Home » Protakos » L. Šidlos prisiminimai

L. Šidlos prisiminimai

L. Šidlos prisiminimai

Dalia Savickaitė

Siūlome susipažinti su a. a. dr. Leono Šidlos, bene pirmojo, pradėjusio rašyti gimtąja aukštaičių kalbėsena, eilėmis apie kartu su Gėse (taip trumpindavo Eugenijos Šimkūnaitės vardą) praleistą jaunystę. A. a. L. Šidla buvo pirmasis Aukštaitijos nacionalinio parko mokslo bendradarbis, o senatvėje dienas leido „po Ladakalniu“ – jo tėvų namas apžvelgiamas nuo Ladakalnio, jų namų prieplaukoje su garbia intelektualų kompanija išsilaipindavo garsusis kunigas J. Breiva, paskatinęs jį mokytis, o vadinamas Papiliakalne. Savo mokslinę veiklą tęsė Vilniuje, ten pabendraudavo ir su garbiąja jubiliate. Vėliau ir jis pats savo sodyboje priiminėjo garsius istorikus, paskatinusius jį užrašyti jaunystės papročius ir atsiminimus, įamžinti tarmę. Spausdinamame jo tekste ir mūsų šalies 2020-ųjų Mažosios kultūros sostinės – Tauragnų – sociokultūriniai štrichai. Senatvėje jis lankydavosi parke, pasakojo daug ankstyvųjų nutikimų. Jo eilės buvo patikėtos man – kaip buvusiai ANP leidinio „Ladakalnis“ redaktorei ir ten publikuotos. Patikėta jas teikti visų atminčiai gerinti… Vėliau, dar jam gyvam esant, giminaitė redagavo jo kūrinius. Pastarieji pasirodė atskiromis knygutėmis (apie jį buvo rašyta „Protakose“). Knygelės – ir su garsiaisiais ditirambais Gėsei – yra saugomos Ignalinos viešosios bibliotekos kraštotyros bei kai kurių jos filialų, Parko bibliotekos lobynuose. Šiuo metu jo gimtajame name teikiamos kaimo turizmo paslaugos.

Leonas Šidla

Velnio darbas Gėsės rankom

Kada gili žiema ateina,

Kai šaltas vėjas traukia dainą,

Kai sniego pusnys lig stogų –

Išeiti oran mums baugu.

Kada nuo šalčio tvoros braška, susparos šaudo,

Tauragnų, Utenos žydai

Ukojo ir kituose ežeruos,

Netgi tokiuos oruos,

Su traukiamaisiais tinklais

Po ledu žuvis čia gaudo.

O kaip žinia, kaip jau girdėta,

Nuo amžių, gal nuo pradžios svieto,

Veikia toksai zakonas –

Kuris bagotas, tas ir ponas.

Taigi, bagotas žydas – tinklo savininkas,

Tačiau jis – prastas darbininkas.

Kaip užmesti tinklą, kur traukti

Valkšną – neišmano,

Bet tam jis atranda atamaną.

Užmestą tinklą ištraukti,

Surinkti žuvis čia jau gali

Biedni, samdomi žydeliai.

Čia samdoma ne kas papuola –

Beveik visi jie Tauragnų kaholo.

Ateina čia jie pėsti, kai kas su kumele atvažiuoja,

Dažnai Papiliakalnėj, Vilko troboje kvartiravoja.

Nakvynei jiems Vilkas atneša ne vieną

Krėstinių šiaudų kūlį.

Patiesia šiaudus jis ant molio ąslos –

Ant jų šie žydai miega, guli.

Jiems čia niekas jokio patalo nekloja,

Tad kuo apsivilkę, tuo ir apsikloja.

Vos brėkšta rytas, vos žymė švieselės,

Nieko neraginami žydai jau kelias,

Rankas lig alkūnių atsiraitoja,

Diržais šikšniniais jas apsivynioja,

Prie galvų juodus keturkampius

Šikšnom privynioja,

Eina į kampus ir meldžiasi:

„Avinoj, avinoj, avinoja“

Kaip katinai murkia,

Žmonės sako „barakutinuoja“.

Dažnai tuo laiku, kur buvęs, kur nebuvęs

Šiokelio įsūnis Čelebinas į pirkią įžingsniuoja.

Jis pro langą būk tai padaboja

Ir nors nieko nematydamas surinka:

„Jukš, kiaula!“ – kad net langai sudreba pirkioje.

