Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Etninė kultūra– žmogaus tapatybės raiška

Etninė kultūra– žmogaus tapatybės raiška

Etninė  kultūra– žmogaus tapatybės raiška

Nida TREINYTĖ

„Etninė kultūra ateina kartu su žmogumi, kaip jo tapatybės raiška. Ji pasitinka ir apglėbia mus gimstančius“, – sako mūsų kraštietė Lietuvos kultūros ministerijos premijos už etninės kultūros puoselėjimą ir skleidimą laureatė Gražina Kadžytė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvo skyriaus jaunesnioji mokslo darbuotoja.

Dvasinį kraitį kaupė nuo vaikystės

„Nuo gimimo mus supanti aplinka, dainos, pasakojimai, potyriai bei įvairios pažintys savaime įtraukia į etninę kultūrą, mes tampame jos dalimi. Tik vieni tai priima kaip duotybę, supranta ir tuo gyvena, o kiti, kurie nepajėgia suprasti, pradeda svetimose kultūrose ieškoti to, ko nėra pametę. Norisi pasidžiaugti ir padėkoti Dievui, kad aš čia užaugau – Lietuvoje, Aukštaitijoje, Utenos krašte, tarp ežerų, miškų, pievų. Nuo mažumės daug kuo domėjausi, klausiausi savo šeimos ir kaimo aplinkos vyresniųjų žmonių, iš jų mokiausi atrasti, pažinti. Net nuostabu, kad vaikystėje sugebėjau įsiminti gausybę žolynų: čia mandrauninkė, čia šiurpė, čia šiaušė, čia vėdrynas, bet gal tai ir nieko ypatingo – juk Vaižgantas „Pragiedruliuose“ taip pat žavisi aukštaičių gabumais pastebėti gamtos, augalijos subtiliausius niuansus… Deja, bet dabar mūsų pievos nebe tokios kaip anuomet. Jose sunku būtų ką nors panašaus ir atrasti, nes buvusius čionykščius žolynus baigia išstumti invaziniai augalai – rykštenės, lubinai ir kt. Kadangi tėviškės namai buvo vienkiemyje, apsuptame pušynėlio, kone susisiekiančio su didesniu mišku, tai atpažindavau ir prie namų atskrendančius paukščius. Kai dažnai įsiklausai, bepigu atpažinti, kuris paukštis kokią giesmę gieda“, – pirmuosius vaikystės įspūdžius prisimena pašnekovė.

„Elektra į mūsų kaimus atėjo vėlokai, taigi dažniausiai žiemos vakarais, kai nesinorėdavo degti žibalinės lempos, šeimos mėgdavo vakaroti prieblandoje: kartais, jei būdavo dainingas ūpas, dainuodavome, bet dažniausiai klausydavome, ką kalba senesnieji žmonės, dėdavomės į atmintį jų įvairius pasakojimus, kupinus per gyvenimą sukauptos išminties bei kantriai laukdavome savo eilės, kol ir mūsų kas nors ko nors paklaus. Viskas, kas vykdavo šeimos ar kaimo bendruomenės gyvenime, vyko dalyvaujant ir vaikams. Mes bėgdavome pas kaimynų draugus pasveikinti naujos sesytės ar broliuko. Ūžiant vestuvėms būriuodavomės prie „bromų“, gaudydami pabrolių žarstomus saldainius. Jei vestuvės vykdavo mūsų kaime, sekdavome visas apeigas, klausėmės dainų, laukdavome svočios pyrago, o paskui patys visa tai vaidindavome savo kasdieniuose žaidimuose. Net žmogaus išėjimas, mums, vaikams, nekėlė baimės. Būdavo, susirenka kaimo žmonės į trobą, atsisėda šalia išeinančiojo ir tyliai kalbėdamiesi bei melsdamiesi laukia paskutinio jo atodūsio. Ir mes, vaikai, ten atsivesti, nes taip ramiau, nei vienus namuose palikti, rasdavome savo kampelį ir suprasdami valandų svarbą tyliai stebėjome, priimdami tai kaip savaime suprantamą neišvengiamybę, kurią galima sutikti oriai, kaip tai matėme iš mūsų senolių, išeinančių į anapus. Nuo mažumės įgautos patirtys liko arčiausiai širdies, o išgyventos akimirkos, ne kartą pravertė, einant etninės kultūros paieškų keliu. Kokiu laikmečiu begyventume – svarbu puoselėti savo etninę kultūrą, nepamiršti, kad esame lietuviai, turime didelį tautosakos ir kitokios išminties lobyną, kuriuo galime dalintis su ateinančiomis kartomis. O pats gyvenimas ir tai, ką jame spėjame nuveikti, ir sudaro mūsų tapatybę“, – pasakojo G. Kadžytė.

