Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Aukštaitiški raštai – nepavaldūs matematikos formulėms ir matams

Aukštaitiški raštai – nepavaldūs matematikos formulėms ir matams

Aukštaitiški raštai – nepavaldūs matematikos formulėms ir matams

Kristina SAKAITĖ

Tautodailininkams šie metai ypatingi, kai tarsi iš naujo atrandama jų kūryba, įvertinami darbai.

Tęsiame ankstesniuose laikraščio numeriuose pradėtą pažintį su Utenos regiono liaudies kūrėjais ir iš Anykščių persikeliame į Uteną.

Utenos tautodailininkų klubas „Svirnas“ išsiskiria gausumu – pramonės mieste liaudies kūrėjai atrado savo nišą, per veiklos dešimtmečius kūrė tradicijas, augino žiūrovus bei pasekėjus. Apie Utenos krašto liaudies kūrėjų veiklą kalbėjomės su Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausiąja specialiste, Etninės kultūros globos tarybos nare Zita Mackevičiene ir Utenos tautodailininkų klubo „Svirnas“ vadove Zita Indriūniene.

Tarp tradicijos ir savitumo

Z. Mackevičienė prisimena, kad 1996-aisiais, kai pradėjo dirbti Kultūros skyriuje, buvo galima suskaičiuoti 25–30 tautodailininkų, dabar jų yra apie 150. Tuo metu ir anksčiau kūrė medžio skulptorius Stasys Karanauskas, amžiną atilsį tapytoja Zofija Bartašienė iš Vyžuonų, kryždirbys Pranas Kaziūnas – korifėjai, ant kurių darbų kūrėsi tautodailės tradicija.

Pamatą kryždirbystei šiame krašte padėjo garsiausias Utenos meistras Antanas Deveikis. Buvo ir mažiau žinomų kūrėjų, bet jų darbai labai vertingi, pvz., N. Kaulinis, iš kurio muziejus nusipirko drožinių kolekciją.

Per tuos 24 veiklos metus atsirado tradicijos – pavasarinės tautodailininkų parodos, kuriose įvertinami darbai, o nauji žmonės paskatinami kurti, viešinti savo darbus.

„Tokie dalykai teikia sparnus ir susitelkimą. Džiaugiuosi, kad mūsų kūrėjai – Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė, Vytautas Valiušis, Albinas Šileika – jau žinomi ne tik Lietuvoje, apie jų darbus girdime atsiliepimus iš kitų Europos šalių, JAV. Jaunimas labai aktyvėja, prisijungia prie kuriančiųjų. Šioje veikloje korekcijų padarė tautinio paveldo sertifikavimas. Žmonėms tai yra galimybė rengti edukacijas, tuo pačiu ir užsidirbti“, – sakė pašnekovė.

Organizacinis darbas yra svarbus, siekiant kad jau sukurti ir dar nesukurti dirbiniai išvystų dienos šviesą.

Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė / Kristinos Sakaitės nuotraukos

Uteniškiai per parodas neretai užgožia kolegas iš kitų miestų. Pasak Z. Mackevičienės, respublikoje mūsų kūrėjų darbai vertinami labai gerai. Zarasai yra truputį apleidę ši reikalą, nėra žmogaus, kuris suburtų krašto kūrėjus, nekalbant apie pavienius atvejus – Rimutę Vitaitę, subūrusią audėjas ir kt. Ignalinoje irgi trūksta organizuotumo, molėtiškiai garsėja siuvinėtojomis, kurias sutelkė Nijolė Oleinikovienė. Molėtuose graži keramika, šioje srityje darbuojasi Šeškauskų šeimyna.

Žmonės mėgsta išgražinti savo darbus, balansuodami tarp savitumo ir tradicijos. Kur yra ta riba, kai deformuoti raštai nebėra liaudies kūryba, ir kaip įvertinti tai, kas nepavaldu matematinėms formulėms?

„Kartais žmonės iš didelio rašto išeina iš krašto, o to tautodailėje nereikia. Dažniausiai grožis slypi paprastume, o ne įmantrybėje. Tie, kurie yra ne atėjūnai, o tikrieji aukštaičiai, iš savo tėvų perima tradicijas ir turi pajautimą, kas yra sava. Jiems tai padiktuoja vidus. Matote, matematikoje vertinti paprasčiau, ten yra formulės ir matai, o čia skonių, aplinkybių, sutapimų reikalas.

Mes esame labai išlaikę savo aukštaitišką tradiciją, savastį raštuose, spalvose, formose. Keramikas Vytautas Valiušis dažnai sako: va, pažiūrėkite, tai – aukštaitiškas uzbonas, o čia – žemaitiškas, kaip aš – drūtas, trumpas, storas…“ – kalbėjo etninės kultūros specialistė.

