Home » Protakos » Juokiamės – gyvename

Juokiamės – gyvename

Juokiamės – gyvename

Dalia SAVICKAITĖ

Balandžio1-oji yra 92-oji metų diena pagal Grigaliaus kalendorių. Tai melagių arba juokų diena, savotiškas šviesos pergalės prieš tamsą liudijimas. Šviesa prišaukia gyvybę. Manoma, kad juokas – gyvybingumo simbolis. Juoko prasiveržimas pro rimties sieną – savotiškas apsivalymas nuo pergyventų stresų. Žemėje juokiasi ne tiek jau daug gyvų būtybių, nors yra įžvelgiančių ir šunų šypsenas…

XVI a. antroje pusėje Europoje Naujieji metai prasidėdavo kovo pabaigoje. Šiam įvykiui būdavo ruošiamasi, eidavo vienas pas kitą į svečius, dovanodavo dovanas. Naujųjų metų pirmoji diena buvo balandžio 1-oji. Daugelis tyrinėtojų teigia, kad tų dienų tradicijų pradžia susijusi su Prancūzijos karaliaus Karolio IX (1550–1574) valdymo laikotarpiu. Pakeitus kalendorių, pirmoji šalis, priėmusi naują kalendorių, buvo Prancūzija. 1563 m. Prancūzijos karalius Karolis IX įsakė 1564 metus sutikti sausio 1 d. Tuo pačiu įsaku buvo panaikintas ir tradicinis dovanų dalijimas. Nemaža dalis gyventojų tokio įsakymo negirdėjo ar ignoravo ir Naujuosius metus sutikdavo kaip ir anksčiau – balandžio 1-ąją. Jie siuntinėjo dovanėles, eidavo į svečius, kviesdavosi draugus, kad juokaudami sutiktų Naujuosius metus. Iš tokių buvo šaipomasi, tokius žmones pradėta vadinti „balandžio pirmosios kvailiais“. Konservatyvūs prancūzai tą dieną laikė apgavystės diena.

Yra ir kitokių įrodinėjimų, kurie pakankamai svarūs. Juos vienija, kad kiekvienas turi teisę pasijuokti iš kito. Italijoje labai mažai iškrenta sniego, iškritęs sniegas nesilaiko. Kovo pabaigoje ten jau šilta – sulapoja medžiai, pradeda žaliuoti pievos. 1468 m. balandžio 1-ąją pačiame vidurdienyje, kada gamta alsavo pavasariu, Romos apylinkėse gausiai prisnigo, sniegas išsilaikė parą. Visi džiaugėsi, mėtėsi sniego gniūžtėmis, lipdė sniego senius, damos prausėsi sniegu, kad gražesnės būtų, ligoniai kibirais nešė sniegą į vidų, kad vėliau šį vandenį vartotų kaip vaistus. Daugelis tikėjo, kad šis įvykis pasikartos ir kitais metais. Atėjo 1469 m. balandžio 1-oji diena. Visi laukė sniego, bet, deja, gamta apvylė. Nusiminę visi skirstėsi, vaikai klykavo „Primae aprilis!“ Rusijoje juokų dieną, Europos pavyzdžiu, įvedė Petras I. Dar senovės romėnai šventė Kvailių dieną. Panašiai linksmintasi ir Indijoje, tačiau ne balandžio pirmąją, o paskutinę kovo dieną. Yra legenda, kad senovės valdovas paskelbė šventę po žemės drebėjimo. Tada jam virėjai iškepė skanią žuvį. Po metų valdovas pareikalavo lygiai tokios pat. Virėjai tokios žuvies negavo. Bijodami valdovo pykčio atnešė kitą. Nors valdovas ir suprato, kad jį bando apgauti, tačiau nesupyko, ėmė juoktis. Vėliau šventės metu žmonės apgaudinėjo vienas kitą ir stengėsi priversti atlikti beprasmiškus darbus. Tokiose šalyse kaip Naujoji Zelandija, Airija, Didžioji Britanija, Australija ir PAR melų juokai geriausi iki 12 val., nes vėliau, tuos, kurie meluoja, vadina balandžio kvailiais. M. Tvenas apie šią datą sakė, kad tai vienintelė diena metuose, kai mums primenama, kuo būname per likusias… Derėtų prisiminti, kad angliakalbis pasaulis ją vadina kvailių diena. Gilaus prieštaravimo tarp posakių nėra, nes melagiai meluoja, o kvailiai tiki… Psichologas A. Miuntė sakė, kad „nė pats velnias nepajėgs susidoroti su žmogumi, kol šis neprarado sugebėjimo juoktis“. Gyvenimo džiaugsmo kupini australai džiaugiasi, dovanoja dovanas. Škotai linksminasi „juokų maišelio“ padedami: šis skleidžia keistus, dažnai nepadorius garsus, ant nugaros žmogui pakabina raštelį su užrašu „Spirk man“… Vokietijoje pradėta švęsti dar XVII a. Miestelėnai vieni kitus siųsdavo „pasitikti balandžio“, į vaistinę pirkti žvirblio taukų… Anglijoje išjuoktasis vadinamas balandžio kvailiu. Škotijoje – gegute arba kvailiu, Prancūzijoje – balandžio žuvimi.

