Home » Sveikata » Biologė L. Pivorienė: „Tai geriau už bet kokius maisto papildus, kuriuos tik įmanoma nusipirkti“

Biologė L. Pivorienė: „Tai geriau už bet kokius maisto papildus, kuriuos tik įmanoma nusipirkti“

Biologė L. Pivorienė: „Tai geriau už bet kokius maisto papildus, kuriuos tik įmanoma nusipirkti“

Kristina SAKAITĖ

Utenos rajone esančiame Rūgštėliškio kaime – vos keli namai ir ekologinio monitoringo stotis. Aplinkui kilometrus driekiasi Minčios miškai. Kaime su šeima įsikūrusi biologė Lina Pivorienė sako, kad oras čia bene tyriausias Lietuvoje ir yra lyg atskaitos taškas, matuojant, koks yra užterštumas miestuose. Tačiau šįkart kalbėjome ne apie orą.

Lina aprodo savo vitaminų bei mineralinių medžiagų atsargas – tai ne tabletės popierinėse dėžutėse, o stiklainiuose dygstančios sėklos. Kitos gėrybės išrikuotos po lempomis nedideliame kambarėlyje įrengtoje daigykloje: ant padėklų žalius ūglius leidžia žirniai, grikiai, saulėgrąžos. „Čia matote du derlius: vienus ūglius pjausime penktadienį, o kitus – po savaitės“, – paaiškina pašnekovė.

Sėkla – kaip užrakintas sandėlis

Nuo tada, kai kai prieš 10 metų nusprendė pati užsiauginti vitaminų, L. Pivorienė sako užmiršusi negalavimus. Anot biologės, paprasčiausios daigintos sėklos sukaupia savyje iki keliolikos kartų daugiau naudingų medžiagų, o kasdienis ūglių bei daigų vartojimas organizmą veikia stiprinančiai žvalinančiai.

„Esu biologė, anksčiau dirbau su vaistiniais augalais pas provizorę Jadvygą Balvočiūtę Žemaitijoje, o dabar atitekėjau į Uteną ir „darome“ čia mokslą – su vyru dirbame Aukštaitijos ekologinio monitoringo stotyje, kurioje atliekami ilgalaikiai dirvožemio, oro, vandens tyrimai.

Pirma mano pažintis su daigais buvo tuomet, kai pirmą kartą išgirdau apie žaliavalgystę. Buvo labai įdomu, pabandžiau. Žaliavalge netapau – man reikia karšto maisto, bet daigai papildė mano mitybą. Paskui, kai atsirado šeima, vaikai supratau – kadangi esu pagrindinis asmuo namuose, gaminantis maistą, norėjosi, kad tas maistas būtų vertingesnis. Žiemą pradėjau auginti daigelius. Pirmiausiai daigeliai atsirado šeimai, o paskui norėjosi, kad ir kiti žmonės išmoktų ir suprastų kaip tai yra vertinga“, – pasakoja L. Pivorienė.

Koks maistas yra vertingas, kiekvienas supranta savaip. Ne paskutinėje vietoje šioje „vertinimo komisijoje“ ir skonio receptoriai. Pašnekovės vertinimo kriterijai paremti profesinėmis žiniomis, kurios paskatino dar gilesnį domėjimąsi augalais ir jų nauda organizmui.

„Man artimas darbas su augalais, juos jaučiu ir pažįstu. Mano galva, jie yra didžiausiais turtas, kokį mes turime žemėje. Sėkla yra kaip sandėlis, bet užrakintas. Kai pamirkome, vanduo įjungia tą varikliuką, kuris atlaisvina amino rūgštis ir viskas pradeda veikti. Daiginant sėklą įsijungia įvairūs biocheminiai procesai, kurių metų labai padaugėja vitaminų, mikroelementų reikalingų sėkmingam augalo augimui. Valgydami daigus mes gauname neapsakomai didelį kiekį tų medžiagų ir, manau, kad tai geriau už bet kokius maisto papildus, kokius tik galima nusipirkti“, – įsitikinusi biologė.

Linos Pivorienės namuose esančioje daigykloje – ridikėlių, saulėgrąžų, grikių ir kitų augalų ūgliai / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Vitaminai žūva… puode

Sėklų daiginimas maistui nėra sudėtingas. Lina Pivorienė sako, kad sėklų mirkymo laikas skiriasi. Po tekančiu vandeniu nuplautas saulėgrąžas, grikius, ridikėlius, liucernas reikia mirkyti vandenyje kokias 8 valandas, spindulinės pupuoles – bent jau parą. Pastarasis augalas atkeliavęs iš Tolimųjų Rytų, skoniu ir išvaizda primena žaliuosius žirnelius.