Vietoj kompiuterio – šiaudiniai sodai

Šalia kasmetinių respublikinių konkursinių liaudies meno parodų, kurių metu išrenkami ir „Aukso vainikais“ apdovanojami geriausi liaudies meistrai, nuo 2003 m. žiburiuoja ir „Sidabro vainikėliai“, kuriuose atsiskleidžia jaunosios kartos kūrybiniai gebėjimai. Atitraukti vaikus nuo modernių technologijų ir įtikinti vietoj kompiuterio imtis šiaudinių sodų pynimo ar karpinių – išbandymas pedagogams.

Krašuonos progimnazijos mokytoja Dalia Puodžiukienė, Audra Udrienė iš Daugailių pagrindinės mokyklos, Janina Černiuvienė iš Aukštakalnio progimnazijos, Aureolė Maračinskienė iš A. Šapokos gimnazijos ir kitos pedagogės savo kruopštumu uždega kitus – jų parengti mokiniai žengia pirmuosius žingsnius tradicinėje dailėje ir jaunųjų kūrėjų parodose pristato šiaudinius sodus, siuvinius, karpinius. „Yra tikrų žiburiukų, turime pasekėjų net vaikų darželiuose. Kiek jų užsiliks, niekas nežino, bet jie užsikabinę ir yra šiame kelyje. Labai didžiuojuosi O. Tumėnaite-Bražėniene, kuri perdavė dukrai Adelei medžio, lino raižymo, karpymo, margučių skutinėjimo patirtį. Mokytojai, kurie patys dega, geba uždegti kitus. Adelės darbai puikūs, buvo įvertinti „Sidabro vainikėliu“, o dabar ji keliauja tiesiai link „ Aukso vainiko“, – apie jaunuosius kūrėjus kalbėjo
Z. Mackevičienė.

Apibendrindami nuveiktus darbus, liaudies dailės puoselėtojai planuoja išleisti pakoreguotą tautodailininkų almanachą apie Utenos krašto kūrėjus. Panašus almanachas buvo išleistas prieš 10 metų, deja, per tą laiką daug kūrėjų išėjo anapilin. „Netekome ypač daug audėjų, ir pats audimas neturi paklausos, naminio rašto niekam nebeįsiūlysi. Aišku, populiarios juostos, ypač vardinės, bet lovatiesių nebereikia. Mamos skrynioj jos guli nejudinamos ne vien todėl, kad atmintis nežūtų, tiesiog mūsų buityje nebeatsiranda vietos tiems dalykams.

Puiku, kad atsiranda naujų kuriančių žmonių, vienas iš jų – medžio drožėjas Giedrius Juodis, skirtingai
nei dauguma, drožiantis ne iš minkšto medžio, o iš ąžuolo“, – sakė daugelį metų Utenos krašto kūrėjus globojanti ir skatinanti Z. Mackevičienė.

Tradiciniai raštai ir paraštės

20 metų veikiančiam Utenos tautodailininkų klubui „Svirnas“ šiuo metu vadovaujanti Zita Indriūnienė nesistebi Utenos krašto kūrėjų gausa ir sako, kad prieš pasiekdami didesnes erdves ir ekspozicijų sales, pirmuosius darbus jie pristatydavo seniūnijose, nedidelėse parodėlėse, kur sulaukdavo paskatinimo ir dėmesio.

Kaip ir kiekvieną pavasarį, šiemet Utenos kraštotyros muziejuje turėjusi vykti kasmetinė Utenos tautodalininkų paroda dėl karantino balandžio mėnesį taip ir nebus pristatyta. Tačiau klubo vadovė patikina, kad ji būtinai bus atidaryta vėliau, o kūrėjams yra puiki proga papildyti savo darbų kolekcijas naujausiais dirbiniais. „Dabar, kai visi sėdite namuose, išnaudokite šį laiką kūrybiškai.

Į parodą reikia atnešti tik naujus darbus, galbūt tai ir bus tie darbai, kuriuos dabar sukursite“, – kolegas ragina Z. Indriūnienė.

Kalbėdama apie parodos nuostatas, vadovė pabrėžia, kad rankdarbiai ir tautodailė – du skirtingi dalykai. Kai nuo tradicinių raštų nukrypstama į paraštes, tokie darbai nėra traktuojami kaip liaudies dailė. Moherinė suknelė, numegzta „iš žurnalo“ su mezgimo mašina, tai nėra tautodailė. Butelis, apvyniotas virvele, gali būti eksponatas, bet ne tautodailės parodoje.

