Home » Protakos » Vanilinio dangaus paieškos

Vanilinio dangaus paieškos

Vanilinio dangaus paieškos

Jolanta MATKEVIČIENĖ

Ar kas žinote, kokia vanilės spalva? Neabejoju, kad žinote, bet kiekvieno matymui ir įsivaizdavimui ji vis kitokia, galbūt nuo popieriaus baltumo iki balintos kavos vaizdinio… Nežinau, ar kada mačiau vanilinį dangų, o jei ir mačiau, tai tikrai jo taip nevadinau, bet Molėtuose, „raudonų mūrų“ pastate, yra įsikūrusi tokio pavadinimo kavinukė, į kurią mudvi su Jolanta Žalaliene ir užsukame. Barista mums kavos puodeliuose padovanoja pieno puta nupieštus širdies ir gulbės paveikslėlius, o tai tampa malonia pradžia pašnekesiui apie paukščius. Jolantai jie patinka, bet, pasak jos, niekur kitur ji tiek daug jų nėra mačiusi, kiek Lietuvoje. Su tokia Jolantos įžvalga gali „toli nuvažiuoti“ ir postringauti, kad Rojus ir yra Žemėje, gal net Lietuvoje, juk kitaip argi ji būtų Marijos žeme vadinama… Bet mūsų susitikimo tikslas – kalbėtis apie pokyčius moters gyvenime.

Iki šiol Jolantą Žalalienę žinojome kaip tautodailininkę. Nedidukė, liekna tamsiaplaukė, skambaus balso moteris, man visada atrodė tvirto charakterio žmogus, gebanti būti ir pašėlusia, ir ramia. Jos darbas reikalavo didelio susikaupimo, atidos, o tai įmanoma tik tyloje. Toje kūrybiškoje terpėje, kaip ir daugeliui meniškos prigimties moterų, teko auginti vaikus, atiduoti duoklę šeimai ir kasdienybės rutinai: gal prieš 20 metų kažkuriame daugiabučio kambario kampe, o gal net koridoriuje, stovi siuvamoji mašina, stalas, kėdė, ji išskleidžia medžiagas tautiniams drabužiams, siuva ir siuvinėja atributus, pina juostas… Vaikšto basomis, lyg rasota Joninių žole, nes tądien ji ir gimusi, ir sako, kad užtenka vietos, kiek jos yra, ir nenorinti nei namo, nei sodybos. Šiandien Jolanta su vyru Gintaru gyvena naujame name prie Molėtūno, turi ir sodybą, ir šypsosi, prisiminusi ankstesnius žodžius. Sako, kad augo vaikai ir jiems darėsi ankšta… Šiandien tuose namuose tėra jaunėlis Laurynas. Namai ir lieka namais, tiesa, jau su Jolantos studija-dirbtuve… Vyriausioji Živilė rezidentė mikrochirurgė Lazdynų ligoninėje. Atvažiuoja namo dažniau, o vidurinioji, Emilė, išvažiavo pagal mainų mokymosi programą „Erazmus+“ į Italiją ir pasiliko Milane. Kaip mama, Jolanta didžiuojasi savo dukromis. Laurynui – viskas prieš akis. Šiuo metu jis susižavėjęs maisto gamyba: jei tik būtų duota valia, tai kasdien galėtų pagaminti gurmaniškų patiekalų… Juokaudama sakau, kad visi vaikai į tėtį, o Jolanta šypsosi ir priduria, kad vienintelis šeimoje nedainuoja tik vyras… Tai, matyt, irgi prigimtinis dalykas. Jolanta dainuodavo su dukromis, o dabar dainuoja sutartines su „Alsūne“ – Molėtų KC sutartinių giedotojų grupe, kuriai vadovauja R. Pelakauskienė. Jolanta nepasakoja, kodėl ji dainuoja, bet ir klausti nereikia, nes iš žodžio „dainuoju“ emocijos gali nuspėti, kad po kūrybinio susikaupimo tyloje garsas aplinkoje yra stiprus, gal net apvalantis ir gydantis. Ir čia kaip su „vanilinio dangaus“ ieškojimu, vieniems jį pavyksta išvysti, kitiems – pajausti ir užuosti, o dar kitiems užtenka žinojimo… Jolantos gyvenime tos paieškos vyko labai laipsniškai ir kryptingai, nors atrodo kaip mažai įtikėtinas dalykas. Vystydama prigimtinį kūrybinį pradą (viena močiutė buvo siuvėja, kita audėja), ji liaudies meniškumą ne tik puoselėjo, bet ir išaugino iki tautodailės meistrų aukštumų. Kūrėjui, pasiekusiam rezultatų, negalima sustoti. Jolanta tai suprato savo vidumi ir nenustojo kurti, o ieškojo būdų, kaip atsinaujinti, kažką naujo įvaldyti. Pirmasis iššūkis buvo tuomet, kai pradėjo lankyti dailės užsiėmimus pas mokytoją D. Ivanauską, kuris ir sustiprino jos žinojimą, kad ji gali daugiau. Galerijos „Akcija M“ kuratorė dailininkė A. G. Černiūtė, matydama Jolantos tobulėjimą, buvo tas žmogus, kuris paskatino pasukti į profesionalų meną. Jolanta tik užsiminusi, o Aistė ėmusi ir paskambinusi į Monumentaliosios tapybos katedrą ir sutarusi dėl darbų peržiūros VDA. Virpančia širdimi moteris vežė darbus pastele, o dar labiau virpėjo, kai įvertino teigiamai. Ji susipažino su šios mokyklos mokymo specifika, pas profesionalus mokėsi privačiai. Magistro studijų tąsa. Dėl jos amžiaus nepatogumų akademijoje nebūna, „juk ko nežinau, pasiimu iš gyvenimo“. Keblumų pasitaiko transporte, juk studijos dieninės ir studento pažymėjimas kišenėje… Metai nieko nereiškia, jei turi didelį norą ką nors pasiekti. Jolanta buvo baigusi VPU ikimokyklinį ugdymą, dirbo auklėtoja Kijėlių specialiajame ugdymo centre, vėliau „Vyturėlio“ lopšelyje-darželyje, o dabar ji – Molėtų menų mokyklos mokytoja, kartą per savaitę moko vaikus piešti Alantoje. Moteris džiaugiasi pakeitusi rutiną studijomis ir bendravimu su žmonėmis, džiaugiasi savo šeimyniškiais, kurie suprato, priėmė jos norą būti dailininke, kaip savalaikį ir lemtingą. Itin dėkinga vyrui Gintarui. J. Žalalienė iš tų žmonių, kurie neatsisako to, kuo tiki, todėl ir jos studijų programa pavadinta „Atminties daiktai“: į šiuolaikinį meną bus įterpiami audimo raštai, ženklai, koloritas. Tai bus mūsų tautinės kultūros dalis. Jolanta jau dabar stebina akademinę bendruomenę ir keičia profesionalų požiūrį į tautodailę, nes jie nebuvo matę siuvinėtos drobės motyvų šiuolaikinėje tapyboje…

Jolanta Žalalienė: „Dabar iš mano gyvenimo dingo paprastas pieštukas, trintukas ir juoda spalva“

2524 Iš viso matė 1 Šiandien peržiūrėjo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.