Juokai Lietuvoje

Išdaigų ir juoko diena nuo seno balandžio 1-ąją yra minima ir Lietuvoje. Ji taip pat buvo švenčiama kaip Naujieji metai. Šio mėnesio pavadinimas – balandis – įsigalėjo tik XIX a. antroje pusėje. Seniau jis reikšdavo trečią, kartais ketvirtą mėnesį ir vadinamas balandiniu, karveliniu, karveliu, mildvyniu, snetckiu, žiedžiu. Balandžio 1-oji senovinėje Lietuvoje prasidėdavo Žemės maitintojos, gimdytojos, ugdytojos garbinimu. Šventom žolelėm aprūkydavo juodą žemės grumstą, prisimindavo gamtameldiškąją deivę Žemyną. Ši diena buvo ir naujų darbo metų pradžia. Kaimynai tą balandžio dieną lankėsi vieni pas kitus, žiūrėjo, ar pasiruošę sėjai. Apsileidėlius ir tinginius išjuokdavo. Vyrai apžiūrėdavo, ar tvarkingai prižiūrėti darbo įrankiai. Radę ne vietoje žagrę ar akėčias, užkeldavo jas ant stogo, noragus nunešdavo į mišką, ratus įstumdavo į tvenkinį. Lietuvoje žinomas paprotys nuo balandžio 1-sios iki Sekminių lošti ievos ar kito medžio šakelėmis ar lapais. Susitarusieji būtinai turėjo visą laiką su savimi nešiotis žalią šakelę ar lapą. Paklausus „žalio“, turi parodyti. Jeigu neturi, pagal susitarimą reikėjo ką nors padovanoti. Balandžio 1-ąją negalima skolinti ugnies, degtukų ar žarijų. Pažeidus prietarą, gyvuliai bus bergždi, nesilakstys (nebus apvaisinti). Aprilis iš tiesų buvo labai sena agrarinė šventė, lydima žemės darbų pradžios apeigų, pilna juokų ir pokštų. Seniau kaime buvo paprotys nesusivokiančius pusbernius siuntinėti pas kaimyną ko nors nesamo parnešti, pavyzdžiui, „gaištuvėlio“ arba „žiočių“. Kaime „gaištuvėliu“ vadino vos gimusį kūdikį, mat su juo daug laiko sugaištama, o „žiotimis“ – tarpą, kuris atsiranda tarp metmenų audžiant. Nesusivokiančiam kaimynas prikraudavo į maišą sunkumų, kad parneštų šeimininkams. Buvo gražaus juoko, o pusberniui – pamoka. Svarbiausia, kaip jau minėta, per „aprilių“ negalima buvo pykti.