Taip Čelebinui surikus, žydai

Nuo rankų ir galvų šikšnas nusivynioja.

Po to, vėl apsivynioja, vėl meldžiasi:

„Avinoj, avinoj, avinoja“, – barakutinuoja.

Čia Čelebinas pro langą vėl padaboja

Ir šūkį „Jukš, kiaula“ vėl pakartoja.

Žydai vėl melstis nustoja –

Jie jau verkia, ašaroja.

Praranda jie kantrybę, kaip čia sakoma –„terpenią“,

Todėl jie kreipiasi į šeimininkę Vilkienę:

„Ui, ponia, kad mums melstis netrukdytų,

Šitų chuliganų paprašyk,

Ponia, būk gera, tu jį oran išprašyk.“

Vilkienė į jų prašymą jautriai reaguoja,

Su kačerga Čelebiną iš pirkios „išjoja“,

O žydai, ramiai užbaigę melstis,

Nuo galvų ir rankų nusiėmę šikšnas susivynioja.

Rytas brėkšta, jau visai išaušo.

Vardu visų žydų į Vilkienę kreipias žydas Mauša:

„Ponia, matei, kad atlikome mes savo barakūdą,

Bet mums gyvent labai jau kūda,

Ponia, mums sniedat jau atėjo čėsas,

Kad nepavalgius nepaimtų mūsų koks nors biesas.

Paklausti ir paprašyti norėjau gal, ponia, turi

Puskepalį duonos, saują druskos ir kokį cibulį?“

Vilkienė jam atsakė, kad truputį duonos,

Druskos ir cibulių turi, tačiau neduoda jų kožnam,

Bet jų negaila ir duos ji duonos, druskos

Ir cibulių žydui pabažnam.

Taigi, kaip kiekvienam žydui pabažnam priguli,

Iš kaširnų puodelių užgerdami

Vilko iš Ukojo atneštu tyru vandeniu,

Žydai valgė juodą duoną bei druskoje pasidažydami cibulį.

Ta žydų sniedania mus stebino ne vieną –

Kaip jie po tokių „stiprių“ pusryčių

Pajėgdavo dirbti šaltyje ant ežero ledo per visą dieną.

Tačiau čia reikia pasakyti, nes ne visi tai žino,

Kad ne visi žydai taip save marino.

Mat žydų tarpe buvo žydas šviesaus gymio –

Jo vardas buvo Dovydas, tačiau jį Dovetkiu vadino.

Nesimeldė jis, nevyniojo šikšnom rankų ir makaulės,

Nemaišė jam ištartas vardas kiaulės.

Jam valgant ne pro šalį buvo lašiniai,

Kuriuos su atamanu užgerdamas arielka,

Viešai jis valgė juos skaniai.

Dėl ko taip elgės jis – žinia mus pasiekė iš tolo,

Kad Dovetkis, būk tai, esąs išmestas iš žydų kaholo.

Už ką, dėl ko – spėliojo žmonės čia,

Bet žydai įvykį tą laikė paslapčia.

Tą paslaptį atskleisti pradėsime nuo čia:

O paslaptį tą, ne man vienam, nebuvome ir dviese,

Vaišnoriškėje, gražioje kompanijoje sėdint gonkuose,

Atskleidė Tauragnų aptiekoriaus Šimkūno duktė

Daktarė Eugenija Šimkūnaitė, jos draugų

Žydukų vadinama Gėse.

Nuo čia mums reikia pasakyt,

Kad iš visų dorybių ir gudrybių,

Kurių Gėsei niekados netrūko,

Labiausiai dievas jai nepagailėjo „dūko“.

Štai atėjo žydų su baime laukiama

Šventė, vadinama „naktis strašnaja“,

Nes, kaip žinia, žydai įsitikinę esti,

Kad tą naktį velnias žydą gali nešti.

Tad naktį tą žydai nebemiega,

Visi jie sinagogon sueina, subėga.

Jie meldžiasi per visą kiaurą naktį,

Kad velnias neš – ši bėda juk kiekvienam gali tekti.

O žmonės tą žydų šventę pavadint sumoja –

Vadina ją „naktim strošnoja“.

Ta proga Gėsė šposą sugalvoja –

Iškrėst šunybę ji sumoja.

Ji siaučia, šumą kelia.

Su chebra nutaria tąnakt

Pagąsdinti žydelį…

Ir štai tamsi, juoda naktis atslinko,

Netoli sinagogos Gėsės chebra susirinko.

