Home » Protakos » Naujas senojo Meikštų dvaro gyvenimas

Naujas senojo Meikštų dvaro gyvenimas

Naujas senojo Meikštų dvaro gyvenimas

Dalia SAVICKAITĖ

Nesvarbu, kad straipsnis pasirodo tokią linksmą dieną, bet tai visai ne apgavystė. Greičiau duoklė Lietuvių kalbos dienoms, kurių sostine paskelbta Ignalina. Tad apie viską kiek kitu kampu. Kiekvienas kampas ir pagrindą turi… Turi ir legendinis Meikštų dvaras. Dabar jį minime kaip neatkartotą priklausomybės ligų gydymo centrą, įkurtą 2001 m. vasaros pabaigoje Mindaugo Survilo, savo kilmingos giminės žemę iš pakaunės atsikėlus į šią atokią nuo Ignalinos ir kiek arčiau Visagino esančią Rimšės apylinkę. O anksčiau buvo taip...

Senasis Meikštų dvaras

Nuostabaus retos Lietuvoje stilistikos rūmo istorija buvo beišnykstanti, bet vietos bibliotekininkė Jolanta Šalnienė, kuriai pagal pareigybinį aprašą buvo privaloma kraštotyrinė veikla, o į ją pastaroji pažiūrėjo ne tik kūrybingai, bet ir atsakingai, surinko apie jį daug informacijos. Paskata ir šaltinis tokiai kruopščiai informacijos rinkimo funkcijai atlikti tapo netikėtas buvusio jo savininko S. Meištovičiaus su sūnumis iš tolimosios Australijos vizitas. Ilgų pokalbių ir susirašinėjimo pagalba buvo atkurtas buvęs paskutiniųjų dvaro gyvavimo metų prabangus patalpų interjeras, garsėjęs Lenkijoje gamintais baldais, veidrodžiais, raižytais židiniais, laikrodžiais. Dvarą tradiciškai supo parkas su alėjomis, tvenkiniai, oficina, bravoras, ledaunė. Vos pirmą kartą jį pamačius stebina pats pastatas. Tokie neogotikiniai statiniai Lietuvoje yra tik trys. Dvaro komplekse iki mūsų dienų geresne ar tik liekanų forma „atkeliavo“ ir visuomenės dėmesį atkreipė net trylika įdomios stilistikos pastatų.

Manoma, kad dvaro rūmai pastatyti pagal italų architektų projektus, kuriuos įkvėpė Miramare pilis prie Triesto. Puikus jų atspindys įamžintas Napoleono Ordos litografijoje, aprašomas jau XVI a. Vėliau šeimininkai daug kartų keitėsi, pats dvaras minimas XVIII a. inventoriuose, nes kaip Naruševičių palikimas atiteko Augustinui Vavžeckiui. Iki mūsų dienų išlikusį statinį prižiūrėjo Meištovičių „linijos“ palikuonis Simonas. Paskutinioji „rekonstrukcija“ – XIX a. pabaigoje. Neilgam… nes atėjus tarybmečiui jis buvo ištremtas į Sibirą, kaip lenkas amnestuotas, tarnavo Lenkijos kariuomenėje lakūnu, po tarnybos studijavo technikos statybą, emigravo Australijon, tapo stambios statybų įmonės valdytoju. Visas šis žinių lobynas iki mūsų atkeliavo tyliosios bibliotekininkės kūrybingo požiūrio į darbą, atsakomybės prieš mus kuriantį laiką dėka.
Belieka pasakyti, kad jei ne bibliotekininkės – tyliosios krašto istorijos metraštininkės, daugelis dalykų tarybmečiu būtų nukeliavę užmarštin, juolab šalies paribyje…

Meikštų dvaras

Dabar Meikštų dvaro šeimininkas – Mindaugas Survilas. Energingas, įtaigus, technokratiškas ūkininkas, medžiotojas, vienos iš biliardo rūšių nugalėtojas, socialiai atsakingas ir punktualus VšĮ Priklausomybių centro įkūrėjas ir vadovas. Platus jo pomėgių ir erudicijos laukas leidžia į daug ką dvarininkiškai plačiai žvelgti, paremti bendruomenių judėjimus ir sporto plėtotę. Jo „dvaro“ kieme pasitinka didingi statiniai ir medžių pavėsyje lyg pasiklydusi Jono Basanavičiaus skulptūra kalbos gramatikos kūrėjo mėgiamoje pozoje, solidžiame krėsle… Kalbos kūrimo problemos ir pats suvalkietis patriarchas tokioje tolimoje nuo aktyvios veiklos ir kalbos kūrimo pamatų vietovėje?..