A.Jakšto nuotrauka

Juokai ir melai mūsų dienomis

Seniau melagio arba šido diena buvo siejama su kiekvieno žmogaus sėkmės tiems metams būrimu. Manyta, kad jeigu tą dieną neapgausi, tau bus nelaimingi metai. G. Navaitis pasakoja, kad Melagių dienos tradicija yra tikrai sena ir atėjusi iš Senovės Romos imperijos, dievo Januso, kuris turėjo du veidus: vieną – teisingą, kitą – ne. Pasak psichologo, melas leidžia į pasaulį pažvelgti naujai, ir tai esą gerai. Jo teigimu, ši diena suteikia galimybę paįvairinti, pagerinti santykius, nustebinti artimus žmones ir padaryti kažką daugiau, nei darome kasdien. Tądien visi verčiasi per galvas, stengdamiesi sugalvoti kuo įtikinamesnį melą ir šmaikščiai apgauti savo artimąjį. Balandžio 1-ąją galima meluoti kiek tik leidžia laki fantazija. Mūsų dienomis balandžio 1-oji – humoro, improvizacijų, išdaigų scenoje diena. Kiekvienas save gerbiantis humoristas jaučia pareigą pasirodyti scenoje. Jau kove šmaikštuoliai, juokinantys mus iš televizorių ekranų, gundo balandžio 1-ąją ateiti į gyvą renginį.

O iš ko juokiasi lietuviai?

Aktorius Audrius Bružas sako, kad lietuviai labiau mėgsta pasijuokti iš kitų. Jam įdomesnis
komediantas, kuris išradingai, spalvingai, su gera doze fantazijos geba pasijuokti iš savęs, pamatyti savo ydas, jas išdidinti, pašiepti… Jo manymu tokio pobūdžio humore yra daug laisvės ir erdvės, galima rasti įvairios tematikos – nuo pačių intelektualiausių iki primityviausių dalykų. Jeigu to nesugebame – liekame užsidarę. Aktoriaus manymu, humoras – būdas išsakyti tai, kaip mes matome pasaulį. Vienam humoras, kai kažkas atsitrenkia į stiklą, nukrenta nuo sūpynių ir susilaužo stuburo slankstelius…

„Kuo mažiau žmonės juokiasi kokioje nors visuomenėje, tuo ši yra nestabilesnė“, – teigė filosofas Tomas Sodeika, pasiremdamas prancūzo Henri Bargsono teze. T. Sodeikos įsitikinimu, kad ir koks būtų juokas – geraširdiškas, piktas, ironiškas, sarkastiškas ar pro ašaras, jis palaiko žmonių tarpusavio bendrumą. Juokas juokui nelygus. Galime sakyti, kad H. Bergsono filosofija – tai ir yra pastanga grąžinti ar sugrįžti prie tikroviškumo ištakų. Žmonės tampa, anot jį cituojančio T. Sodeikos, „paprastai šnekant, didžiulės mašinos dalimis, o tai, savo ruožtu, veda prie to, kad prarandamas tikrovės jausmas, tikrovės pojūtis“. Bergsonui juoko problema nėra pagrindinė, bet dėmesys tematikai nėra atsitiktinis. Nagrinėdamas juoko reiškinį, jis pirmiausia mėgino išryškinti spontaniško žmogaus santykio su tikrove, grąžinančio jam „gyvybę“, temą. H. Bergsonas yra vienas iš labai nedaugelio filosofų, kurie gavo Nobelio premiją. Ši premija H. Bergsonui buvo paskirta 1927 m.

Ar galima išmokyti juoktis?

Meistras, kokių šiais laikais jau beveik nėra, visuomet turėdavo mokinių. Mokydavo dirbdamas su jais. Tokiu būdu po truputį, per ilgą laiką, suformuodamas juose atitinkamus meistrystės įgūdžius. Yra skirtumas tarp mokymosi, kaip informacijos perteikimo, ir mokymosi, kaip įgūdžio formavimo. Jei keltume klausimą apie žmogaus santykį su juoku ir suvoktume, kad iš tikrųjų yra problema, jog žmonės vis mažiau ir mažiau sugeba juoktis, toks meistriškumo ugdymas, įgūdžio formavimas galėtų būti bent vienas iš veiklos orientyrų.

