Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Apie nesenstančias Eugenijos Šimkūnaitės tiesas ir vaistinių augalų naudą

Apie nesenstančias Eugenijos Šimkūnaitės tiesas ir vaistinių augalų naudą

Apie nesenstančias Eugenijos Šimkūnaitės tiesas ir vaistinių augalų naudą

Daiva ČEPĖNIENĖ

Nuo Tauragnų krašto kilusi habilituota gamtos mokslų daktarė, žinoma žolininkė, žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė savo gyvenimą pašventė vaistinių augalų tyrimams, domėjosi sveika gyvensena, tautosaka, archeologija. Sukaupta patirtimi, žiniomis dalijosi ne tik su kolegomis, bet ir mokiniais, jaunimu. Apie pažintį su E. Šimkūnaite, jos nuveiktus darbus bei jų svarbą pasikalbėjome su farmacininke, E. Šimkūnaitės kolege bei labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininke Birute Karnickiene.

Padėdavo žmonėms

B. Karnickienės nuomone, retas kuris mokslininkas šiais laikais tiek laiko skiria savo mokslinių tyrimų rezultatų išaiškinimui, kaip tą darė E. Šimkūnaitė. Bene svarbiausiu mokslų daktarės asmenybės bruožu B. Karnickienė įvardina pagalbą žmonėms. „Kartais žmonės net neprašydavo jos pagalbos, bet tik pasiskundę negalavimais, jau ant durų rankenos sulaukdavo ryšulėlio su žolelių mišiniu ar receptu, kaip gydytis. Tai labai kontrastuoja su dabartine visuomene, linkusia į individualizmą. Šių laikų žmonėms E. Šimkūnaitė yra pavyzdys, iš kurio galima pasimokyti, kaip žmogus, kilęs iš kaimo, neturėdamas galingo užnugario ar įtakingų giminaičių, savo darbu gali pasiekti tiek daug.“

E. Šimkūnaitės šalia savo auginamų ir labai mėgstamų meilenių / Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo archyvo nuotraukos

Sveikatą turime visam gyvenimui tik vieną“

Buvusi E. Šimkūnaitės kolegė ir darbų tęsėja B. Karnickienė, ryšius su žinoma mokslų daktare palaikiusi iki pat jos mirties, nuo mokyklos laikų domėjosi gamta. Poreikio domėtis gamtos pasauliu neprarado ir įstojusi mokytis į tuometinį Kauno medicinos instituto Farmacijos fakultetą. „Baigusi studijas atvykau dirbti į Vilnių Vyriausiosios sveikatos ministerijos Vyriausiosios farmacijos valdybos Vaistažolių skyrių, kuriam tuo metu ir vadovavo E. Šimkūnaitė. Ji priimdama mane į darbą, surengė tokį gana įdomų mini specialybės egzaminą. Aš turėjau nustatyti agurko mezginės tipą. Pasakyti, ar tai yra viršutinė, ar apatinė mezginė. Daug kas klysdavo, bet aš atsakiau teisingai ir, matyt, jau tuomet pelniau tokį pliusą jos akyse. Tokia buvo mūsų pažintis“, – prisiminimais dalijosi B. Karnickienė. Pašnekovė teigė daug ko išmokusi iš E. Šimkūnaitės: nebijoti išsakyti savo nuomonę ir gerbti kito, tačiau vienas iš pirmųjų darbų, pradėjus dirbti E. Šimkūnaitės vadovaujamame skyriuje, buvo išmokti spausdinti rašomąja mašinėle. „E. Šimkūnaitė teigė, kad mokant spausdinti, galima užtikrinti informacijos sklaidą. Pirmas įspūdis, pamačius E. Šimkūnaitę, buvo ganėtinai įdomus. Aš buvau susiformavusi tokią nuostatą, kad vadovas turi būti be galo preciziškas, tvarkingas. Ji buvo visai kitokia ir nei vieno iš šių bruožų neturėjo. Buvo nepanaši į vadovaujantį žmogų. Sudarė paprasto, eilinio žmogaus, neskiriančio daug dėmesio savo išvaizdai, įspūdį. Tačiau mums tai netrukdė, nes ji mokėjo bendrauti su jaunais žmonėmis“, – pasakojo B. Karnickienė. E. Šimkūnaitė mielai dalindavosi žiniomis ir mokėjo jas pateikti įdomiai. Aplinkiniams jos klausyti buvo įdomu. B. Karnickienės teigimu, bendraujant su E. Šimkūnaite nesijautė nei amžiaus, nei mokslo pasiekimų ar įgytų mokslinių laipsnių skirtumo. „Kaip vadovė ji turėjo nustatytas taisykles, nevengdavo duoti pastabų. Mane kartą ji gana griežtai subarė, to nepamirštu iki dabar. Atsimenu darbe, atidarius grietinės stiklainį, plastikinį stiklainio dangtelį padėjau vidine puse ant stalo. Ji tuomet pasakė, kad tai yra didžiulė klaida, juo labiau neatleistina farmacininkei. Nuėmus dangtelį, jį ant paviršiaus reikia dėti išorine puse, kad vidinė pusė neliestų stalo ar kito paviršiaus ir nebūtų mikrobinio užkrato galimybės“, – pasakojo B. Karnickienė. Žinoma gamtos mokslų daktarė, žolininkė laikydavosi švaros, higienos ir kitiems patardavo tą daryti. E. Šimkūnaitė nemėgdavo ir artimo kontakto sveikinantis su žmonėmis, nemėgo jokių „meilumų“, o jeigu jau norėdavo parodyti šiltesnį gestą, tai nebent kumštelėdavo. Ji, anot kalbintos pašnekovės, netgi nevengdavo pašiepti pernelyg artimai bendraujančių, vienas su kitu kontaktuojančių žmonių. Sakydavo: „Nu kas čia dabar per seiliojimasis, tik bakterijoms prisikabinti“. Šis jos patarimas pastaruoju metu mums galėtų būti viena iš svarbiausių taisyklių, siekiant apsisaugoti nuo įvairių virusų ir infekcijų. E. Šimkūnaitė yra sakiusi: „Sveikatą turime visam gyvenimui tik vieną, tad stenkimės, kad sąmoningai ar nesąmoningai neatsistotume ligos pusėje. Gydytis – ne kortomis lošti, rizikuoti nevalia.“ Akivaizdu, kad mokslų daktarės tiesos nesensta. Žmonija per savo gyvavimo istoriją patyrė įvairių išbandymų: karus, badą, ligas ir kitokias negandas, bet ieškodavo ir rasdavo būdų kaip gelbėtis. E. Šimkūnaitė taip pat sakė: „Kai pasaulis atsiduria kritinėje būsenoje, laikas pasižiūrėti, kur mūsų šaknys.“

