletą žodžių padiktavau mamai. Tai buvo žodžiai apie liūtą. Tokį, kokį matydavau animaciniuose filmukuose. Visa mano kūryba – daugiau išgyvenimai, todėl iš anksto nežinau, ką parašysiu: ar eilėraštį, ar miniatiūrą. Gal taip ir lengviau – nėra kartelės: eilėraščiai turi būti tokie, o miniatiūros – tokios… Tenka prisipažinti, kad pradinėse klasėse viena sunkiausių ir nemėgstamiausių pamokų buvo lietuvių kalba. Be abejo, ji konkuravo su matematika ir kitais tiksliaisiais mokslais. Vis dėl to kurį laiką man rašyti buvo sunku, kadangi esu kairiarankis, o tuomet nebuvo galima tokiam būti. Taigi, dar kurį laiką be reikalo buvau verčiamas lyg iš naujo gimti dešiniarankiu. Papūtus persitvarkymo vėjams ir supratus, kad nieko iš to neišeis, kokioje ketvirtoje klasėje man buvo leista rašyti kaire ranka. Išlaisvėjau. Kažkaip kitaip ir mintys pradėjo dėliotis, o pamoka, kurioje reikėjo rašyti, kurti, mąstyti, tapo viena mieliausių pamokų. Nors tam tikrai reikėjo laiko ir vaikiškos kančios.

Kas jums yra rašymas? Jis padeda ar komplikuoja kasdienybės jauseną?

Šiandien man rodos, kad rašymas pašventina kasdienybę. Kai užsirašai kokią mintį, atrodo, ir diena kitokia. Ją gali gvildenti, ja gėrėtis, ją plėtoti.

Kas jums kelia nuostabą?

Didžiausia nuostaba man yra gyvenimas. Kaskart jį patiriu iš naujo, jį apmąstau savo kūryboje. Prasminga prisiglaust prie žmogaus kaip prie slėpinio, o vėliau tą visą patirtį išguldyti popieriaus lape, kur atsispindi ir tavo paties emocijos, išgyvenimai, jausenos…

1342 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.