Gėsė atnešė maišelį –

Planuojama į jį įkišt žydelį.

Sinagoga buvo pilna žmonių –

Kaip buože primušta – kiek tik sutilpti gali.

„Budeliai“ prie durų pamato savo auką – Dovetkį žydelį.

„Budelių“ vadeiva Gėsė, o jinai ne durna,

Kad Dovetkis matyti ir rėkti negalėtų,

Viena ranka akis ji jam uždengia,

O kita – užima jam burną.

Jos sėbrai jį griebia už pečių, už kojų –

Akies mirksniu į lauką jį išjoja.

Čia undaroką Gėsė pasiraitoja

Ir ką toliau jiems veikti sugalvoja.

Paliepia ji žydelį įkišt maišan

Ir ežero šlaitu jį tempti Tauragnan.

Na, o toliau lyg nieko neįvyko,

Nes ežero krante neužrištam maiše

Ši chebra Dovetkį paliko.

Taigi, iš pirmo žvilgsnio čia lyg nenutiko nieko blogo,

Tačiau Dovetkio gyvenime šis šposas

Paliko pėdsaką jam slogų.

Po įvykio šio, nuo išgąsčio Dovetkis pradėjo mikčioti

Ir ilgai naktimis negalėjo miegoti.

O sinagogoj šis įvykis buvo taip išspręstas:

Atseit, Dovetkis velnio apsėstas,

Todėl ir buvo jo jis neštas,

Ir dėl to iš kaholo jis buvo vienbalsiai išmestas.

O Gėsė iš to įvykio kvatojo,

Kol jos tėvas, aptiekorius Šimkūnas,

Iš jos pasigyrimo apie tai sužinojo.

Kaip niekad anksčiau to nebūdavo,

Nes kur tai matyta, kur tai regėta –

Diržu įkirto tėvas jai į „minkštą vietą“.

Padaręs šitą darbą savo,

Šimkūnas tuoj pas rabiną nekviestas nukulniavo.

Jis prašė, maldavo rabiną

Neskriausti Dovetkio, vargšo žydelio,

Sakė, kad žydų kaholo nutarimui

Jis stoja skersai kelio.

Aiškino, kad tai ne velnio darbas, o jo dukters Gėsės:

„Diržu ji gavo nuo manęs už tai, o kur aš dėsiuos“.

Bet rabinas jam atsakė: „Be reikalo, ponas

Šimkūnai, mušei tu tą savo dukrą vienatūrę,

Tu patikėk manim, kad žydai prieš ją

Ir prieš tave skriaudos neturi.

Neprieštarauk tu man, nekalbėki,

Bet manimi tu patikėki –

Tegul mane sušaudo su patrankom,

Tikrai tai buvo velnio darbas!

Tik atliktas jis – tavo dukters rankom.

Taigi, prieš velnio darbą šį

Tebūna santaikos mūs skydas,

Nes velnio darbą šį,

Galėjo vykdyti ir žydas.“

Štai šitokią istoriją

Aš jums norėjau pasakyti.

O Dovetkis, išmestas iš kaholo,

Valgė lašinius, gėrė arielką…

O kas beliko jam daryti?!

Paaiškinimai

Suspara – ko nors susidūrimo, susikryžiavimo vieta;

Zakonas – įstatymas;

Atamanas – šiuo atveju žūklės vadovas;

Kaholas – žydų religinė bendruomenė, perkeltine prasme – triukšmingas susirinkimas;

Kvartiravoja – laikinai gyvena, kol ten dirba;

Juodi odiniai keturkampiai = barakatina – žydų poterinė. Keturkampio viduje yra religinis tekstas, o jį žydai prisitaiso prie kaktos melsdamiesi;

Barakutinuoja – meldžiasi;

Kiaulė – žydams nešvarus gyvulys. Kiaulės vardą paminėjus žydų maldos metu, malda nutraukiama kaip neveiksminga, nes ji nepatiks Dievui;

Oran – kieman;

Kačerga – žarsteklis;

Barakūda – žydų malda;

Kūda – skurdi, varginga;

Sniedat – pusryčiauti;

Biesas – velnias;

Cibulis – svogūnas;

Pabažnas – pamaldus;

Koširnas – švarus, tik žydų naudojamas indas;

Dūkas – šėlsmas;

Strašnaja – baisioji;

Šumas – triukšmas;

Nedurna – nekvaila;

Undarokas – sijonas;

Vienatūrė – vienturtė.

19 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.