Česnakas padėdavo apsisaugoti net nuo maro

Eugenijos Šimkūnaitės receptais, patarimais naudojasi vaistininkai, liaudies medicinos gerbėjai. Gausybė naudingos medžiagos yra sudėta į knygas, įvairias publikacijas. Keletą E. Šimkūnaitės rekomendacijų, patarimų, kaip išvengti ligų ar pagyti susirgus, pateiksime ir mes. Besidomintiems liaudies medicina turbūt tik priminsime jau žinomas tiesas, tuo tarpu kiti skaitytojai galbūt atras dar negirdėtų žinomos gamtos mokslų daktarės naudingų patarimų. Turbūt visi žinome, kad česnakas turi ypatingų galių ir padeda apsisaugoti nuo virusų. Garsioji mokslų daktarė česnaką netgi vadino išganinguoju. Mat česnakų svogūnėlių skiltelėse gausu baltymų, angliavandenių, eterinių aliejų bei fitoncidų, kurie pasižymi poveikiu prieš bakterijas, virusus, grybelius, parazitus ir kitus patogenus. Česnakas, paprastai tariant, yra natūralus antibiotikas ir priešvirusinis augalas. Česnakuose gausu mineralinių ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų bei vitaminų. Šio augalo unikali sudėtis padeda geriau apsisaugoti nuo įvairių aplinkoje tvyrančių patogenų sukeliamų ligų bei leidžia organizmui su jais lengviau susidoroti jau susirgus. E. Šimkūnaitė teigė, kad jei organizmą puola gripo ar kitokie virusai, pakanka poros skiltelių česnako ir karšto vandens ir ligų sukėlėjai turėtų atsitraukti. Mokslų daktarė netgi teigė, kad česnakas padėdavo žmonėms apsisaugoti nuo maro. Vartojant česnaką jautresnį organizmą turintiems ar sergantiems lėtinėmis ligomis (inkstų nepakankamumu ar bronchine astma) asmenims vis tik reikėtų pasikonsultuoti su gydytoju.

Lagaminas, su kuriuo E. Šimkūnaitė keliavo ekspedicijoje

Vilnonės kojinės ir grūdinimasis

E. Šimkūnaitė teigė, kad rudenį, žiemą ir pavasarį, kuomet orai permainingi, būtina nešioti kepurę arba skarutę. Taip pat žiemą nešioti vilnones kojines ir jas mauti ne ant kitų kojinių, bet tiesiai ant odos. Žymi mokslų daktarė savo knygoje „Sveiko gyvenimo receptai“ rašo, kad grūdintis būtina. Ir pataria, kaip tą daryti: „Kartą per parą ištrinti visą kūną drėgnu rankšluosčiu ir iki paraudimo patrinti šiurkščiu (pašukiniu, frotiniu) sausu. Būtinai reikia pratintis prie skersvėjų, pradžioje kokiai minutei, po truputį laiką ilginant (maždaug savaitiniais tarpais) priprasti prie kelių valandų. Jei pasitaiko paūmėjimų, šiaip peršalimų ar kitokių susirgimų, jokiu būdu negalima tikėtis, kad šiaip sau praeis, būtinai reikia rimtai gydytis, nevengiant ir antibiotikų.“

