Home » Gallery » Paveldas kuria ateitį » Velykiniai margučiai – žemaitiškos tradicijos Aukštaitijoje

Velykiniai margučiai – žemaitiškos tradicijos Aukštaitijoje

Velykiniai margučiai – žemaitiškos tradicijos Aukštaitijoje

Nida TREINYTĖ

Kad ir kokioje nežinomybėje dabar gyvename ir esame izoliuoti vieni nuo kitų, bet ateina šv. Velykos – didžiausia pavasario šventė, kurios visi laukiame, nepriklausomai nuo susiklosčiusios padėties. Šv. Velykos – pavasario, atgimstančios gamtos ir atsinaujinimo pradžia, o kiaušinis – gyvybės simbolis. Apie kūrybą, tradicinį margučių dažymą išsaugant lietuviškas tradicijas patirtimi pasidalinti sutiko Ignalinos kultūros ir sporto centro Dailės studijos vadovė mokytoja ekspertė Nijolė Trinkūnienė.

Kūryba – arčiausiai širdies

Dailės mokytoja N. Trinkūnienė sako, kad polinkis kurti visada buvo arčiausiai širdies, o piešti mėgo nuo vaikystės. Besimokydama Daugėliškio, Ignalinos r., mokykloje, plona plunksnele padažydama į tušo buteliuką, gražiai kaligrafiškai rašė, apipavidalindavo mokyklos stendus, interjerą, piešdavo. Nijolei pavyzdžiu buvo mokytoja Z. Luneckienė. Ji ir pastebėjo mergaitės gabumus bei nuolat ją skatindavo piešti, daryti įvairius rankdarbius, ir kt. Baigusi vidurinę mokyklą, Nijolė išvyko studijuoti į Vilniaus pedagoginį institutą. Baigusi įgijo geografijos ir fizinio lavinimo mokytojos specialybę. Po studijų grįžo į tėviškę ir pradėjo dirbti Ignalinos moksleivių namuose. Moteris prisimena, kad kartu su sportu visuomet ėjo ir dailė, tačiau polinkis kūrybai pasirodė esąs stipresnis ir vieną dieną nugalėjo. N. Trinkūnienė 1998 m. baigė Vilniaus kvalifikacijos instituto ir Vilniaus dailės akademijos perkvalifikavimo studijas bei įgijo dailės mokytojos specialybę. Pašnekovė sako esanti dėkinga likimui, kad beveik po dešimtmečio jis davė naują galimybę ir atvedė ten, kur visada veržėsi širdis – prie dailės. Nuo 1995 m. N. Trinkūnienė vadovauja Ignalinos kultūros ir sporto centro Dailės studijai, dirba dailės mokytoja eksperte. Mokytoja N. Trinkūnienė neabejinga ir tapybai. Nuolat dalyvauja įvairiuose dailininkų pleneruose, bendrose respublikinėse ir tarptautinėse parodose, konkursuose, Lietuvos dailės ugdytojų draugijos renginiuose, organizuoja personalines tapybos darbų parodas. Šių metų kovo pradžioje Pašaminėje (Švenčionių r.) atidaryta 22-oji personalinė tapybos darbų paroda „Laisvė kurti“. Joje eksponuojama 14 drobių. Drobėse motyvuoja Ignalinos apylinkių peizažai, artimos ir brangios vietos bei lauko ir darželio gėlės. Dailininkė myli Ignalinos kraštą, jaučia nepaprastą jo aurą, gamtą, žmones. ,,Gera man čia gyventi ir kurti. Tai leidžia tobulėti, pasisemti naujų kūrybinių minčių ir idėjų“, – sako pašnekovė. Ignalinos kultūros ir sporto centro Dailės studijoje N. Trinkūnienė meno paslaptis atskleidžia 101 ugdytiniui. Vaikų amžius įvairus. Mažiausieji – pirmokai, o vyresnėliai – dvyliktokai. Mokytoja Nijolė Trinkūnienė paskelbta Metų mokytoja 2018. Pedagogai šios premijos nusipelno už praktinę veiklą, aktyvų ir kūrybišką darbą, jų mokinių pasiekimus, pilietiškumo, bendražmogiškųjų vertybių ugdymą, aktyvų dalyvavimą mokyklos bendruomenėje ir už mokyklos ribų.