Kraštotyra visuomet buvo arčiausiai širdies

Kraštietė prisimena, kad nuėjus į mokyklą atsivėrė aktyvios veiklos galimybės. Nors tada dėmesys tautosakai nebuvo pakankamas, tačiau be jos irgi neapsieita. Puikiu pavyzdžiu buvo dailės mokytojas kino mėgėjas fotografas Algimantas Juknys (1933–1998). Jis buvo mokykloje įkūręs jaunųjų kino mėgėjų būrelį, jam vadovavo, o aplink būrėsi ir literatai. Norint sukurti filmuką, reikėdavo minties, idėjos, tinkamų personažų. Jų toli ieškoti nereikėjo: Užpalių apylinkėse gyveno daug įdomių bei talentingų žmonių (ir dabar tokių, kaip matyti, netrūksta). Vieni iš pirmųjų užpalėnų mėgėjiškų filmų buvo apie medžio drožėją ir pasakorių senąjį Rimiškį, auksarankę audėją ir dainininkę Uborevičienę. Mokytojas ir būrelio vaikinai filmuodavo, o Gražina ir kiti moksleiviai rašydavo tekstus, vėliau juos įskaitydavo į filmo garso takelį. Baigusi Užpalių gimnaziją G. Kadžytė pasirinko žurnalistikos studijas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete. Kaip ir daugelis studentų, taip ir Gražina, mėgstanti meninę veiklą, lankė studentų teatrą, solinio dainavimo studiją bei domėjosi kitomis tuomet vadinto Visuomeninių profesijų fakulteto veiklomis. Bet, anot entnologės, kad ir ką mėginusi daryti, galop ištikimiausiai apsistojo ties VU kraštotyrininkų klubu „Ramuva“. Su šio studentiško sambūrio nariais, panašios dvasios žygeivių klubo bičiuliais teko dalyvauti įvairiuose žygiuose, ekspedicijose, vakaronėse. Baigdama universitetą ji gavo du diplomus: žurnalistės profesinį ir kraštotyros darbo organizatorės visuomeninį. Pasak pašnekovės, kadangi baigusi studijas nenutraukė ryšių su savo universitetiniu klubu, be to, dar teko laimė darbuotis Lietuvos paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos centro tarybos konsultante kraštotyrai, pačiai organizuoti ekspedicijas, telkti kraštotyros darbui įvairių Lietuvos kraštų žmones, tai po poros dešimtmečių neliko nė vieno Lietuvos rajono, kuriame vienokia ar kitokia proga nebūtų apsilankiusi, viešėjusi, ir grįždama į Vilnių parsiveždavusi daug dvasinių vertybių, kurių laukė archyvai, muziejai, mokslo tyrimo institutai. Į vieną iš jų paskui savo rinkinius atėjo ir pati.