Odai ir akims

Žinoma gamtos mokslų daktarė patarė, kaip saugoti veido odą ir akis bei kuo skalauti burną: „Ne tik veido odą, bet ir akis reikia gerai praplauti parėjus namo. Didelė bėda, kad be teršalų, kurie mums kenkia be mūsų noro, akys ir jų aplinka (vokai) dažnai teršiami sąmoningai – dažomi. Prieš plaunant akis specialiais skysčiais, būtinai reikia gerai nuvalyti visokius dažus, o dar geriau nesiteplioti. Akims praplauti tinka medetkų, rugiagėlių, liepžiedžių, kartais ramunėlių ar arbatžolių arbata ar užpilas. Tačiau savo nuožiūra galima vartoti tik medetkų užpilą ar arbatą. Burnai skalauti tinka vingiorykštė, medetkos, čiobreliai, raudonėlis, našlaitės, jonažolė. Jeigu nėra uždegimo, galima vartoti ir ramunėlius, šalaviją.“

Apie sinusitus ir nosies priežiūrą

E. Šimkūnaitė savo knygoje rašo, kad sinusitai yra pavojingi susirgimai, nes gali sukelti smegenų apvalkalų uždegimus. „Tad rūpintis sinusitų gydymu būtinai reikia. Beje daugumos sinusitų priežastis – netikusiai gydyta sloga, nes ir paprastos slogos negalima išgydyti vien nosį tvarkant. Burnos ertmėje daug susisiekiančių kanalų, o kaukolėje daug akytų kaulų, tai sudaro puikias sąlygas ligos pradams užsislėpus puikiai palaukti, kol gydoma kuri nors viena vieta. Į nosį galima lašinti morkų aliejų, svogūno ar česnako aliejų (tik ne sultis!), filtruotas alijošių sultis iš ampulių, taip pat gyvavedės (kolanchės, paleistuvės). Alijošius (ir agava), česnakai, svogūnai turi daug kalcio oksalatų kristalų, namų sąlygomis neįmanoma sulčių iškošti taip, kad nepatektų oksalatų. Šie įsminga į nosies gleivinę, adatėlės nespėja greit ištirpti, apauga jungiamuoju audiniu – polipai garantuoti. Nosį labai pravartu praplauti, tam tinka tie patys užpilai ir arbatos, kaip ir burnos skalavimui, tik būtina gerai perkošti, kad neliktų žolių gabaliukų.“

Klojo pamatus alternatyviajai medicinai

Nusprendus organizmą stiprinti vaistiniais augalais, E. Šimkūnaitės aiškinimu, svarbu žinoti, kas yra fitoterapinis receptas. Mokslų daktarės teigimu, tai dokumentas, turintis tam tikrų ypatybių. Jame pirmiausiai nurodomos stipresnės, pagrindinės žaliavos, paskui pagalbinės (jų kiekis didesnis) ir mažiausiai veiklios, sudarančios aktyvią mišinio masę. Fitoterapiniame recepte rašomi nedaugianariai 4–5 ingriedientai. Taip daroma dėl to, kad vienos veiklios medžiagos stiprina kitų poveikį, kitos, atvirkščiai, jas slopina, paverčia netirpiomis ir pan.

Lietuvoje tik šiemet buvo priimtas įstatymas įteisinti alternatyviąją mediciną. B. Karnickienės teigimu, E. Šimkūnaitė savo darbais klojo pamatus papildomai alternatyviajai medicinai Lietuvoje. „Mokslų daktarė tam skyrė visą savo gyvenimą, formavo mokslinį požiūrį į istorinę, empirinę mediciną. Ji neabejotinai yra viena iš tų pradininkių, formavusių šią kryptį. Pirmoji išstudijavo lietuvių liaudies mediciną, visa tai moksliškai aprašė. Taip pat palygino su kitų šalių liaudies medicina, dalyvaudama ekspedicijose užsienio šalyse. Iš ten taip pat atsivežė daug naudingų žinių. Apie liaudies mediciną Eugenija Šimkūnaitė parašė daugiau kaip 700 straipsnių, buvo žolininkystės autoritetas savo gyvenimo laikotarpiu ir liko iki šių dienų“, – teigė buvusi E. Šimkūnaitės kolegė bei fondo valdybos pirmininkė Birutė Karnickienė.

E. Šimkūnaitė su B. Karnickiene filmo „Žiniuonė“ filmavimo metu Lazdijų r., Mizaruose

E. Šimkūnaitė jaunystėje
Žinomos gamtos mokslų daktarės viena iš knygų apie patarimus sveikatai
622 Iš viso matė 9 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.