Kodėl taip nutiko domėjausi ne aš viena. Trejetas solidžių dabartinės Lietuvos architektų jau domėjosi šia istorija, pateikė M. Survilui net keletą versijų ir nei viena nebuvo teisinga. Dar kitokią jam pateikiau aš, nes maniau, kad tai kažkaip siejasi su dabartinės Visagino savivaldybės teritorijoje buvusiu Engelhartų dvaru, kurių baudžiauninku jaunystėje buvo Tarasas Ševčenka, svečiavosi dabartinės M. Mažvydo nacionalinės bibliotekos įkūrėjas Volteris, rinkdamas senuosius žodžius… Deja… Jokios mistikos ar legendų… Pasirodo, kad vieno iš Mindaugo įkurto centro kliento tėvas po nepriklausomybės atkūrimo įsigijo skulptūrų kūrimo patalpas (t. y. kaip dabartinės menininkų rezidencijos, kuriose buvo kuriami skulptūrų maketai, muliažai, jie liejami iš gipso, gelžbetonio, kad paskui būtų atliedinti metale ar iškalti akmenyje). Žmogus, jausdamas dėkingumą jaunam vadovui, pasiūlė jam porą angelų ir „Basanavičių“, kurio originalas nuo 1996 m. puošia Vilkaviškio aikštę… Dailės kritikai skulptūrą Suvalkijoje vertina kaip vieną labiausiai pavykusių to dešimtmečio paminklinių darbų Lietuvoje, o jo autoriai skulptorius A. Žukauskas ir V. Balčiūnas tuo džiaugiasi (pirmuoju autoriumi buvo išrinktas R. Daugintis, bet mirė 1990 m.). 1991 m. A. Žukauskas baigė lipdyti gipsinį J. Basanavičiaus paminklo modelį. Akmuo paminklui buvo surastas ir iš rausvo granito luito atskeltas Ukrainoje. Mūsų herojus – M. Survilas – iki šiol sulaukia skundų ir paminklotvarkininkų komisijų dėl paminklo „nepriežiūros“, nors šis „nepaminklas“ tik jo pastangomis iki šiol „gyvas“, nes kasmet jį paremontuoja, baltai perdažo, kad nesuirtų. Tokiu būdu Ignalinos r. lyg ir priartėja prie profesionalaus meno, kurio čia tiek maža… Mindaugas apie menus taip pat nemąstė, priglobdamas šį maketą dvaro teritorijoje. J. Basanavičius šiuo atveju – ne kalbininkas, o gydytojas, kurio dalyvavimo šalies valdyme metu buvo uždaryta daugiausia bravorų… Bravoruose formavosi polinkiai, su kuriais Mindaugas dabar kovoja.

Kalbos ypatumai Meikštų apylinkėse

Pradėjęs kalbėti apie Lietuvos pakraštį, negali pamiršti kalbos. Pats M. Survilas – kaunietis, sakosi esąs patriotiškai nusiteikęs. Tėvai iš tremties Sibire grįžo 1958 m., jis gimė – 1968 m. Seneliai ir žemaičiavo, ir kitomis tarmėmis kalbėjo… Savo kalbėjimą jis vadino vilijampolietišku dialektu, kuriam, gimusiam pramoniniame rajone, svetimybės kaip „kurtkė“ ir pan. buvo tikra savastis. Mindaugui savastis yra ir tautiškumas. Kaip jis jautėsi atsikraustęs gyventi į margą kalbomis Lietuvos paribį? Mindaugas sako, kad jam atvykus beveik niekas nebendravo lietuviškai. Dabar – visaip. Jis sako, kad buvęs rajono vadovų aplaidumas ugdant kalbinius įpročius buvo tikrai neatsakingas, todėl dabar kaltinti Meikštų apylinkių senolius būtų mažų mažiausiai neprotinga. Taip ir bendrauja: kaip sakė tėvas Stanislovas – ta kalba, kuria gali paaiškinti savo tiesą. Buities ir vietos politikos sąlygotus reiškinius Mindaugas supranta ir pateisina, „margai“ bendrauja, bet jį tiesiog krečia, kai gyventojai, atsakingi pareigūnai provincialiai įžūliai ignoruoja Valstybinės kalbos įstatymą, užmiršdami, kad ši tema aptariama ir Konstitucijoje. Kadangi su savo šeima susitinka ir bute Visagine, tai su siaubu prisimena, kuomet visame mieste negalėjo rasti „Lietuvos ryto“, kuriame buvo spausdintas pirmas straipsnis apie dvaro veiklą… kokius žygius jis nuėjo įžūliesiems įrodinėdamas, kad jis – lietuvis – turi teisę gauti nusipirkti pagrindinius šalies laikraščius mieste, kurio paštai, parduotuvės ir net tuomet savivaldybėje veikęs spaudos pardavimo punktas jų net neužsakė, nes „nebuvo poreikio“… Stebina jį ir žmonos pasakojimai, kuomet šioji spaudos kioskuose negali įsigyti prekių iš bendraamžių, prašydama jų lietuvių kalba… Jis ragina suskubti taisyti tokias klaidas, tinkamai paaiškinti vietos bendruomenei, kam reikalinga valstybinė kalba.