28-eri metai prie tautosakos lobyno

Nuo 1992 metų G. Kadžytė darbuojasi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute (LLTI) Vilniuje, Tautosakos archyvo skyriaus jaunesniąja moksline darbuotoja. Pasak pašnekovės, bene didžiausia LLTI vertybė – Tautosakos archyvas, kuriame per porą šimtmečių iš rankraščių, kauptų asmeninėse dvarų bei klebonijų bibliotekose, vėliau įkurtos Lietuvių mokslo draugijos (1907) ir Lietuvių tautosakos archyvo (1935) talkininkų surinkta ir susisteminta daug kaip 2 milijonai įvairių tautosakos tekstų. Seniausias čia saugomas rankraštis datuojamas 1801 metais. Daug rankraščių saugoma iš Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus ir kitų XIX a. šviesuolių palikimo. LLTI įsikūręs Lietuvos kultūros mecenato inžinieriaus Petro Vileišio rūmuose. 1931 m. juos nupirko lietuvių mokytojų „Ryto“ švietimo draugija ir Lietuvių mokslo draugija. 1939 m., sostinę grąžinus į Vilnių, čia persikėlė ir svarbiausios valstybinės įstaigos, kartu ir Lituanistikos institutas su savo archyvais. Nuo 1941 m. rūmai priklausė Lietuvos mokslų akademijai, čia veikė Istorijos bei Lietuvių kalbos ir literatūros institutai, o pastaruoju metu kalbininkams ir istorikams pastačius naujus pastatus, rūmai liko Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui. Institute be tautosakos archyvo yra ir literatūros rankraštynas, kuriame saugomi ir labai seni, tarkim, Kristijono Donelaičio, ir šiuolaikinių autorių, tarkim, Justino Marcinkevičiaus, rankraščiai. Pasak G. Kadžytės, archyvų medžiaga registruojama, aprašoma, sudaromos kartotekos, katalogai. Dabar visa tai skaitmeninama. Naudodamiesi sukaupta medžiaga tyrėjai rašo knygas – monografijas ir studijas, mokslinius straipsnius, taip pat ir mokslo populiarinimo straipsnius visuomeniniams leidiniams. Pagal pasirinktas tyrimų temas ruošiami pranešimai nacionalinėms ir tarptautinėms mokslo konferencijoms. Instituto mokslo darbuotojai nepašykšti savo sukauptos informacijos ir kitiems – žurnalistams, kultūros renginių organizatoriams, mokytojams, trečiojo amžiaus universitetų klausytojams ir šiaip besidomintiems etnine kultūra, rašantiems prisiminimus apie savo gimtines. Ypač didelis tokių konsultacijų poreikis būna prieš Kalėdas, Velykas, Užgavėnes, Jonines, Žolines ir kitas lietuviško tradicinio kalendoriaus svarbesnes šventes. Kartais iš žurnalistų sulaukiama ir tokių klausimų: kodėl Amerikoje ir Kanadoje švenčiama Padėkos diena, o Lietuvoje ne? Į tokį klausimą teisingiausias atsakymas būtų: mūsų didžiausia ir seniausia Padėkos diena yra ne kas kita, o Kūčių vakaras, kuomet atėję prie vakarienės stalo dėkojame už tai, ką sudėjome ant jo, ir už tuos, kurie, mums brangūs, susirinko aplink stalą. Dar viena lietuviška padėkos diena yra Žolinė. Tada mes dėkojame Žemei už jos subrandintus vaisius ir tuo pačiu pagerbiame žemdirbius, kurie prisidėjo savo darbu.

Kitas tautosakininkės dėmesio objektas yra patarlės. Apie patarles ji yra parašiusi mokslinių straipsnių LLTI leidiniui „Tautosakos darbai“. Instituto paremiologai (patarlių tyrėjai) jau yra parengę ir išleidę 3 didžiulius tomus „Patarlių ir priežodžių sąvado“. Bet į juos tilpo patarlių sankaupos tiktai iki K raidės. Tai kiek dar tokių tomų reikės? Daug metų dirbta Lietuvos radijuje. Širdžiai mielos buvo laidos ,,Aukštaičių deimančiukai“, kuriose kalbinti įvairių plačios Aukštaitijos patarmių, šnektų ir šnektelių atstovai, ir labai dažnai savieji – uteniškiai. Beveik 20 metų populiarumu garsėjo G. Kadžytės autorinė laida tiesioginiame eteryje – viktorina ,,Ot tai tau. Klausimai iš kalbos ir literatūros, tautosakos ir etnokultūros“. Pastarojoje laidoje, ruošiant klausimus, buvo labai patogu ir įdomu naudotis šimtmečiais kaupta informacija iš LLTI archyvų. Savo ruožtu laidos vedėja papildė ir patį archyvą, kadangi turėjo puikią galimybę per radiją kreiptis į žmones, prašydama ankstesniųjų kartų paliktus ir dabar namuose jau dulkančius gimazistiškus atsiminimų albumėlius, dainų tekstų sąsiuvinius, senovines fotografijas, garso bei vaizdo įrašus, kuriuose kažkas kažkada užrašė senolių pasakojimus, muzikavimus, dainas, vestuves ar kitokius giminės subuvimus, kitą panašiai vertingą tautosakinę medžiagą padovanoti LLTI Tautosakos archyvui. Su tokiu pačiu prašymu mokslininkė kreipiasi ir į laikraščio ,,Utenos apskrities žinios“ skaitytojus, kurie skaitys šitą straipsnį – jeigu turite vertingos rašytinės medžiagos, nuotraukų, garso bei vaizdo įrašų iš jūsų asmeninės, šeimos ar giminės praeities – tegu ji neprapuola, bet pasitarnauja mokslui. O jūsų vaikai ir vaikaičiai, jei kada supras, kaip tai vertinga, mūsų archyve Jūsų dovanotus sąsiuvinius ar kitokio formato įrašus visada galės rasti ir jais naudotis. Jei savo rankraščius, fotografijas ir pan. norėtumėte atsiųsti paštu, prašytume rašyti adresu: G. Kadžytė, LLTI, Antakalnio g. 6, 10308 Vilnius. Dar maloniau būtų sulaukti mielų kraštiečių su tokiomis lauktuvėmis atkeliavusių į Vilnių ir apsilankančių paminkliniuose Petro Vileišio rūmuose, kuriuose nuolatos gausu ekskursijų, filmavimų renginių ir šiaip lankytojų.