Anekdotai – įprasčiausia proga juoktis, bet būna, kai papasakojus publika nesijuokia… Ką daryti? Aiškinti? Mažai paveiku… Anekdotus pasakoti yra įgimtas sugebėjimas. Jei iš prigimties žmogus neturi to, kas kartais vadinama humoro gyslele, tuomet nieko neišeis. Geriau jau nebandyti. Ar
J. Erlickas jums juokingas? O gal juokinga jo mintis, o gal ją priimanti auditorija?.. Patikrinkite save ir aplinkinius visuotinai pripažintu gabroviečių humoru apie kultūrą: „Atėjo gabrovietis pas gabrovietį į svečius, o šeimininkas sako: „Klausyk, mes vis tiek tik kalbėsimės ir klausysimės vienas kito, tad kam deginti šviesą?“ Ir išjungė namuose šviesą. Pasikalbėjo, šeimininkas nori įjungti šviesą, o svečias sako: „Palauk, kelnes užsimausiu. Vis vien sėdėjome tamsoje, niekas nemato – kam kelnes trinti?“ Taupymas kultūros sąskaita veda prie absurdo… ar tai juokinga? Kaip vadiname tokį juoką ir procesus valdančius žmones?.. Juokingai papasakoti anekdotą – nereiškia išsidirbinėti.
J. Erlickas yra visiška priešybė perdėto, vulgaraus humoro, kurio Lietuvos televizijose atsiranda vis daugiau. Verta sunerimti televizijai, nes juoko kilmė – socialinė… Teiginį iliustruoja jau vien tai, kad juokui reikia atsakomosios reakcijos… Visuomenės bendrumas, kurį sukuria juokas, tikrai nereiškia mechaniško sustabarėjusios visuomenės vertybių palaikymo. Greičiausiai, tai protesto išraiška kaip tarybmečio laikais su tipiniais herojais ir situacijomis… Dabar klestintis vulgarumas gal yra tiesiog pabėgimas, nenoras teigti, kad ir mūsų pakitusioje visuomenėje yra ką taisyti?.. O gal mes save apgaudinėjame, nenorėdami to griežtai pasakyti?.. Nesenais tarybmečio laikais anekdotai buvo savotiška protesto forma, dominanti saugumo instancijas, todėl ne tokia jau nekalta.

Yra tokių, kurie sako, kad melagių ir juokų diena švenčiama balandžio 1-ąją, nes visą kovą orai dar būna labai apgaulingi. Vieną dieną šviečia skaisti saulė, sužydi pirmosios gėlės, tačiau kitą dieną vėl prasideda pūga, o termometro stulpelis krenta žemiau nulio. Motina gamta tarsi juokauja, todėl balandžio pirmąją pradeda juokauti ir meluoti žmonės. Nuo pat akimirkos, kai išlipame iš lovos, ne vienas elgiamės daug atsargiau nei įprastai – juk nežinia, kada gali būti apgautas ar išgąsdintas. Seneka sakė: „Melagis, norėdamas įtikinti didele netiesa, nebūna patenkintas mažu prasimanymu“. Pamiršusiems apie šią neeilinę dieną, apie jos esmę dažnai primenama ne pačiu maloniausiu būdu. Nors daugelis Melagių dienos nelabai mėgstame, prisiekusiems pokštininkams, o pastaraisiais metais ir įvairiems žiniasklaidos kanalams, balandžio 1-oji – tikra ekonominė šventė. Šeimininkėms įdomūs šios dienos patiekalų receptai: reikės rūkytų lašinukų, šokolado. Lašinukus supjaustyti nedideliais gabalėliais. Šokoladą ištirpinti vandens vonelėje ir kiekvieną lašinuko gabalėlį pamirkyti jame. Leisti atvėsti ir vaišinti svečius.

523 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.