Dažymas svogūnų lukštais/ N. Trinkūnienės asmeninio albumo nuotraukos

Polinkį tradiciniam menui paveldėjo iš tėvų

Kitas pašnekovės pomėgis – velykinių kiaušinių marginimas pagal senąsias lietuvių tradicijas. Pasak pašnekovės, kiaušinių marginimo tradicijos atėjo iš šeimos. Nijolės tėvai buvo paprasti, darbštūs žmonės, kasdienius darbus gebėję paįvairinti tradicine kūryba. Tėtis dirbo įvairius staliaus bei medžio darbus. Mama gražiai mezgė ir pati dažė vilnonius siūlus. Dažyti margučius moteris išmoko taip pat iš savo mamos. „Mama mokėjo skoningai parinkti spalvų derinius ir medžiagas – įvairių medžio žievelių, žolelių, augalų. Šeimoje augome trise. Iki šiol atmenu, kaip eidavome margučiams parnešti paparčių iš Dysnos upės pakrančių. Grįžusius pasitikdavo mama, o tada laukdavo malonus marginimo procesas batikos principu. Paparčiais ir kitais augalais apdėdavome kiaušinius, tada apvyniodavome medžiaga, užrišdavome siūlais ir panardindavome į natūralius dažus. Iš tėvų paveldėtą grožio pajutimą dabar perduodu ne tik savo vaikams, bet ir ugdytiniams. Kiaušinius marginti vašku išmokau savarankiškai, po kelių mokytojo F. Sirevičiaus (1929–2011) vedamų marginimo užsiėmimų. ,,Kai pamačiau jį dirbantį, tai taip patiko, kad ne tik pati ,,užsikrėčiau“, bet ,,užkrėčiau“ ir ugdytinius šiuo unikaliu bei juvelyrišku menu. Norisi pasidžiaugti, kad mokiniai pranoko mokytoją, o jų kruopštus kūrybinis darbas neliko nepastebėtas. Du ,,Sidabro vainikėliai“ yra atkeliavę į Ignaliną. Pirmąja Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurso „Sidabro vainikėlis“ (2015) respublikinio turo nugalėtoja tapo Samanta Golubickaitė (margučiai), o antrąja ,,Sidabrinio vainikėlio“ (2018) laimėtoja tapo Livija Žilėnaitė, konkursui pateikusi karpinių paveikslus“, – sako N. Trinkūnienė.

Raudonas kiaušinis – gyvybės simbolis

N. Trinkūnienė pataria kaip kiaušinius namuose nusidažyti patiems ir be didelio vargo. Pasak pašnekovės, nors daugelyje Lietuvos regionų kaušiniai marginami vašku, Aukštaitijai būdinga batikos dažymo technika. Kiaušinai apdedami įvairiomis žolelėmis, svogūnų lukštais, įvyniojami į medžiagos skiautes, apvyniojami siūlu ir merkiami į natūralius dažus. Pašnekovė propaguoja kiek kitokį, žemaitišką marginimo būdą. Geras jis tuo, kad nevirtus, bet jau išmargintus vašku kiaušinius kurį laiką galima laikyti šaldytuve. Prieš 2–3 dienas išsivirti nuovirą iš svogūnų lukštų ar žolelių. Į atvėsintą nuovirą sudėti išvaškuotus kiaušinius ir palikti mirkti beveik parą ar ilgiau. Velykų rytą, kiaušinius iš nuoviro išgriebti ir juos virti naujame, švariame vandenyje. Virdamas vaškas išsileidžia, o margučiai lieka gražūs, tamsiai raudonos, oranžinės ar kitokių spalvų, priklausomai, kokius dažus naudojote. Tada juos būtina atvėsinti šaltame vandenyje. Kiaušinius geriau vaškuoti ne parafinu, išlydžius žvakę, o natūraliu vašku. Tada kiaušinai būna ekologiški ir nekenksmingi, dar geriau, jeigu jie naminiai. Mokytoja N. Trinkūnienė pirmiausia kiaušinius dažyti pataria natūraliais, augaliniais dažais, o dėl spalvų įvairovės parduotuvėje galima nusipirkti maistinių kiaušinių dažų. „Daugelis žmonių kiaušinių dažymui naudoja svogūnų lukštų nuovirą, bet mes dar naudojame ąžuolo bei juodalksnio žieves. Šis natūralių dažų paruošimo būdas kiek sudėtingesnis ir reikalauja kantrybės. Ąžuolo ir juodalksnio žieves reikia virti, tiksliau šutinti ant mažos ugnies beveik 3 val., kol žievės atiduoda spalvą. Kai nuoviras iššunta, būtina įdėti surūdijusių gelžgalių dėl spalvos paįvairinimo. Atvėsintas nuoviras laikomas apie 2 savaites ir tik tada tampa tinkamas naudoti. Pastovėjęs nuoviras įgauna įdomų, savotišką blizgesį“, – patirtimi dalinasi pašnekovė. Margučiuose dominuoja tradiciniai, lietuviški marginimo raštai: taškiukai, kryputės, pėdutės ir kt. Pasak pašnekovės, pirmasis kiaušinukas turėtų būti kraujo spalvos. Remiantis senovės papročiais, atėjęs pavasaris skelbdavo badmečio pabaigą, o atskridę paukščiai sudės kiaušinių, kuriuos žmonės galės valgyti bei pasigaus antį, žąsį. Kraujo spalvos kiaušinis, dekoruotas pėdutėmis, simbolizuoja gyvybę, atėjimą ir naują pradžią bei pasiruošimą žemės darbams.