Išmirkytas sėklas reikia nukošti ir palikti stiklainyje kelioms dienoms. Daigus reikia kasdien praskalauti, kad jie nepradėtų rūgti, pelyti, nesidaugintų mikroorganizmai.

Biologė pabrėžia, kad svarbu daigų neperauginti, reikia auginti iki 3–5 mm šaknelės, nes išaugus didesnei, atsiranda apsauginiai augalo barjerai – kaupiasi nuodingos medžiagos irpan. Jeigu tą momentą praleidote, laukite dar ilgiau – viso augalo su lapeliais. Jis vėl tiks maistui.

Derliaus neteks laukti labai ilgai. Sveikiems savaitgalio užkandžiams ridikėlius daiginti reikėtų nuo pirmadienio, pupuolėms sudygti užtenka 2 dienų, liucernoms – 4–5 dienų. Beje, iš 100 g liucernos sėklų išauga 700 g daigų – tiek užtenka savaitei. Jas reikia laikyti šaldytuve ir suvartoti per 5–7 dienas.

Ne visas sėklas galima daiginti maistui, o šio sąrašo pradžioje – bulvinių šeima: paprikos, pomidorai, bulvės, baklažanai. Dygimo metu šių augalų sėklos išskiria saloniną, kuris yra nuodingas.

Pašnekovė perspėja, kad sudaigintų sėklų svarbu nesugadinti – visas darbas nueis perniek, jei užsimanysite daigų troškinio.

„Sudaigintų sėklų nereikia termiškai apdoroti. Aukštesnėje nei 40 laipsnių temperatūroje daigai praranda vertę, pradeda irti enzimai, vitaminai. Tos pačios pupuolės gali būti puikus užkandis, jas galima valgyti tiesiog vienas. Galite įdėti daigų į salotas, ant sumuštinių, į sriubą (jau išvirusią, tiesiai į lėkštę), dėkite ant picų, vyniokite į tortilijas ir kt., – vardija L. Pivorienė.

Sėklų pasirinkimas gan nemažas, todėl pasiryžusiems užsiimti namų daržininkyste gali kilti klausimas, ką naudingiau daiginti – žirnį ar ridiką? Biologė sako nenorinti išskirti, kuris daigas bus vertingesnis. „Kiekviena sėkla turi savo naudingų medžiagų kompleksą, kuriame gausu skaidulų, reikalingų gerosioms bakterijoms, vitaminų, mineralų. Jokiame maisto papilde nerasite taip tobulai subalansuotų medžiagų kaip daigelyje. Be to, visos daigintos sėklos pasižymi tuo, kad mažina blogąjį cholesterolį, padeda sureguliuoti cukraus kiekį kraujyje.

Kalbant apie ūglius – juose yra chlorofilo – savo molekuline struktūra jis labai panašus į mūsų kraujo mažuosius kūnelius – eritrocitus“, – sakė biologė Lina Pivorienė.

Jūreivių atradimas

Sėklų daiginimas maistui mūsų proseneliams nebuvo naujiena, tačiau ant stalo jas dėdavo retai. Gali būti, kad pirmieji jų naudą tolimos šalies jūreiviai.

„Jei prisimintume protėvių patiekalus, per Kūčias jie valgydavo daigintus javus , kviečius, Dzūkijoje daigindavo grikius, ruošiant raugintą sulą deda daigintas avižas. Tad mūsų kultūroje daiginimo šaknelių galima rasti, bet iš tiesų tai iš Tolimųjų Rytų atėjusi daiginimo tradicija. Jūreiviai plaukdami laivu pritrūko maisto, bet turėjo pupuolių, kurios laive sudrėko ir sudygo. Visi jas valgė, nes daugiau nebuvo ką, ir pastebėjo, kad labai pagerėjo bendra savijauta. Tai buvo prieš 5 tūkst. metų“.

Paklausta, kaip pasikeitė jos pačios savijauta, kai ant stalo, šalia kitų patiekalų, atsirado daigų ir ūglių, pašnekovė sako atsikračiusi anemijos, kurią turėjo nuo pat vaikystės. „Mama visokiais sirupais girdė ir geriausiomis mėsomis maitino, nepadėjo. Pradėjus vartoti želmenis, paskui ir daigus, kraujas pasidarė labai geras. Jaučiu, kad turiu daugiau energijos. Sako, kad tokie papildai veikia ir jauninančiai, bet to negaliu patvirtinti, nes kol kas ir taip nesijaučiu sena“, – juokiasi pašnekovė.

1630 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.