Gražina Kadžytė

Be tiesioginio darbo atsiranda ir kitokios veiklos

G. Kadžytė sako, kad be tiesioginio darbo visuomet atsiranda ir kitokios veiklos. Ji palaiko glaudžius ryšius su daugeliu studijų bendramokslių, bendraminčių išsibarsčiusių po visą Lietuvą arba įprasminančių savo tautinės tapatybės idėjas užsienio lietuvių bendruomenėse. Anksčiau juos vienijo Vilniaus Universiteto kraštotyrininkų „Ramuva“ – klubas subūręs įvairiausių fakultetų ir specialybių studentus, kuriems svarbi lietuviškumo esmė. Ta studijų metu užsimezgusi draugystė liko tvirta iki šių dienų. Pasak etnologės, ,,ramuviškiai“ – dvasinė broliava. Jeigu jau ramuviškiui prireikia kokios nors pagalbos, tai kitas ramuviškis visuomet bus pasiruošęs padėti kuo galėdamas. Kas antri metai Klaipėdoje vykstančio folkloro festivalio ,,Parbėg laivelis“ ir kasmetinės Joninių šventės koncertus vesti G. Kadžytę visuomet kviečia ekspedicijų bičiulė Klaipėdos etnokultūros centro direktorė Nijolė Sliužinskienė. Tai yra vienas iš tų atvejų, kada patvirtinama abipusė ištikimybė jaunystės meto draugams. Viliojančios, suprantama, ir naujos pažintys, kvietimai dalyvauti tarptautiniuose projektuose. Nuo 2002 metų įsitraukta į tarptautinį ,,Storytelling‘o“ (istorijų pasakotojų arba pasakų sekėjų) tinklą. Viskas prasidėjo nuo to, kad Radviliškio r. Sidabravo gimnazijos mokiniai susidraugavo su Prancūzijos pietinio regiono miesto Grenoblio pasakininkų klubu ir pakvietė tautosakos tyrėją į renginį Kleboniškio atviros erdvės muziejuje, kad supažindintų svečius su lietuvių pasakomis. Tada svečių prancūzų buvo pakviesta dalyvauti projekto tęsinyje Prancūzijoje ir ten sekti lietuviškas pasakas, ne tik apie jas kalbėti. Latvijoje, Kuldygoje, pavasariais, kuomet atidaromas kurortinis sezonas, suvažiuoja visos Latvijos pasakininkai ir jų svečiai dalyvauti pasakojamojo folkloro renginyje ,,Ziv zup“ (t. y. „žuvienė“), kuriame kiekvienas už savo pasaką gauna dubenėlį ką tik ant laužo išvirtos žuvienės. Gražina ten – mylima ir visada laukiama viešnia. Per Latvijos bičiulius ji taip pat buvo pakviesta atstovauti Lietuvai Gvadalacharoje, Ispanijoje, vykusiame pasakų maratone, kuriame dalyvavo 30 pasakininkų iš 30 Europos šalių. Smagu pasaulio pamatyti ir mūsų lietuviškuosius lobius parodyti. Tačiau dar labiau miela širdžiai, kai esi kviečiama į Lietuvos jaunimo regioninius renginius bei kūrybines stovyklas. Labiausiai tų susitikimų prasmingumą galima pajusti tuomet, kai, skaitant paskaitas ar vedant seminarus, edukacijas, užsimezga gyvos diskusijos su klausytojais, renginio dalyviais. Dabar jau auga laisvo, drąsiai reiškiančio savo nuomones jaunimo karta, o tuos, kurie dar nedrįsta, mokslininkė padrąsina, primindama, kad kiekviename pokalbyje laimi abi pusės, nes tiktai bendraudamas sužinai daugiau naujo, įdomaus bei vertingo. Pastaruoju metu vis dažniau galvoje sukasi poeto J. Marcinkevičiaus posakis ,,Mes praeitį atgal susigrąžinam, pasiremiam tenai, kur ji gera“, labiausiai argumentuotai išreiškiantis etnokultūros puoselėtojų ir skleidėjų misiją nūdienos moderniame pasaulyje. Pasak etnologės, anksčiau etninė kultūra laikyta tiktai valstiečių, žemdirbių paveldu. Toli gražu taip nėra. Visuomet kiekvienos valstybės tiek bendrojoje kultūroje, tiek jos etninėse raiškose tilpo įvairiausių visuomenės sluoksnių – aristokratiškosios šviesuomenės, intelektualų, bajorijos, dvarų ir miestų, kaimų tradicijos bei papročiai, kurie tarpusavio bendravimo keliais buvo pasidalinami, perimami, perduodami. Tad ir mes iš praeities turėtume pasiimti tai, kas mūsų gyvenimą padaro gražesnį, turiningesnį.