Vaikams skiepija margučių marginimo tradicijas

N. Trinkūnienė sako, kad su mokiniais margučius marginti galimybę turi visus metus. Užsiėmimų metu pirmiausiai išmokstama, kaip teisingai paruošti kiaušinį. Pasak mokytojos, šis darbas vaikams yra pats neįdomiausias. „Švariai nuplauto kiaušinio turinį su švirkštais išpučiame ir supilame į indelius. Kiaušinio turinį vaikai parsineša namo, o mamos iškepa sausainių ar panaudoja kito maisto gamybai. Išpūtę išplauname jo vidų, išvalome ir paliekame išdžiūti. Kitą dieną jau prasideda įdomesnis etapas – marginimas vašku, po to – dažymas. Išvalyti ir nudažyti kiaušinių lukštai išsilaiko puikiai net keletą metų. Per savo gyvenimą esu nudažiusi per 1000 kiaušinių, o parodoms esu pateikusi apie 500 vienetų. Stengiuosi, kad kiekvienas išmargintas kiaušinis būtų originalus, nesikartotų raštai. Margučius eksponuoju įvairiose tautodailininkų parodose“, – sako pašnekovė.

Kad šv. Velykų stalas būtų spalvingas, įvairus ir išsaugotos lietuviškos tradicijos, N. Trinkūnienė dalijasi su skaitytojais kiaušinių marginimo būdais.

Dažų iš svogūnų lukštų paruošimas:

Likus 2 paroms (iki šv. Velykų) užmerkti svogūnų lukštus (apipilti karštu minkštu vandeniu ir palaikyti per naktį). Dar ryškesnė spalva gaunasi ruošiant dažus iš mėlynųjų svogūnų lukštų. Rytojaus dieną visą mirkalą pavirinti dar valandą ir leisti pravėsti maždaug iki 30 laipsnių Celcijaus. Dažas jau paruoštas.

Dažymas:

Žalius kiaušinius apiplauti švelniai su šluoste šiltu vandeniu, išdžiovinti. Geriausia vašku marginti net rytojaus dieną, kad labai išdžiūtų lukštas (galima marginti prieš kelias savaites iki šv. Velykų ir susidėti į šaldytuvą, bet tada jau prieš merkiant į dažų nuovirą kiaušinius palaikyti kambario temperatūroje). Išmargintus vašku žalius kiaušinius merkti į svogūnų lukštų dažą ir palaikyti per naktį arba ir ilgiau, kol nusidažo. Tada išgriebti iš dažo ir virti švariame vandenyje šv. Velykų išvakarėse arba net ir šv. Velykų ryte. Po to kiaušinio paviršių patepti aliejumi arba riebalu.

Dažų iš ąžuolo, juodalksnio, alksnio paruošimas:

Pasirinkti ąžuolo, juodalksnio, alksnio žievių (maždaug pusę kibiro). Renkant žievę, pavalyti nuo jos samanas ir kitokius nešvarumus. Daugiausia taninų (dažomųjų pigmentų) turi karna. Žievę ir karnas pasmulkinti ir užpilti minkštu (pvz., lietaus, sniego tirpsmo, balos) verdančiu vandeniu. Užpylus palaikyti kelias dienas, po to pavirinti 3 valandas, ataušus įdėti surūdijusi gelžgalį ar gelžgalius ir dar palaikyti 2–4 savaites. (Jeigu nespėsite išmėginti šio dažymo būdo šiemet, pabandykite per kitas Velykas!)

Dažymas:

Žalius kiaušinius apiplauti švelniai su šluoste šiltu vandeniu, išdžiovinti. Geriausia vašku marginti net rytojaus dieną, kad labai išdžiūtų lukštas (galima marginti vos ne prieš kelias savaites iki šv. Velykų ir susidėti į šaldytuvą, bet tada jau, prieš merkiant į dažų nuovirą, kiaušinius palaikyti kambario temperatūroje, kad kuo mažiau būtų temperatūros skirtumų). Išmargintus vašku kiaušinius merkti į dažą, paruoštą iš ąžuolo ir juodalksnio, palaikyti per naktį arba ir ilgiau, kol nusidažo. Jei dažas labai dažo – laikyti per naktį, jei dažas silpnokas – reikia palaikyti ir ilgiau. Būna, kad kai prisiliečia kokia žievė prie margučio, toje vietoje nusidažo stipriau. Todėl rekomenduočiau dažą perkošti ir tik tada merkti. Kai nusidažo, reikia išgriebti iš dažo ir virti švariame vandenyje šv. Velykų išvakarėse arba net ir šv. Velykų ryte.

Šį dažymo būdą N. Trinkūnienė perėmė iš žemaičių (tradicinis kiaušinių marginimo būdas Žemaitijoje). Pirmiausia, švieži balti kiaušiniai išrašomi karštu vašku, tada merkiami į drungną stiprų svogūnų lukštų, ąžuolo ar juodalksnio žievės tirpalą. Nusidažiusius kiaušinius deda į puodą su švariu šaltu vandeniu ir verda. Kai pradeda virti, vaškas gražiai nutirpsta ir išryškėja kiaušinio spalva.

N. Trinkūnienei teko marginti ir stručio kiaušinį
cof
810 Iš viso matė 3 Šiandien peržiūrėjo

Comments (1)

  1. Giedrė parašė:

    Nijolė Trinkūnienė – ne tik nuostabi Kūrėja, bet NUOSTABIAUSIAS ŽMOGUS…
    DIEVO PALAIMOS IR SĖKMĖS…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.