Pagaliau – pati dvaro kalba. Jai, greičiausiai, reikėtų atskiro žodyno su nuolatiniais reikšmių atnaujinimais. Nemanau, kad žodžiu „pypkė“ visi pavadinsime tuos pačius daiktus. Pvz., tai gali būti ir žindukas, ir inhaliatorius, ir narkomano „įrankis“, ir suvenyras… Priklausomybės ligomis sergantys turi savo žodyną, kuris reikšmes įgyja pagal konkrečiu laikmečiu vartojamus daiktus. Daiktai modernėja, kinta labai sparčiai, nes amžius toks. Žodžiai labiau palyginami su upės tėkme, nei su sala. Šiandien socialinį darbą su priklausomais žmonėmis dirbantis žmogus pirmiausia turi išmokti su klientais susikalbėti. Tai nėra taip paprasta. M. Survilas teigia, kad naujai įsidarbinęs žmogus apie metus nelaikomas itin kompetentingu, nes teorija – vienas dalykas, praktika – kitas. Reikia tai pažinti ir išmokti paveikti gydomąjį.

Priklausomybininkų, net buvusių inteligentų, kalba gan greitai nuskursta, tampa specifinė ir jokios cenzūros neatlaikytų. Daugeliui svečių dvare nežinoma net žodžių paskirtis ar jų „konstravimo“ pagrindai. Mindaugo manymu apie 10 proc. jo gydomųjų kalbos – keiksmažodžiai, 10–15 proc. – taip vadinami „epitetai“, apibūdinantys personažą. Pasiruošusiems darbuotojus kritikuoti derėtų atminti, kad ligos sukurtą „nubukėjimą“ reikia artinti prie taip vadinamos civilizacijos, nes ligoniai, dažniausiai, nebeturi elementarių socialinių įgūdžių, kaip pvz., poreikio praustis. Mokėti priklausomųjų kalbą reikia tam, kad mokėtum paaiškinti dvaro elgesio taisykles, ištrauktum iš apatijos liūno. Socialiniai darbuotojai stengiasi kalbėti gramatine kalba, tuo pačiu atlikdami ir mokymo funkciją. Įdomu, kad knyga dvare – bausmė, nes vartojančiajam nurodoma vienumoje perskaityti kažkiek puslapių ir atpasakoti. Daugeliui tai būna pirmoji knyga ir, dažniausiai, „Heklberio Fino nuotykiai“… Dabartiniame dvare dirbantis žmogus turi suprasti emocijas, jausmus, jų atsiradimo paskatas. Reikia nuolat atminti, kad priklausomiems žmonėms palaimą neša ne estetizuota dvaro aplinka (nors veikia drausminančiai), ne švara ar maisto buvimas, bet vadinamasis vartojimas. Pradžioje tam gydomieji gali paaukoti viską. Dėl šios priežasties būtina atidi argumentų ir motyvacijos atranka, skatinanti gyventi kitaip. Taip atsiranda ir savotiška mitų kūryba, kurios aukštesniųjų tikslų privalu siekti (pvz., baisiausia – pašalpiniai egoistai, nes jiems mokama kitų sąskaita, ir pan.). Reikia siekti dirbti.

M. Survilas

Dažniausiai trumpalaikės jų atminties sąlygojamas „epitetų“ (daikto savybių išryškinimo) kūrimas sąlygoja pravardžių atsiradimą – taip lengviau atsiminti. Pravardėmis vadinami besigydantys kolegos, darbuotojai. Mindaugas tikisi, kad neturi pravardės. Jeigu perfrazuotume besigydančius, jis visas – išskirtinė savybė, todėl jį apibūdina vardas. Tokius „epitetavimo, personifikavimo“ požymius galime pastebėti ir nusikaltėlių veikloje, nes taip lengviau atsiminti, ir net giliausiuose mūsų kaimo tradicinės kultūros kloduose. Nieko naujo neišrasta, tiesiog labiau suprimityvinta senoji tradicija, atėjusi iš senovės (Juodasis ar Rudasis Radvila, Galinis, Pelanis, Kalvaitis, Visagine lietuviai – labusai (nuo „labas“) ir t. t.)

Kiek man tenka susidurti su poveikiu žmonėms, visada matau, kad dvaro aplinka, estetika juos pakylėja. M. Survilas gana skeptiškai į tai žiūri, nors jis įžvelgia drausminančią funkciją, o mes, tradiciškai, įpareigojančią būti geresniu… Savotiška jėgos struktūra ir prigimtyje suformuotas noras… Naujasis dvarininkas taip pat pavargsta nuo nuolatinės įtampos ir žemų poreikių, ieško turiningo poilsio, skatina visus būti tolerantiškais ir sveikina visus norinčius keistis. Ne visi tai atlieka esant griežtai priežiūrai, todėl M. Survilo įtaigumo laukia dar neišbandyti dirvonai. Negalima neigti ir to, kad marginaliųjų visuomenės sluoksnių, grupuočių kalba veikia ir bendrinę kalbą (ne tik kompiuteriai), todėl reiktų padaryti mokslui paslaugą, ją fiksuoti ir stebėti poveikį mums, taip vadinamiems sveikiems…

547 Iš viso matė 2 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.