Savas kraštas pats mieliausias

Pasak pašnekovės, kalbant apie Utenos kraštą, verta paminėti knygą „Volgos vanduo ,,Lietuvių tvenkiny“ [Kadžytė G., 1995 m.]. Joje autorė dalinasi įspūdžiais, istorijos faktais ir tautosakos siužetais iš 1990 ir 1991 metų vasaros ekspedicijų į Rusijos Saratovo gubernijoje esančius kaimus – Čiornaja Padiną ir Talovką, kuriuose nuo XIX a. pabaigos gyvena po 1863–64 metų sukilimo ištremtų sukilėlių giminių ir rėmėjų palikuonys. Kadangi 1989 m. jaunimo bendrijos „Lituanica“ žygeiviai, keliavę sukilėlių tremčių keliais ir lankę šiuos kaimus, pastebėjo, kad daugelis jų gyventojų kalba uteniškių tarme ir sakosi kilę iš Rytų Aukštaitijos, bendrijos pirmininkas Audrys Antanaitis (dabartinis Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas) pakvietė G. Kadžytę, šio krašto etnokultūrinio paveldo specialistę, dalyvauti ekspedicijose. Iš žmonių, gyvenusių šiuose kaimuose bei Saratovo mieste, užrašyta tautosaka, pasakojimai uteniškių tarme, dabar saugomi tame pačiame LLTI archyve, kuriame yra ir anksčiau šiuose kraštuose besilankiusių vyresniųjų kolegų – mitologo prof. dr. Norberto Vėliaus ir kalbininko dr. Aloyzo Vidugirio – rinkiniai. Išleista knyga susidomėjo Lietuvos kino studijos dokumentinio kino kūrėjai. Teko su jais dar kartą keliauti į Saratovo gubernijos kaimus ir ten konsultuoti kūrybos procesą, kurio rezultatas – dok. f. „Troškulys“ (1998, rež. A. Maceina). Paskutinį kartą ten lankytasi 2003 m., lydint Čiornaja Padinos kaime gimusį JAV verslininką, mecenatą Juozą Kazicką, kuris norėjo savo vaikams parodyti gimtąsias vietas. Utenos kraštotyros muziejaus etnologas Raimundas Garsonas, muziejaus fonduose aptikęs įdomių vietos pateikėjų tautosakos įrašų, juos iššifravo ir paprašė bendradarbiauti, rengiant leidinį spaudai. Taip gimė knygutė ,,Utenos krašto tautosaka“ (sudarytojai G. Kadžytė, R. Garsonas, 2004 m.) „Labai džiaugiausi bendradarbiavimu su redaktore Sigita Sadaunikiene, kai Utenoje buvo leidžiamas Rytų Aukštaitijos kultūros bei istorijos žurnalas „Sietuvos“, – sako pašnekovė. Žurnalistė, etnologė, tautosakininkė Gražina Kadžytė, 1989 m. aktyviai įsijungusi į uteniškių kraštiečių Vilniuje klubo „Indraja“ kūrimo darbus, nuo 1994 m. yra šio klubo viceprezidentė, metraščių sudarytoja, daugelio kraštiečių iniciatyvų savo tėviškėms autorė, renginių scenaristė, režisierė ir vedėja.

Prie instituto / Asmeninio albumo nuotrauka
Su kraštiečiu A. Šalteniu / Redakcijos archyvo nuotrauka

111 Iš viso matė 5 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.