Utenos tautodailininkų klubo „Svirnas“ vadovė Zita Indriūnienė

„Savitumo reikia, bet žiūrėdamas į darbą matai, ar išlaikyta tradicija. Kad ir riešinė su arkliukais – ji bus graži, bet jeigu neši į tautodailės parodą, reikia senųjų raštų. Labai gerai vienas klebonas pasakė: seniau visi žmonės buvo tautodailininkai. Tėvas turėjo mokėti išdrožti šaukštą, motina audė, nes lovatieses, rankšluosčius buvo brangu įsigyti, kiekviena šeima turėjo mokėti ir krepšį nusipinti, ir pagalvių niekas nepirko – kimšo plunksnas patys. Aišku, daiktų buvo pirkti, bet pinigų ne visi turėjo. Mūsų močiučių raštai atsirado ne iš knygų, internetų ar seminarų, bet pažiūrėkite, kaip išmargintos pirštinės, lovatiesės… Tai yra tradicija. Moterys mokėsi viena iš kitos. Viena močiutė pasakojo bažnyčioje tiek žiūrėjusi į svetimas pirštines, kol parėjusi namo sugebėjo raštą išmegzti“, – kalbėjo klubo „Svirnas“ vadovė.

Respublikinėse konkursinėse liaudies meno parodose „Aukso vainiku“ apdovanotų keramiko Vytauto Valiušio, karpinių meistrės Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės, kryždirbio Prano Kaziūno vardai gerai žinomi, jų darbai įamžino svarbias valstybei vietas ir datas.

Dalis liaudies meistrų įvaldę ne po vieną amatą. Universalumu kolegas stebina garbaus amžiaus kūrėja Anelė Araminienė – šiemet 80-metį mininti moteris audžia, tapo, drožia, muzikuoja. Viena veikla neapsiriboja Edita Kušleikienė, kurianti žolynų kompozicijas, tapanti, pinanti juostas. Tarp Utenos krašto kūrėjų gausu medžio drožėjų: klumpes į Aukštaitiją sugrąžinęs Vytautas Šemelis, ne vieną šimtą prieverpsčių išdrožęs rekordiniu produktyvumu garsėjantis Albinas Šileika ir kiti. Utenoje dar liko kalvių, nors pernai savo darbus parodoje pristatė tik vienas – Eugenijus Vanagickas, žymiai didesnis būrys siuvinėtojų, mezgėjų, karpytojų, šiaudinių sodų vėrėjų.

Akmens meistrų liko nedaug, su juo galynėjasi skulptorius Valentinas Šimonėlis, dar vienas kitas akmentašys. Ant išnykimo ribos ypatingos kantrybės bei kruopštumo reikalaujantis audimo amatas, nes beveik nebeliko nei kas perduotų žinias ir patirtį, nei kas jas perimtų.

Panaši situacija ir su kitu amatu, laikomu žmonijos paveldo šedevru.

„Po šviesios atminties P. Kaziūno mirties Utenos krašte kurį laiką nebuvo nei vieno kryždirbio. Tačiau žinau, kad dabar kai kurie medžio meistrai drožia didesnius ir mažesnius kryžius ir turiu vilties, kad neišmirs tie amatai. Kryždirbystė – specifinis amatas, kaip pastebėjo vienas meistras, juk nedroši kryžiaus bet kokia proga, jį darai, kai kažkam reikia – ar vietą pažymėti, ar kažkas paprašė. Jeigu poreikis bus, atsiras ir šitų dalykų“, – apie liaudies dailės tęstinumą kalba Z. Indriūninėnė.

Praktiški daiktai tampa suvenyrais

Dėl erdvių ekspozicijoms tautodailininkai nesijaučia nuskriausti, tačiau norėtų, kad jų darbai būtų vertinami ne tik parodų salėse. Prekybos mugėse dažnai pasijunta nustumti į šalį – ne tik mugių organizatorių. Pirkėjai, kad ir suradę juos, vis tik mėgsta pasiskaičiuoti, ar verta mokėti už medinį šaukštą „pašėlusius pinigus“, ar verčiau nusipirkti už eurą kinišką dirbinį.

Anksčiau praktinę vertę turėję liaudies meistrų darbai dabar dažniau tampa muziejiniais eksponatais ar namų suvenyrais, pasakojančiais apie etninę tradiciją.

Muziejuose saugomi Alvyros Žemaitienės, Genovaitės Adiklienės, jau minėtų „Aukso vainiko“ laureatų, kitų kūrėjų darbai.

Netrukus atsinaujinusio Lietuvos etnokosmologijos muziejaus ekspozicijoje atsidurs A. Udrienės surištos verbos ir Z. Indriūnienės suverti sodai.

„Žmogus anksčiau ar vėliau atsigręžia į savo praeitį, staiga jam prireikia gražaus lietuviško dirbinio, nes supranta, kiek darbo į jį įdėta, jam nebereikia žaisliuko, kuris nieko nesako, ir namų kiemo, kur pilna liūtų, spalvotų gaidžių ar nudažytų padangų. Mūsų močiučių darželiai buvo labai gražūs, puošti akmenukais. Jeigu pažiūrėsime į savo istoriją, savo šaknis, suprasime, kodėl tokie esame, kuo skiriamės nuo kitų“, – kalbėjo Utenos tautodailininkų klubo „Svirnas“ vadovė Z. Indriūnienė.

1028 Iš viso matė 5 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.